Etnologė: artimųjų atminimą pagerbsime išsaugoję jų tradicijas

Prieš Vėlines - vieną seniausių lietuviškų švenčių, menančių dar pagoniškus laikus, lietuviai suskumba prie artimųjų kapų. Visuotinai priimta, kad artėjant mirusiųjų šventei amžinojo poilsio vietoms skiriamas ypatingas dėmesys, kapavietės ne tik aptvarkomos, bet ir ypatingai papuošiamos, o kartais net nevengiama pasivaržyti su aplinkiniais.

Kaip interviu naujienų agentūrai ELTA sakė Etninės kultūros globos tarybos (EKGT) pirmininkė, humanitarinių mokslų daktarė Dalia Urbanavičienė, kapinėse pastebima pompastika - tai mūsų gyvenimo būdo atspindys. Įsisukę į darbų rutiną kapines aplankome rečiau nei norėtume, todėl pasitaikius progai artimųjų kapus verste užverčiame gėlėmis ir žvakėmis. Tradicijų žinovė tikina, kad kapų nederėtų paversti gėlių darželiais, o geriausias būdas pagerbti artimųjų atminimą yra labai paprastas - turime tiesiog saugoti ir ateities kartoms perduoti jų tradicijas.

- Galime numanyti, kad ilgąjį savaitgalį lankydamiesi kapinėse, pajusime ne tik Vėlinių rimtį, bet ir tam tikrą pompastiką, mat pastaruoju metu tapo madinga kapus tiesiog užversti gėlėmis ir didžiulėmis žvakėmis. Tai - prekybininkų pasiūlos ar pakeitusio mūsų skonio, pasaulėžiūros rezultatas?

- Aš šią tendenciją siečiau su tuo, kad dabar žmonės daug rečiau eina į kapines. Dabar kapinės lankomos tik tam tikromis progomis, o anksčiau mirusieji būdavo tradiciškai prisimenami. Galbūt tai yra tam tikras bandymas kompensuoti dėmesio trūkumą savo palaidotiems artimiesiems - kai žmonės pagaliau ateina, sukrauna ant kapo viską, ką pajėgia.

Seniau buvo juntamas intensyvus gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių dvasinis ryšys, o dabar dėl didelio šiuolaikinių žmonių užimtumo tas ryšys sumaterialėjo, atitinkamai pasikeitė ir kapinių vaizdas. Manyčiau, kad tai - per ilgo atsiskyrimo išdava, netgi palyginčiau ją su emigracija, kai po ilgo laiko sugrįžę artimieji vienas kitą, o ypač vaikus, apipila dovanomis, nors jiems trūksta tiesiog širdies šilumos. Taigi panašiai mes elgiamės ir su mirusiaisiais.

- Vadinasi, tradiciškai lietuviai kapus puošdavo kukliau?

- Netgi turime duomenų, kad seniau kapinėse gėlių apskritai nesodindavo. Buvo sakoma, kad kapų negalima apkrauti žiedais, nes tai skatina mirusiųjų sielas pasilikti šalia artimųjų, tarsi neleidžia jiems išeiti. O štai ugnis, žvakės buvo žymiai labiau vertinamos.

Anksčiau mes akcentuodavome nuolatinį buvimą kartu, o tam tikrų švenčių metu anapusinis pasaulis tik priartėdavo prie gyvųjų. Iš tiesų šis suartėjimas buvo būdingas visam šaltajam metų laikui, ne tik Vėlinių laikotarpiui. Intensyvus kapų lankymas prasidėdavo įpusėjus spaliui ir tęsdavosi iki lapkričio vidurio. Tas periodas buvo susijęs ir su derliaus nuėmimo šventėmis, tuo metu būdavo pagerbiami protėviai, jų buvo prašoma pagalbos, kad ir kitų metų derlius būtų geras. Ši tradicija persiduodavo ir Advento, Kūčių laikotarpiui.

- Tuomet kada tiksliai pasikeitė mūsų kapinių dekoravimo tradicija?

- Sakyčiau, kad šie pokyčiai įvyko tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų, apskritai pasaulėžiūros pokyčiai buvo labai ryškūs. Iki tol mes turėjome netgi išskirtinę tradiciją šokti prie mirusiųjų. Paskutiniai mano rasti duomenys rodo, kad 1939 m. Biržų rajone mirus vaikui buvo kviečiami muzikantai ir daromi šokiai. Tai - užsilikusios reinkarnacinės pasaulėžiūros atspindys, kad išėjus sielai, ji turi eiti savo ratu, kada nors ji grįš. Ir tas išėjimas nebuvo traktuojamas taip tragiškai, kaip dabar, kai mirtis tarsi viską nukerta. Tuo metu viskas buvo suprantama ciklais. Visa tai - lietuvių ikikrikščioniškosios kultūros atspindžiai, tačiau, kiek man teko tyrinėti, jie būdingi visoms šalims, senaisiais laikais tiesiog tikėta nenutrūkstama sielos kelione.

Šiandien mums labai keista, kaip šalia artimųjų kapų galėjo vykti šokiai, tačiau mes vis dar turime senosios pasaulėžiūros likučių, pavyzdžiui, propaguojame mirusiųjų vaišinimą. Štai rusų, slavų papročiuose dalijimosi maistu tradicija yra išlikusi geriau nei Lietuvoje, jie prie kapo vaišinasi ir palieka maistą mirusiajam, bet kažkada tai buvo mūsų visų bendra tradicija.

- Galbūt kuklumu visada garsėję lietuviai ir kapinių pompastikos išmoko iš savo kaimynų?

- Negalime atmesti tokios galimybės. Štai puikiai žinome, kad Lenkijoje yra tradicija išpuošti kapines gėlėmis, ir netgi nebūtinai gyvomis - iš tolo mirga marga. Tas pompastiškumas, didelių paminklų statymas, mano požiūriu, prasidėjo sovietmečio laikotarpiu, kai buvome "tautų katile". Dar iki sovietmečio kapinės nebuvo užgriozdinamos dideliais akmenimis ar vainikais.

Kapinių pompastikai įtakos galėjo turėti ir ekonominė situacija, vėlgi galime greitai atrasti panašumų su kitomis gyvenimiškomis situacijomis. Mes puikiai atsimename, kaip po Nepriklausomybės paskelbimo praturtėję žmonės rungėsi, kas pasistatys didesnį ir geresnį namą, kol galų gale persirgo šia liga, ir dabar viskas vyksta nuosaikiau - žiūrima patogumo, ekonomiškumo, o ne siekiama pasididžiuoti prieš kaimyną. Panašiai turėtų nutikti ir su kapinių priežiūra, juk jau dabar pastebime naujus reiškinius - itin plinta kremavimas, apsiribojama nedidelėmis urnomis.

- Mūsų senoliai vis dar prisimena, kaip jų vaikystėje mirusiajam tebuvo statomas medinis kryžius, kuriam supuvus neretai nelikdavo ir kapo.

- Dabar visi stengiasi kapą išsaugoti per amžių amžius, o kaip jau sakiau, seniau į tai buvo žiūrima ramiau. Buvo svarbiau gražiai išlydėti artimuosius. Dabar mes neturime galimybės, kaip anksčiau, budėti tris naktis, giedoti. Bet juk buvo tikima, kad išėjimo į anapusinį pasaulį kelias yra ganėtinai pavojingas ir artimųjų pagalba yra labai svarbi, ji padeda mirusiajam išeiti. Dabar mes esame priversti palikti velionį šarvojimo salėje, jis lieka vienišas.

Tačiau ir seniau mirusiųjų minėjimas ir globojimas intensyviausiai vykdavo pirmuosius metus - praėjus mėnesiui nuo mirties vykdavo mišios, buvo pažymimos mirties metinės. Netgi buvo manoma, kad po kažkurio laiko mirusiajam trukdyti netgi nebereikia. Mūsų požiūriu, tai atrodytų labai trumpas laikas - kai kur mirusieji būdavo užmirštami netgi po metų, kai kur šis laikotarpis siekdavo ir dešimtmetį. O mes kapų priežiūrą perduodame iš kartos į kartą, anūkai ir proanūkiai lanko savo senelius, atsirado tradicija visus šeimos narius laidoti šalia vienas kito, o anksčiau kapai būdavo labiau išblaškyti.

- Tai kiek savo šeimos kartų kapų derėtų aplankyti?

- Tiesą sakant, visus savo prosenelius yra net sunku sužiūrėti, juk vieni jų būna gimę viename Lietuvos gale, kiti - jau kitame. Reta šeima gali prižiūrėti visus kapus, taigi tolimiausieji kapai dažniausiai būna apleidžiami.

Visgi, mano nuomone, savo prosenelius reikia nešiotis širdyje, iš kartos į kartą perduoti šeimos tradicijas, genealoginį medį, žinoti savo šaknis. O tie materialūs dalykai, kaip kapo išsaugojimas, sakyčiau, neturi tokios didelės prasmės. Jis tampa nereikšmingas, kai su senoliais nėra supažindinama, neperduodamas jų kultūrinis paveldas.

- Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Simona Meidutė