Remdamosi nuo 2007 m. galiojusia tvarka, įmonės praėjusį pavasarį pasodino gluosnių, drebulių ir baltalksnių sodinukų, atsiskaitė su tiekėjais ir sumokėjo mokesčius valstybei, ketindamos 2012 m. vasarą teikti paraiškas paramai ir deklaruoti patirtas išlaidas.
Tačiau Žemės ūkio ministerija, likus 3 dienoms iki paraiškų priėmimo, pakeitė finansavimo taisykles, nuspręsdama nepripažinti iki paraiškos pateikimo patirtų išlaidų. Ministerija teigia, kad tai „padaryta atsižvelgiant į Europos Komisijos nuomonę, kad išlaidos, patirtos iki paramos paraiškos pateikimo, negali būti finansuojamos“.
„Respublika“ kalbėjosi su Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininku Jonu Talmantu.
- Kaip vertinate taisyklių pakitimus paskutiniu momentu? Apskritai kaip tokiu atveju koks nors ūkininkas ar verslininkas turi planuoti savo veiklą, jei tokie dalykai paaiškėja tik tada, kai investicijos jau padarytos ir pakeisti nieko neįmanoma?
- Bet koks dažnas įstatymų ar taisyklių kaitaliojimas yra blogas dalykas bet kurioje srityje. Iš pradžių buvo nutarta ir paskelbta, kad ES kompensuos išlaidas dėl tų želdinių, o dabar jie kalba priešingai. Tai yra žmonių klaidinimas, nes jie investuoja savo pinigus, ima paskolas, pasiskaičiuoja pajamas, atsižvelgdami į žadėtas kompensacijas, o paskutiniu momentu paaiškėja, kad jokių kompensacijų nebus... O ką dabar jiems daryti su paskolomis banke? Aš netoleruoju tokių dalykų, taip neturėtų būti daroma...
- Peršasi išvada, kad jokios ilgalaikės žemės ūkio strategijos nėra ir gyvenama tik šia diena, laukiant Briuselio direktyvų?
- Aš jau trejus metus tą patį kalbu: nei Europos Sąjungoje, nei pas mus nėra jokių ilgalaikių strategijų jokiose srityse. Nei politikoje, nei žemės ūkyje, nei versle - niekur. Kas ketveri metai viskas keičiasi. Bent jau pagrindinius klausimus nuspręstų, o dabar ateina nauja valdančioji dauguma ir viską pakeičia. Kur tęstinumas? Nesant tęstinumo, niekada nieko nepasieksime. Kiekvieną kartą dabar turime pradėti nuo nulio, prie kiekvienos naujos valdžios.
Ūkininkai nieko negali susiplanuoti - gyvename šia diena. Jeigu saulė šviečia, tai mums dar maloniau, bet ir tai ne visada būna...
Tai ne tik Lietuvoje vyksta. Ir Briuselis labai staigiai kaitalioja taisykles ir net dėl jų neįspėja. Tai yra labai blogai, ūkininkams ir verslui tai tiesiog peilis.
Įsivaizduokite, padarau aš projektą, paimu paskolą iš banko, o man pasako, kad, pavyzdžiui, 30 procentų išlaidų, kaip buvo planuota ir žadėta tą projektą patvirtinus, niekas nekompensuos. Kur man dėtis? Nors aš susidėliojęs viską penkeriems metams į priekį, planuoju, kaip paskolą grąžinti, kur užsidirbti pajamų, ką sėti, ką pjauti... Viskas, bankrotas.
- Ar nemanote, kad tokie dalykai gali būti daromi sąmoningai? Kam Briuseliui reikalingi stiprūs konkurentai iš Lietuvos, jeigu jie patys nežino, kur dėti savo produkciją, už kurią, beje, kompensacijas moka tvarkingai ir nepalyginti didesnes?
- Žinoma, sąmoningai daroma. Jiems nereikia mūsų produkcijos. Kuo mažiau mes visko gaminsime, tuo jiems bus geriau, nes Lietuva taps eiline vartotoja, kur bus galima parduoti jų išaugintą produkciją. Apie sąžiningą konkurenciją ar kokią nors rinką čia netgi juokinga kalbėti.
Pažiūrėkite, kur nueina parama vadinamajam žemės ūkio modernizavimui. Visa absoliučiai žemės ūkio technika gaminama tik senose ES šalyse. Jie skiria mums vadinamąją paramą, už ją mes iš jų nusiperkame visą tą techniką, dirbtinai pabrangintą mažiausiai 30 proc., pridedame 50 proc. savų pinigų, likusius pinigus apmoka mūsų nacionalinis biudžetas. Jie susigrąžina visą tą vadinamąją paramą dvigubai, su didžiuliu pliusu, ir dar skatina technikos gamybą pas save, nes už „paramą“ galima pirkti tik ES šalyse pagamintą techniką.
Jie tais „paramos“ pinigais remia ne mus, o savo pramonę, ir mes jiems tik dar primokame. Todėl jie gyvena fantastiškai gerai, neskaitant tiesioginės paramos jų žemės ūkiui, kuri tikrai gerokai didesnė nei pas mus.
- Mes juk turime krūvas visokių žemės ūkio srityje dirbančių valdininkų, taip pat ir Briuselyje. Kodėl jie neatstovauja mūsų ūkininkų interesams?
- Jie negali nieko ginti, nes įstojome į ES ir pasirašėme dėl tokių sąlygų. Dabar belieka kovoti, kad mes po 2014-ųjų neliktume kaip viščiukai be vištų. Kai nėra vištų, viščiukus išgaudo vanagai, o su vištomis visi užauga. Taip ir čia.
Jeigu mūsų valdininkai nieko nedarys dėl naujo 2014-2020 m. laikotarpio, vėl bus tas pats. O dabar kai dėl tokių sąlygų pasirašėme, jie sako: „Ko jūs norite, skaitykite sutartis, o mes jas vykdome“. Teisingai, jie vykdo...
Aišku, tie pasirašytojai gal daug ko neišmanė, gal pernelyg skubėjo, tačiau laiko atgal nebeatsuksi, o asmeninės atsakomybės pas mus niekada nebuvo...
- Grįžkime prie biokuro žaliavos auginimo. Ar teisinga politika skatinti visokių karklų auginimą Lietuvoje?
- Kaip ūkininkas aš kategoriškai esu prieš šitas nesąmones. Vis dėlto Lietuvoje nėra tokia žemė, kad ją galėtume apsodinti karklais. Karklų auga sočiai visose pamiškėse ir visuose pagrioviuose, tegul tik juos susitvarko, o neaugina ant 50 proc. balų našumo žemės.
Pagaliau tas karklų auginimo skatinimas prilygsta nusikaltimui: pasižiūrėkite, milijardas žmonių visame pasaulyje badauja, kasmet žmonių prieaugis yra didžiulis, o žemės naudmenų plotai tik mažėja.
Kai apleisime viską karklais, aišku, turėsime gražaus darbo - vėl mes juos rausime, vėl iš naujo darysime melioraciją, nes karklų šaknys sueina į melioracijos sistemą ir sistema neveikia. Užburtas ratas. Pagaliau dirvožemis buvo melioruotas ir paruoštas ne miškams auginti, o žemės ūkio kultūroms. Todėl esu kategoriškai prieš ir netgi tikiuosi, kad Briuselyje gal kas nors susiprotės pasižiūrėti, ką jie remia.
- Dabar pas mus kalbama, esą Lietuvoje nėra kur dėti grūdų...
- Jūs man tik duokite juos nuimti, aš rasiu, kur grūdus padėti. Nebuvo tokių metų, kad mes neturėtume kur dėti grūdų.
Yra kita problema: mes nesukuriame savo bendrojo vidaus produkto, nesukuriame darbo vietų, bet parduodame žaliavą. Ta žaliava ir yra tik grūdai. O mes turėtume auginti kiaules, galvijus, vištas, kalakutus, žąsis ir t.t. Tik taip mes galime sukurti pridėtinę vertę, parduodami mėsą arba iš jos iki galo pagamintus produktus.
O kas dabar vyksta? Parduodame žaliavą, bet savo nieko neauginame. O neauginame, nes specialiai tam sukurti žiaurūs vadinamieji aplinkosaugos reikalavimai, su kuriais mūsų valdžia nuolankiai sutiko pasirašydama stojimo į ES sutartis. Tiesiog viskas padaryta taip, kad patys save sunaikintume.
Baltijos valstybės Europos Sąjungoje visiškai netoleruojamos (diskriminuojamos)
Lietuva su nerimu laukia Briuselio sprendimo ir dėl žemės ūkio finansavimo, mat Briuselis ir ateinančioje finansinėje perspektyvoje ketina palikti diskriminacinį tiesioginių išmokų skirstymą, vienoms šalims duodant daug mažiau pinigų nei kitoms.
2013 m., pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, tiesioginės išmokos Lietuvoje pagal dabartinius susitarimus bus 144 eurai (497 litai) už ha, t.y. 54 proc. ES vidurkio, Latvijoje - 97 eurai (335 litai) už ha (36 proc.).
Tačiau pagal naujus pasiūlymus iki naujojo finansinio laikotarpio pabaigos 2020 m. tiesioginės išmokos Lietuvos ūkininkams siektų vos 65 proc. ES vidurkio, Estijos - 58 proc., o Latvijos - 54 proc. Taigi tiesioginės išmokos Baltijos šalių ūkininkams ir naujojo finansinio laikotarpio pabaigoje liktų mažiausios visoje ES.
Didžiausios išmokos yra Maltoje - 751 euras (2593 litai), Olandijoje - 680 eurų (2347 litai).
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
Rašyti komentarą