Hillary Clinton: iš Lietuvos yra ko pasimokyti

Lietuva yra geras pavyzdys, iš kurio turėtų ko pasimokyti ir kai kurios didelės pasaulio valstybės, teigia JAV valstybės sekretorė Hilari Klinton (Hillary Clinton).

„Pažiūrėkite, ko Lietuva pasiekė per 20 pastarųjų metų. Ne tik jūsų nepriklausomybė, bet ir klestinti demokratija, ekonomikos pažanga (...). Kai kurios didelės šalys turėtų atkreipti dėmesį į Lietuvą ir pasimokyti demokratijos, žmogaus teisių bei klestinčios visuomenės kūrimo“, – išskirtiniame interviu Lietuvos televizijai sakė ji.

H. Klinton kalbino LTV žurnalistė Rita Miliūtė.

- Buvusi pirmoji JAV ponia Eleonora Ruzvelt (Eleonor Roosevelt) į savo spaudos konferencijas leisdavo tik moteris, taip versdama redaktorius daugiau jų samdyti. Ar tokie metodai dėl panašių priežasčių – stiprinti moterų pozicijas – naudotini ir dabar?

- Labai įdomus klausimas. E. Ruzvelt labai žaviuosi, ji tikrai duodavo interviu tik moterims reporterėms ir spausdavo laikraščius įdarbinti daugiau moterų. Šiandieniniame pasaulyje tai nėra būtina, nes Jūs sėdite prieš mane, mane dažnai kalbina gabios reporterės, bet manau, kad susitelkimas dėl moterų teisių ir moterų lygybė tebelieka vienas iš pagrindinių tikslų visame pasaulyje.

- Jūs esate viena iš galingiausių, jei ne pati galingiausia, pasaulio moteris. Ar sutinkate su vieno iškilaus Lietuvos diplomato, rezidavusio Rusijos Federacijoje, o vėliau – Sovietų Rusijoje, žodžiais. Jis sakė: „Mažos valstybės yra tarsi smulkios monetos mažųjų rankose, naudojamos tarpusavio skoloms mokėti.“ Tie žodžiai pasakyti daugiau kaip prieš pusę amžiaus, bet kaip yra šiandien?

- Tai netinkamas požiūris, kurį turėtume visai atmesti. Pažiūrėkite, ko Lietuva pasiekė per dvidešimt pastarųjų metų. Ne tik jūsų nepriklausomybė, bet ir klestinti demokratija, ekonomikos pažanga – tiek daug kuo galima didžiuotis, ir Lietuva iš tiesų yra geras pavyzdys. Kai kurios didelės šalys turėtų atkreipti dėmesį į Lietuvą ir pasimokyti demokratijos, žmogaus teisių bei klestinčios visuomenės kūrimo.

- Dikas Čeinis (Dickas Cheney), buvęs Jungtinių Valstijų viceprezidentas, prieš kelerius metus čia, Vilniuje, sakydamas kalbą atkreipė dėmesį, kad „Rusija vis labiau grimzta į autoritarizmą ir turi polinkį naudoti naftos ir dujų resursus kaip politinį ginklą“. Ar padėtis pasikeitė nuo 2006 metų?

- Manau, kas pasikeitė, tai pirmiausia daugelio šalių pripažinimas – ir mano taip pat – kad energetinis saugumas yra nacionalinio saugumo dalis. Būdama valstybės sekretore turiu grupę žmonių, nagrinėjančių energetinio saugumo Europoje klausimą. Niekas neprieštarauja, kad Rusija parduotų dujas vartotojams, bet mes nenorime matyti nesąžiningos konkurencijos, monopolinių veiksmų ir norime paskatinti Europos valstybes siekti didesnės energetinės nepriklausomybės. Dėl to man paliko įspūdį jūsų parlamento ką tik priimtas įstatymas dėl nacionalinės energetinio saugumo strategijos.

- Oficialusis Vilnius deklaruoja siekį įkurti Energetinio saugumo tyrimų centrą NATO rėmuose. Ar matote tokio centro naudą ir kokia būtų jo įtaka tiek Lietuvos energetinei nepriklausomybei, tiek santykiams su Rusija?

- Ši Lietuvos idėja mane labai domina. Manome, kad reikia daugiau pastangų padedant šalims tapti energetiškai saugioms. Jei Senatas galėtų prie to prisidėti, tai būtų vertinga. Bet dabar tai, ką Lietuva daro, stengdamasi įvairinti energijos tiekimą ir ieškodama būdų solidarizuotis, kad Baltijos regiono šalys galėtų dalytis resursais, yra skubiausias prioritetas.

- Pakalbėkime apie gynybą. JAV gynybos sekretorius Robertas Geitsas (Robert Gates) yra išreiškęs nerimą, kad Europos šalys nėra linkusios skirti tinkamo biudžeto gynybos reikmėms. Ar nepakankamas gynybos finansavimas kelia grėsmę Lietuvos saugumui?

- Manau, kad sekretorius R. Geitsas skambino pavojaus varpu. Dabar nėra tiesioginės grėsmės. Mes turime penktąjį sutarties punktą, kolektyvinius saugumo įsipareigojimus vertiname labai rimtai. (JAV Prezidento) Obamos administracija kuria planą nenumatytiems atvejams, kuris nuramintų visus sąjungininkus.

R. Geitso požiūris teisingas – Jungtinės Valstijos turi neproporcingai didelę NATO finansavimo naštą, mūsų gynybos išlaidos yra didžiulės. Norėtume matyti ne tik nuolatinius ir kartais padidintus gynybos biudžetus, norėtume didesnio bendradarbiavimo, lėšų pasiskirstymo. Yra daugybė būdų susitarti, jei šalys dirbtų kartu su NATO ir mes norime to sulaukti.

- Dabar jau citata, kuri priklauso Jums ir kurią norėčiau priminti. Esate sakiusi, kad „niekas savo mirties patale nesakė, kad būtų norėjęs daugiau laiko praleisti darbe“. Kaip rasti pusiausvyrą tarp profesinių siekių, vaikų vilčių būti su mama ne tik per vakarinę pasaką?

- Manau, tai vienas iš didžiausių iššūkių, ypač moterims – suderinti atsakomybę šeimoje su profesinėmis pareigomis. Tai niekada nesibaigia. Kiekviena moteris turi rasti savo sprendimą, tam nėra jokių formulių. Manau, kad šeima ir vaikų auginimas yra svarbiausias įsipareigojimas. Turiu suaugusią dukterį, kurią labai dažnai matau, bet nebeturiu ja rūpintis taip, kaip tuomet, kai buvo kūdikis ar lankė mokyklą, galų gale tuomet, kai reikėjo prižiūrėti paauglę. Skirtingais gyvenimo laikotarpiais skirtingi ir atsakymai.

- Dar klausimas apie istoriją. Su visa pagarba JAV nepripažinimo politikai, Amerika buvo tarp šalių, patvirtinusių Potsdamo, Jaltos ir Teherano susitarimus, pagal kuriuos Europa po Antrojo pasaulinio buvo padalyta į įtakos sferas. Už tai nebuvo atsiprašyta. Ar gali būti, kad kada nors Vašingtonas tai padarys, aiškiai parodydamas, kad JAV niekada netoleruos jokių dvejopų standartų jokioje srityje – politikoje, lyčių lygybės ar žmogaus teisių klausimais?

- Reikėtų pasakyti, kad mes seniai neabejojame, kad JAV netaiko dvejopų standartų. Kartais, kai tauta turi priimti sprendimą, būna blogas sprendimas ir dar blogesnis. Reikia spręsti, kaip išsaugoti daugiau gyvybių ir vertybes, kurios yra svarbios, ir kaip tik toks atvejis buvo pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, nusinešusiam dešimtis milijonų gyvybių. Turbūt kiekvienas tikėjosi, kad taika galima, ir mes kovojome su komunizmo plitimu. Taip pat niekada nepasidavėme dėl Baltijos šalių išlaisvinimo.

- 2003 metais rašėte, kad Jūsų santuokos išsaugojimas ir kandidatavimas į Senatą buvo sunkiausi gyvenimo sprendimai. Kurį buvo sunkiau priimti?

- Žinote, abu sunkūs. Kandidatuoti į Senatą buvo sudėtingas sprendimas, priimti Prezidento B. Obamos pasiūlymą tapti valstybės sekretore irgi buvo sunkus sprendimas. Kiekvienas su tokiais susiduria, darai viską, ką gali ir viskas išsisprendžia.

- Gal galėtume pasidalyti ateities karjeros planais?

- Nežinau, kokie jie yra... Žinau, kad man didelė privilegija ir garbė atstovauti savo šaliai, ateinančius pusantrų metų irgi tikiuosi sunkaus darbo Jungtinių Valstijų naudai, vėliau veiksiu ką nors kita, bet kol kas nežinau, ką.