Gyvenimas televizoriuje, arba Išvalykite mano klozetą

"Puiku, aš didžiuojuosi tavimi", - pakiliu balsu sako Nomeda, komentuodama keturiolikmetės apsisprendimą gimdyti kūdikį nuo ją išprievartavausio (!) vyro.
"Na, ar jau sustoti, ar dar tęsti?" - auditorijos aistras kaitina Arūnas Valinskas, ragindamas žiūrovus balsuoti už tai, kad jų akivaizdoje mergina išsirengtų (arba ne) nuogai.
Pasak Psicho, Valinskas čia niekuo dėtas - jis tik rodo tai, ką žmonės nori matyti. Tų, kurie to matyti nenori, niekas nuomonės neklausia, o tik atsainiai mesteli: "Nepatinka - išjunk televizorių".
Bėda tik ta, kad ne visada gali spėti tai padaryti - kai, gurkštelėjęs kavos, sieki pyragaičio, tau primygtinai įbruka puikiai šlapimo lašelius sugeriančius įklotus.
Užspringęs staiga apkartusia kava, nuspaudi nuotolinio valdymo pultelio išjungimo klavišą ir garsiai nusikeiki - po velnių, betgi Psichas teisus!
Pasirodo, Marijos žemės gyventojai vis dar trokšta kraujo, nuogybių, rietenų, muštynių, ašarų - tarsi viso to jiems neužtektų jų pačių realiame gyvenime.
Bėda, ko gero, ta, jog nemaža dalis piliečių jau pradeda painiotis, nebeskirdama, kuris jų gyvenimas - šiapus ar anapus ekrano - yra tikrasis.
Kaip rašė viena vilnietė žurnalistė, jei tave rodo per televizorių - tu esi viskas, jei nerodo - niekas, tavęs net nėra.
Ir nors šiuos žodžius ji taikė vadinamosioms TV žvaigždėms, jie puikiausiai tinka ir eiliniams Lietuvos gyventojams, įtikėjusiems stebuklinga "dėžutės" galia ir besiveržiantiems į ją patekti.
O tai padaryti visai nesunku - nuo konkurencijos baigiančios išprotėti mūsų televizijos yra pasiryžusios patenkinti visus, net pačius netikėčiausius distancinių pultelių spaudytojų norus.
Jos ne tik leidžia ekrane demonstruoti savo apgailėtiną analfabetizmą ("Klausimėlis"), ne tik skatina muštynes ir keiksmus eteryje ("Teismas"), ne tik suteikia galimybę į valias viešai išsiraudoti ("Atleisk"), bet ir pačios tiesiogine to žodžio prasme ateina į pagalbą anapus ekrano sėdinčiajam - rūsčiai pasmerkia "blogiečius" ir patetiškai išteisina "geriečius" ("Pavojinga zona", "Srovės"), suranda triukšmadarius žiurkėnus ar iš kaimyno lovos visos Lietuvos akivaizdoje ištempia neištikimą žmoną ("TV pagalba"). Bet ar galima mūsų brangiąsias televizijas už šiuos pasiaukojančius veiksmus smerkti? Jokiu būdu - ne! Juk ne veltui sakoma, kad piliečiai nusipelno tokios valdžios, kokios jie yra verti, t.y. kokią patys išsirenka.
Tas pats taikytina ir televizijų produkcijai - ji bus tokia, kokios mes pageidaujame, už kokią tiesioginiuose eteriuose balsuojame.
Ir kol leisime viešai iš savęs tyčiotis, kaip tai padarė eilinė ekshibicionistė "Fronte" (tiesa, jai, skirtingai nei daugeliui mirtingųjų, už tai buvo gerai sumokėta), kol, užuot gyvenę čia ir dabar, tarpusavio santykius viešai aiškinsimės ekranuose, tol juose matysime tai, ką ir matome: netikrų jausmų pakaitalus, apgailėtino, menko gyvenimo surogatą, t.y. prašvinkusią "televizieną", kuri mums kažkodėl nedvokia.
Kita vertus, kodėl ji turėtų dvokti: juk mes bet kada galime paskambinti į TV, kad pasikviestume žurnalistais save vadinančius bebaimius vyrukus ir energingas merginas atvykti į mūsų namus išvalyti klozeto...