Gyvenimo nuopelnas kurti Lietuvą

Vyriausybės Kultūros ir meno premija šiemet skirta kraštovaizdžio architektui, Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto profesoriui emeritui habilituotam daktarui Vladui Stauskui. Premija tarsi skirta už viso gyvenimo nuopelnus. Ne tik architektūriškai planuojant mūsų gimtinės kraštovaizdį. Įskaitant ir Kuršių neriją. Kaip yra prasitaręs pats profesorius V. Stauskas, jam architektūra - ne vien profesija, bet ir gyvenimo būdas. Visada turi jausti architekto socialinę atsakomybę žmonėms. Ir taip pasakęs pridūrė: aukščiau už architektūrą yra tik žmogiški jausmai.

O šalia žmogiškų jausmų, šalia gražiausių Lietuvos vietų planavimo architektas V. Stauskas turi ir kitokių pomėgių. VDU galerijoje šiuo metu veikia V.Stausko akvarelių, piešinių ir fotografijų paroda. Visas tas gamtos grožis, visi tie medžiai, kopos, žvejų valtys, nesutilpę į profesinius planus, brėžinius, linijas, tarsi prasiveržė pro linijų mastelius. Išsiliejo akvarelėse, nuotraukose. Be to, ką tik išleista V.Stausko knyga „Architektūra, aplinka, atostogos“.

V. Stauskas neslepia visada buvęs ir iki šiol esąs Lietuvos patriotas. Sako nesuprantąs populiaraus šūkio „Būkim europiečiais“.

- O kada gi mes esame buvę azijatais ar afrikiečiais? - klausia pašaipiai profesorius Vladas STAUSKAS. - Reikia ne tik neprarasti, bet ir atgaivinti mūsų patriotinę dvasią. Tai ypač svarbu mūsų mažai tautai, atsidūrusiai totalinės globalizacijos apsuptyje. Ne vargšei tautai, bet labai turtingai savo kultūra ir labai talentingai tautai. Koks gražus ir teisingas Mažosios Lietuvos himnas „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt“.

- Bet šį himną parašė ne lietuvis, bet vokietis Jurgis Zauerveinas?

- Taip, vokietis pamokė Mažosios Lietuvos jau nutautėjančius lietuvius, kad reikia didžiuotis savo tautybe.

- Tačiau dabar, kai tautiškas jaunimas nutaria bent Kovo 11-ąją ar Vasario 16-ąją atvirai tuo pasididžiuoti, išvadinami nacionalistais...

- O kaipgi kitaip? Visi turėtume taip daryti ir didžiuotis! Mes kažkodėl patriotizmą sutapatiname su nacionalizmu. Nepainiokime patriotizmo ir su fašizmu. Patriotas - tai dar nereiškia, kad paneigi kitas tautas. Tiesiog patriotas gerbia savo tautos tradicijas. Mūsų kalba tokia graži, bet jaunimas jau nemoka lietuviškų dainų. Dainuoja angliškai. Įlindome į pseudomodernų rūbą. Bet Italijoje buvo išleista knyga „De canto Lituano“ („Lietuvių dainos“). Su gaidomis ir tekstais lietuvių ir italų kalbomis. Toje knygoje italas muzikologas savikritiškai rašo, kad „jie, italai, išlepinti Europos ir pasaulio, kad labai dainingi“. Bet Europos šiaurėje, anot italo muzikologo, yra mažytė tauta su 20 tūkstančių dainų bei jų tekstų archyvu. Tai apie mus, lietuvius, taip rašoma. Ir akcentuojama, kad mūsų kalba labai melodinga, o liaudies dainų spektras - nuo vestuvių iki karo, įvairių žemės darbų ir laidotuvių.

Tad kodėl, savęs klausiu, mes, atgavę Nepriklausomybę, dabar laužomės angliškai? Iš Lietuvos miestelių į „Dainų dainelės“ konkursą atvežti vaikai bent šeši ar septyni jau dainuoja angliškai. Rusų laikais taip nebuvo. Užrašai buvo lietuviški. O dabar liokajumi pasidarė tauta. Su nevisavertiškumo kompleksais. Vos ne atleiskite mums, kad esame lietuviai. Aišku, suprantu, kad kai ekonomiškai sunku, tai sunku išlaikyti ir dvasią švarią. Pats turiu ir vaikų, ir anūkų. Vienas jau Londone. Nenorėdamas išvažiavo, bet patys sudarėme sąlygas, kad jaunimas turėtų išvažiuoti.

- O kaip juos sulaikyti?

- Suprantu, Lietuvoje labai sunku rasti darbą, kurį norėtum dirbti. Iš tikrųjų norėtum, o ne iš reikalo. Jaunus žmones net ir pagal profesiją firmos stambios sunkiai įsileidžia. Jei jaunas žmogus neturi pažinčių. Be to, jauni žmonės nusivilia politikais. Prieš rinkimus reklamuojasi, kad dirbs žmonių labui, o pasižiūri, kaip jie diskutuoja, tyčiojasi.

Pirmoje vietoje - partiniai interesai. Dėl siaurų partinių interesų aukojami visai valstybei svarbūs dalykai. Švietimo reforma taip pat eina į susiplakimą, susiniveliavimą su Europa.

Aplinka labiau veikia jaunus žmones nei tėvai. O mes juk turime neištirpti globalizacijos vandenyne. Kuo mažesnė tauta, tuo jai pavojingiau. Reikia būti tvirtesniems. Mažai tautai tai būtina. Airiai, pavyzdžiui, jau nemoka kalbėti airiškai. Kalba angliškai. Dabar jau stengiasi atgaivinti airių kalbą. O škotai su savo sijonais iki šiol drįsta išdidžiai vaikščioti. Nes gerbia savo tautos tradicijas. O pavaikščiotų kas nors Laisvės alėja su tautiniais lietuvių rūbais - nė vienas nepavaikščiotų.

- Nebent tai būtų valstybinė šventė...

- Reikia ir mokykliniuose vadovėliuose ugdyti mūsų pasididžiavimą. Lietuvio tapsmas turi vykti nuo pat vaikystės.

Buvau Norvegijoje per mokslo metų atidarymą. Žiūriu - kas čia darosi? Apie 80 procentų jaunimo vilki tautiniais rūbais. Tiesa, vyrukų kiek mažiau taip vilki. Klausiu, gal čia koks tautinis ansamblis koncertuos? Ne, atsako, pasipuošėme, nes šventė. Ir taip elgiasi dabartinis modernus Norvegijos jaunimas.

Mano duktė, kai lankėsi Danijoje, dalyvavo vienoje 5 metų dano gimtadienio šventėje. Žiūri - įneša tortą su penkiomis žvakutėmis ir šalia įbestos penkios Danijos valstybinės vėliavėlės. O kas kada matė mūsų Trispalvę torte? Net Vasario 16-ąją tingi Trispalvę prie namų iškelti.

- Gal mūsų mentalitetas kitoks. Gal patys pasipiktintume, jei Trispalvė būtų įbesta į konditerijos gaminį. Sakytume, kad Trispalvė išniekinta? Gal Europos Sąjungos vėliavėlę mieliau į tortus subestume?

- Manau, kad per daug keliaklupsčiaujame. O po integracijos į Europą gali būti ir visiškas susiliejimas.

- Esate vienas iš Vytauto Didžiojo universiteto atkūrėjų. Ar tikrai Lietuvos mokslas toks prastas, kad jaunimui reikia mokytis užsieniuose?

- Nuvažiuoji į užsienį - nieko ypatingo. Atmeskime mitą, kad mūsų universitetai prasti, programos menkos. Tai skatina gabiausių jaunuolių nutekėjimą į užsienį. Bet aš, dėstęs universitetuose nuo Tel Avivo (Izraelis) ar Keiptauno (Pietų Afrikos Respublika) iki Trondheimo (Norvegija) ar Tamperės (Suomija), galiu tvirtinti, kad taip nėra. Mūsų dėstymo programos yra geros ir patrauklios didaktine prasme. Pas mus vizituojantys profesoriai tai patvirtina. Gal tik neturime pinigų viską įgyvendinti.

Dabar daug kalbama apie žaliąją architektūrą, o mes tai žinojome jau prieš 40 metų. Sovietmečiu sukūrėme pirmąjį nacionalinį parką. Aukštaitijos nacionalinį parką. Turime seną mokyklą rekreacinio landšafto srityje.

Kad ir kaip žmogus dirbtų, vis vien laukia savaitgalio ir atostogų. Kada nedirbs. Pasijus Jonu, Maryte. Žmogumi ne dėl darbotvarkės. Dėl paties pasirinktos saviškių kompanijos. Todėl aš dirbau laisvalaikio, rekreacinės architektūros srityje. Nes čia žmogus pasijunta laisvas.