Į kariuomenę - pagerinti gyvenimo sąlygų.

Besiruošiantieji atlikti privalomąją tarnybą šalies kariuomenėje arba išleisti į ją savo atžalas iš tiesų turėtų pamiršti tai, ką patyrė ar pasakojo tarnavusieji sovietinėje armijoje.
Pabuvę nors vieną dieną kartu su Lietuvos kariais tikrai tuo neabejotų. Kaip greičiausiai nebeabejotų arba bent jau sumažintų savo abejones ir dėl mūsų šalies siekio įstoti į NATO.
Ne mažiau nei pusę tų dviejų procentų šalies biudžeto, tenkančių krašto apsaugai, skiriant karių gyvenimo sąlygoms gerinti, tam tikra dalis jaunuolių, ypač gyvenančių kaime, armijoje atranda tai, ko namuose neturi ir kažin, ar kada turėtų: šiuolaikiškai suremontuotuose kareivinėse - automatinės skalbimo mašinos, plačiaekraniai televizoriai, sotus, skanus maistas ir t.t.

"Nugalėsim arba žūsim"

Kita vertus, kariuomenė - tai ne poilsio namai. Be nuolatinių pratybų, mokymosi (kai kuriuos šauktinius reikia mokyti ne tik lietuvių kalbos, bet ir kaip naudotis klozetu), šią savaitę dešimtmetį švęsiančio Klaipėdoje dislokuoto Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų bataliono kariai kasdien susiduria su kareivinių teritorijoje iškabintu šūkiu: "Nugalėsim arba žūsim".
Tai išties netušti žodžiai, jei turėsime omenyje tai, kad Šiaurės Atlanto aljanso narės vienos šalies užpuolimą traktuoja kaip agresiją prieš save ir privalo skubėti į pagalbą. T.y. Lietuvai įstojus į NATO, jos kariuomenėje tarnausiantys jaunuoliai turės realų šansą atsidurti tikrame kare, net jei mūsų šaliai tuo metu niekas negrėstų.
LDK Butigeidžio dragūnų bataliono vadas majoras Nerijus Rimkevičius neslepia, kad krašto apsaugos sistemai pinigai ir skiriami tam, kad kariai pirmieji žūtų (arba nugalėtų) to prireikus.
O kol karo nenusimato, kariškių įsitikinimu, pasauliui paskelbta žinia, jog Lietuva - NATO narė, padėtų mūsų šaliai atsikratyti nestabilios zonos statuso ir taptų prielaida didesnei užsienio investuotojų daliai atvežti čia savo pinigėlius.

Tarnyba - "kempinge"

Praėjusį savaitgalį "Vakarų ekspreso" žurnalistai patys turėjo galimybę iš arčiau susipažinti su Klaipėdoje tarnaujančių karių gyvenimu.
Atvykus į Kairių poligone, šalia Kuršių marių, įkurtą lauko stovyklą, pirmas įspūdis buvo lyg būtume patekę į kempingą: kariai gyvena palapinėse (maždaug po dešimt kiekvienoje), bent jau penktadienio vakarą dalis jų žaidė tinklinį, kiti brazdino gitaras, klausėsi muzikos, blizgino savo katiliukus ar batus ir pan.
Žinoma, mintys apie kurortą ir poilsį daugeliui išsisklaidytų vien paskaičius karių dienotvarkę. Jų diena prasideda apie 5 val., baigiasi - apie 22 val.
Savaitgaliais kariai turi daugiau laisvo laiko, tačiau darbo dienomis yra "vaikomi" - rengiamos įvairios pratybos, organizuojami žygiai, po kurių į lauko medicininį punktą dalis jų atvelka batų nuspaustas kojas (nors visiems prieš tai yra išduodami pleistrai), skaitomos paskaitos.
Be to, kariai turi ir nuolatinių pareigų - butėti prie ginklų saugyklos, lauko valgykloje ir kt.
Pakalbinti valgykloje morkas beskutantys kariai žurnalistams sakė čia atsidūrę ne dėl kokių nors nuobaudų. Anot karių, jie neverčiami daryti to, kas juos žemintų, o ir apskritai lauko stovykloje nėra darbų, kurių labai nesinorėtų dirbti.

Košės - nebepopuliarios

Vieno kario maitinimui per dieną skiriama beveik 13 litų. Civilių aplinkoje tiek pakaktų pietums, tačiau kariuomenėje tie patys civiliai už šią sumą gaudami pusryčius, pietus ir vakarienę kiekvienąkart persivalgytų.
Tiesa, gal tik iš pradžių, nes nuolat patiriant fizinį krūvį, apetitas pagerėja, tad patys kariai sako, jog jiems maisto kartais pritrūksta.
Šeštadienio rytą lauko stovykloje, kaip ir kariai, žurnalistai gavo lėkštę makaronų su mėsa, žirnelių mišrainės su majonezu ir svogūnais, arbatos, sumuštinių su sūriu ir po dvi kriaušes. Pietums - grybų sriubos, plovo, po šokoladuką ir apelsiną bei obuolių sulčių.
Vakarienę jau valgėme kareivinių valgykloje, meniu - maltos mėsos kotletas, kalnas grikių košės, varškės sūris su medumi, duona, sviestas, didžiulis puodas arbatos.

"Jei negerbi manęs, gerbk bent mano laipsnį"

Bene labiausiai dar sovietinėje armijoje besiruošusių tarnauti jaunuolių mamas gąsdinęs dalykas buvo nestatutiniai santykiai. Paklausinėti LDK Butigeidžio dragūnų bataliono kariai apie tokius faktus žurnalistams nieko negalėjo pasakyti.
Pasak vieno kario, "seniai" ir jaunimas gyvena atskirai, tad tokių incidentų, kai baigiantieji tarnauti skriaudžia pradedančiuosius, kaip ir nėra.
Tiesa, pats bataliono vadas prisipažino visai iš pašalinių žmonių išgirdęs, esą iš namų į dalinį grįžtantys kariai vyresnių kolegų yra verčiami sumokėti tam tikrą sumą pinigų. Tačiau tokie faktai oficialiai nebuvo patvirtinti, o jei ir buvo toks dalykas - tai tik vienetinis atvejis, nes kaip ir visur - kiekvienoje šeimoje yra savų "išsigimėlių".
Nustebino kitas dalykas. Teko nugirsti eilinio šauktinio pokalbį (raportu jo nepavadinsi) su seržantu, kuriame karys leido sau vartoti tokius žodelius, kaip "nu" ir pan.
Nevengė kariai draugiškai pasišaipyti ir iš neprofesionaliai veidus maskuojančiomis spalvomis išsiterliojusių žurnalistų.
Vyresnieji karininkai pripažįsta, jog kartais jie susiduria su tokiais kariais, kuriems tenka priminti: "Jei negerbi manęs, gerbk bent mano laipsnį".
Tačiau kartu jie pasidžiaugė, jog, pavyzdžiui, einant naktį mieste sutikti įtartini jaunuoliai, atitarnavę kariuomenėje, užuot pasiūlę išsiaiškinti santykius, pasisveikina: "Sveiki, tamsta vade, aš pas jus tarnavau..."