Europa nepajėgi sustabdyti migrantų

- Europoje vis labiau įsibėgėja nelegalių migrantų krizė, tačiau iki šiol nematyti jokių bendrų ES pastangų ją spręsti. Susidaro įspūdis, kad kiekviena šalis palikta likimo valiai spręsti problemą, kaip kuri išmano. Antai vengrai bando tuos migrantus stabdyti, kroatai elgiasi visiškai priešingai ir visus praleidžia, o tuo metu ES politikai tik skėsčioja rankomis ir kažką postringauja apie „Europos solidarumą“. Kodėl nematyti bendros Europos strategijos šiuo klausimu?

- Vokiečių psichoterapeutų asociacija teigia, kad daugiau nei 50 proc. tų atvykstančių migrantų reikalinga profesionali psichoterapeuto pagalba. Tačiau kai aš stebiu, ką porina Europos politikai, tai esu įsitikinęs, kad apie 90 proc. jų reikalinga tokia psichoterapeuto pagalba... Ir tai sakau visiškai nejuokaudamas. Nes pasaulis seniai yra sukūręs įvairiausius krizių valdymo mechanizmus, netgi yra atskiras krizių valdymo mokslas. Šis mokslas teigia, kad pirmas dalykas, kuris turi būti padarytas, yra efektyvi komunikacija tiek su tais pabėgėliais, tiek su potencialiomis pabėgėlių teritorijomis, tiek ir su juos priimančios Europos gyventojais. Pagaliau turi būti ir vidinė komunikacija, t.y. tarp tų pačių Europos politikų. Tačiau tai, ką mes iki dabar matome, yra ne tik kad pačios neefektyviausios komunikacijos ir paties neefektyviausio krizių valdymo mechanizmo taikymo pavyzdys. Tai yra situacija, kai krizių valdymo praktika per didžiausią pastarųjų dešimtmečių Europos krizę absoliučiai netaikoma. Atsakyti, ar Europa apskritai yra pajėgi išdirbti bendrą planą, yra sudėtinga, nes dama, vadinanti save Europos politikos lydere (čia kalbu, be abejo, apie Angelą Merkel), elgiasi taip neapibrėžtai, kad kalbėti apie ją kaip apie žmogų, suvokiantį, ką turi daryti lyderis, yra sudėtinga.

- Ponia A.Merkel akivaizdžiai blaškosi, o jos rėžiamos kalbos visiškai neatitinka realių Vokietijos veiksmų šios krizės akivaizdoje. Kodėl taip yra?

- Na taip, prieš tris dienas dar ji demonstravo išskėstas rankas, o Vokietijoje garsiai skambėjo šauksmai: „Mes jūsų laukiame, mes jus visus priimsime, kad ir visą milijoną...“ Paskui staiga buvo uždarytos sienos ir visiems buvo pademonstruota, kad jeigu mus laikote lyderiais, tai eikite iš paskos ir elkitės taip pat... Būtent tai ir yra pačios kvailiausios komunikacijos pavyzdys.

- Tokiu atveju ką apskritai čia reikėtų daryti? Kaip Europa ar atskiros jos šalys gali suvaldyti šitą krizę?

- Pirmiausia turi būti pasiųsta vienareikšmiška žinia tiems pabėgėliams, kurie jau yra Europoje, ir taip pat tiems, kurie dar tik ketina bėgti. Juk kiekvieną dieną, jeigu imtume kad ir Viduržemio jūros salas, pavyzdžiui, Lesbo salą, ten patenka daugiau nei tūkstantis žmonių, atkeliaujančių įvairiausiomis transporto priemonėmis. Ir toliau visi ten pasiryžę bėgti, nes tiems migrantams prieš akis visą laiką šmėkščioja plati A.Merkel krūtinė ir jos pažadai priglausti juos visus... Ką Europa sako tiems žmonėms? Arba tiems, kurie dabar yra susigrūdę Vengrijos ir Serbijos pasienyje? Juk Vengrija su šia krize palikta dorotis viena, nors Viktoras Orbanas, kad ir kaip būtų vertinamas, visoje Europoje yra vienintelis, kuris pademonstravo, kad turi aiškią politiką šiuo klausimu. Jį galima kritikuoti dėl to, galima jo veiksmų nepriimti, bet jis pademonstravo, kad turi sprendimų priėmimo valią, ko visi kiti neturi ir apskritai nieko nedaro. Taigi pirmas dalykas - aiški žinia žmonėms. Antras dalykas - turi būti imamasi priemonių veikti tose teritorijose, iš kurių dabar puola bėgti tie migrantai, o tai yra ne vien tik Sirija. Būtent tose teritorijose yra būtina formuoti atitinkamas infrastruktūras, leidžiančias šiems žmonėms išgyventi, o ne kurti traukos į Europą mechanizmus, o paskui vaidinti gailestingus samariečius, patiems atsiduriant ant krizės slenksčio. Tie žmonės, pakliuvę į Europą, dabar jaučiasi suvedžioti, apgauti ir tampa pačiu lengviausiu taikiniu bet kokioms terorizmo ideologijoms. Nes jie dabar jaučia, kad juos paniekino, numetė ir su jais elgiasi beširdiškai bei žiauriai. Taigi, kaip minėjau, Europa turi imti valdyti padėtį tose teritorijose, kur krizė kyla. Ir trečias dalykas - turi atsirasti Europos atsakomybė valdyti situaciją Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje. Europa privalo priimti sprendimus ir daryti įtaką politinei situacijai šiuose kraštuose, nes kitaip šios krizės nesuvaldysi.

- Kol mes čia šnekame, kaip tik pasirodė pirmieji požymiai, kad bandoma ieškoti bendrų veiklos krypčių. Antai Europos Komisija praneša, kad rezgami planai kurti daugiataučius pasienio būrius, kurie, matyt, mėgins užkirsti kelią tiems migrantams...

- Tai yra primityvus bandymas užtvenkti milžinišką upę keliais kiaurais maišais... Pažvelkime į Siriją, kurioje, naujausio surašymo duomenimis, yra 22 mln. 200 tūkst. gyventojų. Šiandien Sirija yra sudraskyta į keturis nevienodo dydžio gabalus. Maždaug 60 proc. teritorijos valdo „Islamo valstybė“, 30 proc. priklauso Bašarui al Asadui (Bashar al Assad), gabalėlį greta sienos su Turkija valdo kurdai ir likusį gabalėlį - prieš B.al Asadą veikiančios sukilėlių koalicijos pajėgos. Ši teritorija iš esmės yra nevaldoma. Nė viena iš tų keturių grupuočių nėra suinteresuota padėti Europai spręsti iškilusią krizę. Taigi dabar, sriūbtelėjus bent keliems milijonams migrantų vien tik iš Sirijos, parodykite man Europos Sąjungos pasienyje tuos „daugiataučius būrius“, kurie sustabdys einančią minią ir krūtinėmis gulančią ant spygliuotos vielos. Galima, žinoma, ir toliau tai miniai šūkauti apie europietiškas moralines vertybes, kurios čia taip gausiai buvo deklaruojamos, tačiau tai tik leidžia tai miniai taikyti moralinį šantažą praleisti juos į vidų. Nieko daugiau. O paskui sprogsime visi...

- Kadangi pradėjome apie Siriją, tai, be visų išvardintų keturių grupuočių, ten jau gana komfortiškai įsikūrė ir rusai. Ką jie ten veikia ir kodėl?

- Rusai ten turėjo bazę nuo seno, be to, iki krizės Sirijoje gyveno maždaug 30 tūkst. rusų. Jie, kaip paprastai, spekuliuoja rusiškai kalbančių asmenų, kuriuos jie pagal savo pačių įstatymus turi teisę ginti, korta. Bet rusams, žinoma, ten svarbiau ginti ne savo žmones. Jie turi ten keturis esminius interesus. Pirmas interesas - esamu momentu išlaikyti B.al Asadą valdžioje. Antra - paveikti procesą, po kurio anksčiau ar vėliau B.al Asadas ir jo komanda bus keičiami į kažkokį palankų rusams asmenį su nauja komanda. Trečia - įvelti Iraną į šį konfliktą, suvokiant jį kaip antivakarietišką jėgą. Nes, kaip žinoma, Iranas taip pat palaiko B.al Asado pajėgas. Ir ketvirtas tikslas - išlikti Artimuosiuose Rytuose tokia jėga, turinčia ten atramos tašką ir galinčia bet kurioje regiono vietoje daryti poveikį. Tai yra keturi pagrindiniai Vladimiro Putino tikslai Sirijoje.

- Su V.Putinu išsiaiškinome, tačiau ką reikėtų Sirijoje daryti Vakarams? Ko jie dabar gali imtis? Kokius instrumentus, kokią strategiją turi ta Vakarų koalicija, kad suvaldytų ten liepsnojančią krizę?

- Vienas iš pagrindinių Vakarų tikslų dabar yra susidoroti su „Islamo valstybe“. Bet šiuo metu su IS daugiau kovoja prieš B.al Asadą nusiteikę sukilėliai negu pats B.al Asadas. Daugiau nei 60 proc. Sirijos, t.y. visa rytinė šalies dalis, yra IS rankose. Taigi iš esmės ten reikėtų kurti koalicines pajėgas iš visų kitų Sirijoje esančių grupuočių. Jos turėtų veikti išvien ir susidoroti su ta „Islamo valstybe“, bet, kaip matome, visi ten konfliktuoja tarpusavyje: sukilėliai - su B.al Asadu, kurdai - su turkais ir su visais kitais, bandydami kurti ten savo autonominę valstybę, tie islamistai - su visais kitais ir t.t. Įsivaizduoti, kad čia bus susitarta, neįmanoma. Juk nuginklavus ir sudaužius bet kurią iš ten veikiančių jėgų kitos stiprėja ir automatiškai pradeda daryti tai, ką galima prilyginti genocidui. Nesvarbu, ar tai būtų B.al Asadas, kuris pjauna sunitus, ar tai bus sustiprėję sunitai, kurie pjauna šiitus ir alavitus... Visam tam reikia didžiulio galingo kompleksinio sprendimo. Iš esmės sprendimas čia gali būti tik karinis. Kas ryšis tokio masto operacijai?

- O galbūt gali rusai susitarti su amerikiečiais ir įvesti ten tvarką?

- Manau, kad V.Putinas, kuris ten veikė kaip labai efektyvus Sirijos konflikto detonatorius, bandys dabar Jungtinėse Tautose save pasiūlyti kaip tokių koalicinių pajėgų kūrėją, siekiant kompleksiškai išspręsti visas ten esančias problemas kartu su Vakarais. Jis siūlys tai, į ką Vakarai garantuotai neis, o ypač neis kartu su juo, tačiau V.Putinas bandys save demonstruoti kaip vienintelį sistemiškai mąstantį lyderį ir galintį veikti toje teritorijoje asmenį. Žinoma, V.Putinas tai siūlys. Tokiu būdu, labai aktyviai dalyvaudamas išoriniuose veiksmuose, jis leidžia daugeliui saviškių Rusijoje užmiršti šalies vidines problemas. Jeigu Vakarai pradėtų su juo bendrauti Sirijoje, tai reikštų, kad jis pralaužė Vakarų taikytą blokadą. Sprendimas yra gražus, jeigu kalbėtume apie tokį politinį veiksmą - toje pačioje Sirijoje ne be V.Putino „pagalbos“ sukuriamas konflikto intensyvėjimas, o tada jis visiems pasiūlo sprendimą. Bet viena iš to sprendimo sąlygų - nuimkite man blokadą ir pradėkite vėl mane laikyti geru berniuku...

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“