Dionyzas Varkalis: "Garbė svarbesnė už gyvenimą"

Gimėte dramatiško likimo Kęstaičių kaime Alsėdžių valsčiuje ir nuo vaikystės žaidėte su geležimi.

Pirmą kartą masinis žemaičių pasipriešinimas carinės Rusijos tironijai įvyko 1886 metų lapkričio 19-ąją. Atsiųsti trys kazokų eskadronai kirviais kapojo altorius ir kryžius, sugriautos bažnyčios rąstus vežė cerkvėms statyti. Vietos gyventojus, gyvu žiedu apjuosusius savo bažnyčią, plakė bizūnais, luošino, kišo į kalėjimus ir trėmė į Sibirą. Tai buvo kruvina vėlesnių Kražių skerdynių "repeticija".

Kęstaičiuose nuo XVII amžiaus buvo rokitų vienuolynas. Prieš išdraskymą vienuolyne buvo beprotnamis nusenusiems kunigams. Mano prosenelis Petras Varkalis taip pat dirbo vienuolyne, turėjo 40 ha žemės.

Augau prie Džiugo piliakalnio, Germantų ežero. Statėme malūnus, garo mašinas, taip moderniai žaidėme. Prasidėjo karas, atsikėlė 16-oji divizija ir Gurskynės miške įsirengė žemines. Alkani frontininkai per naktis plėšdavo žmones, o kaimiečiai susitelkdavo į būrius ir gindavosi.

Vieną rytą rusų kareivius išsiuntė traukiniu. O mums liko po pušimis jų sugrobti vokiečių trofėjiniai ginklai - pistoletai, "pistolmašinos", lenktiniai peiliai, trijų šviesų kariški prožektoriai...

Vienoje žeminių aptikau dirbtuvę su gręžimo, litavimo įrankiais, o vežimu, paslėpę po rąstais, parsigabenome ir atrastus šautuvus, pistoletus.

Man buvo keturiolika, kai 1949 metais įstojau į amatų mokyklą, kurioje buvo surinkti visi "bezprizornikai", gatvės vaikai, bet neištvėręs pabėgau. Fronte kovojęs kaimynas mane įdarbino tarybinės Lietuvos laivyne. Ten buvo surinkti kariniai trofėjiniai vokiečių laivai minininkai, kuriuos sovietai perdirbinėjo į žvejybinius.

Muziejus - kaip kūdikis

Sakėte, kad skubate gyventi.

Gyvenimas trumpas, laikas bėga kaip vanduo. Turiu sutvarkyti ir palikti Kalvystės muziejaus kieme stūgsančius kryžius, tvoreles, iš krūvos metalo laužo atkurti, nudažyti eksponatus. Kai aš išeisiu, neras žmogaus, dirbančio už tokį atlyginimą.

Aš dirbu todėl, kad įkūriau tą muziejų, tai yra mano kūdikis, ir noriu, kad jis dar daug metų egzistuotų. Gal ateis geresni laikai, bus finansavimas, kad nesunyktų XIX-XX a. pradžios Mažosios Lietuvos kultūrinis palikimas. Kapinėse surinkti XIX a. kryžiai, tvoros pažymėti datomis, meistrų pavardėmis - buvo gražus metalo bumas, pradedant eklektika, baigiant modernu. Jeigu to netektume, būtų milžiniškas praradimas. Miesto pastatų eksterjeras, interjeras, stogų susikirtimai buvo kalti metalu.

Mažoji Lietuva skyrėsi nuo Didžiosios kaip diena ir naktis. Čia garbės reikalas buvo svarbesnis už gyvenimą. Visi meistrai ant įrankių, dirbinių paliko savo pėdsakus. Didžiojoje Lietuvoje niekur neradau ant kūrinio meistro pavardės.

Muziejuje yra ir darbų su pagonybės simboliais: saule, žalčiu, mėnuliu.

Gelbėjo kapines

Surinkote apleistų kapinių reliktus.

Kapai buvo nežmoniškai gražūs, tiesiog pasaka. Ypač Jonaičiuose prie Juknaičių, Vydūno gimtinėje. Prie Nemuno vingio, Šilutės rajone, atradom kapinaites, kurių antkapiai buvo atverstos baltos porcelianinės knygos, mišiolai su aukso užrašais. Prašiau muziejininkų išsaugoti, deja, barbarai išdraskė, kūjais išdaužė.

Mano kartos žmonėms kapinės buvo šventas dalykas. Klaipėdos kapinių vakarinėje dalyje paminklai buvo atvežtinio marmuro, rūsiai, koplyčios, rytinė dalis buvo išdalinta kvartalais, ten buvo užpiltinės kapinės, laidojo antrą kartą. Į kiekvieną kapą buvo laipteliai - atsirakini, įeini kaip į savo sodą. Siaubas apėmė, kai pamačiau daužant paminklus, nubėgau į Vykdomąjį komitetą, toks valdininkas Prikockis sakė nieko negalįs padaryti. Sėdau į lėktuvą, nuskridau į Vilnių, į Kultūros ministeriją, ministras buvo Banaitis, o Vytautas Jakelaitis - pavaduotojas, mudu susipažinome ir likome draugai visą gyvenimą. Sakiau jam: "Elkimės kultūringai, žmoniškai, jeigu partija priėmė nutarimą sunaikinti tas kapines. Paminklus, kurie turi meninę vertę, reikia paimti į muziejų, o nusipelniusiŲ, žymiausiŲ Klaipėdos krašto žmonių, palikusiŲ turtus, palaikus - Vynerio, Zembrickio, reikia perkelti."

Kaip galima niekinti juos, juk dabar gyvename jų namuose. Juk naudojamės I. Simonaitytės biblioteka, buvusiais Gerlacho namais.

Darbų - aibė

Kas įdomu buvo jums kaip restauruotojui?

Įvairiausias durų rankenas, šviestuvus kaldinau, baldus apkaliau Vilniaus arsenale, Verkių rūmuose. Buvau stažavęsis Vokietijoje, į mane sovietai didelius pinigus investavo. Važiavau mokytis į Sankt Peterburgą, kuriame pilna jugendo stiliaus pastatų, pas profesorių skulptorių Jefimovą.

Klaipėdoje apkaliau metalu universiteto Menų fakulteto salę, jos vargonus, padariau šviestuvus koridoriuje, "Juodojo erelio" vaistinės balkoną, Žydų namų stogą. Nuolat vasaromis dirbau su skulptoriais Skulptūrų parke, išliko tik vienas mano metalo darbas - Remigijaus Midvikio "Žemė kėlė žolę", kitus pavogė, kaip antai Kuzmos "Žemės" atlietas moters rankas, dingo mano nulieti du berniukai, vienas jų laikė gyvatę. Liejau vartus Telšiuose, išliko Klaipėdos vyninės reklama, Santuokų rūmų rankenos, sveriančios po 12 kilogramų, ir vainikas.

Jūs - vienas iš neseniai 30-metį atšventusio Laikrodžių muziejaus įkūrėjų...

Vytautas Jakelaitis pasakė, kad turi idėją parodyti klaipėdiečiams savo kolekcijas. O tuomet kolekcininkai buvo žiauriai persekiojami, jiems prikirpdavo "valiutčikų" etiketę. Net šaudydavo - prieš Maskvos olimpiadą, apie 1979 metus, buvo pasaulinis skandalas, kai sušaudė žydus kolekcininkus. Pirmiausiai į Sibirą 1940 metais irgi juos išvežė. Vytautas pakalbėjo su miesto Vykdomojo komiteto pirmininku Alfonsu Žaliu, ir kišome galvas po giljotina. Kolekcijas demonstravome dabartinėje Prano Domšaičio galerijoje, susirinko minios žmonių. Įkūrėme Laikrodžių muziejų, ir tas kolekcijas padovanojome. Restauravau didįjį bokšto laikrodį, daug metų dirbau su laikrodžiais.

Palikimo gelbėtojas

Kaip sekėsi rinkti eksponatus?

Kai mečiau jūrą, prisiekiau sau visą likusį gyvenimą pašvęsti Mažosios Lietuvos kultūrinio palikimo išsaugojimui. Nebeliko vietos gyventojų, lietuvininkai nukentėjo nuo vokiečių, rusų, lietuvių, ir niekas tuo nesirūpino.

Ieškojau dirbtuvių ir radau šitą užleistą teritoriją, atplėšiau medinę tvorą, čia buvo po karo įsitaisę upeiviai. Vėliau užgriuvo lubos, papuvus medinėms gegnėms. Po griuvėsiais išliko kalvio Gustavo Kackės XIX a. įranga: priekalai, gręžimo staklės - stebuklas! A. Žalys man atidavė namą išsinuomoti kūrybinėms dirbtuvėms, už kvadratinį metrą mokėjau 15 kapeikų. Restauravimas tęsėsi 20 metų, 1992 metais Kalvystės muziejus atsidarė, o per tą laiką kaupėsi kryžiai ir tvorelės iš kapų.

Gavęs leidimą iš kultūros ministro kolekcionuoti, važinėjausi po kaimus ir rinkau taikomąją dekoratyvinę dailę, laikrodžius, spaudą, knygas, medžiagą apie rezistentus, viską, kas susiję su Mažąja Lietuva. Nelikus lietuvininkų, jų namus ir ūkius užgyvenę visokiausio plauko žmonės už butelį atiduodavo turtus. Įeinu pas vieną, už spintos užkritusi ampyro Napoleono laikų paauksuota žvakidė. Barakuose šalia muziejaus buvusioje metalo supirktuvėje atradau pajuodavusią XVIII a. bažnytinę sidabro žvakidę, už ją užmokėjau 25 rublius. Kartą užtikau kieme, kurio name kažkada gyveno vaistininkai, vištas, lesančias iš sidabro lėkščių su prabomis. Dėl kai kurių dalykų reikėjo pakovoti: už jugendo stiliaus vazą, kurią įsimylėjau. Palangiškis kolekcininkas paprašė 400 rublių, o tai buvo 4 mėnesių mano atlyginimai. Brangiai pirkau Narcizo statulėlės, kurios originalas yra Pompėjoje, kopiją.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejui padovanojau tūkstantį įvairių eksponatų.

Ką namuose kaupė eilinis klaipėdietis?

Labai gražius sieninius laikrodžius, porceliano ir fajanso indelius kruopoms, druskai, prieskoniams - su Klaipėdos vaizdeliais, buriniais laivais, malūnais. Tai yra unikumas, su savininkų pavardėmis, miesto herbu. Net pinigai buvo su Klaipėdos vaizdais. Miestas turėjo savo veidą, kaip būtų gerai, jei architektai būtų vietoje "stiklainių" išsaugoję senuosius pastatus ir grožybes.

"Sunaikinome valstybę..."

Kodėl tapote vienu pirmųjų Klaipėdos sąjūdiečių?

Buvau prisiskaitęs literatūros apie prieškarinę Lietuvą, Klaipėdos kraštą, nuo kūdikių visi priklausė jaunimo organizacijoms: ateitininkams, jūrų skautams, jaunalietuviams, jas jungė "Santara" - šviesuoliai Adomas Brakas, Vydūnas. Visi vaikščiojo su gražiomis uniformomis. Buvo moterų draugija Lietuvos laivynui remti, ginklų fondas - visa tauta po šitokių karų su lenkais, bermontininkais, bolševikais, revoliucijų tarnavo valstybei.

Šiandien patys sunaikinome valstybę. Jeigu Landsbergis Sausio 13-ąją, kai į mus atgręžti buvo OMON'o kulkosvaidžiai, būtų pasakęs, kad parduosim žemę, miškus, vandenis užsieniečiams, sunaikinsim bankus, jį būtų sudraskę į gabaliukus.

Aš nemaniau, kad parduosime Lietuvą, visus turtus atidaviau tautai, valstybei. Mes neturime pilietinės visuomenės, dabar su mumis darys, ką nori, kaip avis varys į skerdyklą.