Darius Kuolys: Jaučiu gėdą

Šmeižto bylos gana įprastos Lietuvoje, tačiau ši ypatinga bent trimis aspektais: ją iškėlė pati Generalinė prokuratūra (paprastai ji to nedaro, prašymus atmeta ir siūlo kreiptis privataus kaltinimo tvarka), byla pradėta dėl viešo laiško, kurį pasirašė daug garbių Lietuvos piliečių, ir trečia: teisėsauga atsisako tirti esminį įvykį (šiuo atveju – paminklo nugriovimą), bet persekioja jį vertinančius. Plačiau apie tai ir kuo lietuviškas teisingumas skiriasi nuo ukrainietiško – pokalbyje su dr. Dariumi Kuoliu.

– Prašytume papasakoti, už ką Jus persekioja prokuratūra?

– Vasario 13 dieną gavau dvi žinias. Pirmoji buvo iškvietimas į apklausą ypatinguoju liudininku apie galimai savo nusikalstamas veikas baudžiamojoje byloje, kuri iškelta po valdančiosios Socialdemokratų partijos vicepirmininko Ričardo Malinausko skundo.

Antroji – kito Socialdemokratų partijos vicepirmininko Juozo Olekos sveikinimas su Vasario 16-ąja.

Ši iškelta baudžiamoji byla yra precedento neturintis atvejis nepriklausomoje Lietuvoje. Kaip precedento neturintis atvejis buvo ir Atgimimo laikais, Sąjūdžio laikais, statyto paminklo nugriovimas Druskininkuose. Čia ir yra visos šios istorijos pradžia.

2012 m. liepos 3–4 d. Druskininkų centre, netoli Čiurlionio muziejaus, buvo nugriauta dailininko, skulptoriaus Antano Balkės skulptūra „Legenda“, sukurta M. K. Čiurlionio kūrybos motyvais. Skulptūra gražiai stovėjo daugiau kaip 20 metų, kol jos autorius, Druskininkų savivaldybės vyriausiasis dailininkas, savo kritinėmis pastabomis dėl Druskininkų plėtros neužsitraukė mero R. Malinausko nemalonės.

Tuomet autoriui nežinant jo kūrinys buvo sunaikintas, o skulptūros likučiai nuo jo paslėpti. Taigi pirmąkart nepriklausomoje Lietuvoje, kerštaujant menininkui už pilietinę poziciją, buvo sunaikintas jo kūrinys, sukurtas jau atgimimo laikotarpiu.

Civilizuoto gyvenimo taisykles drastiškai pamynė ir barbariškos savivalės griebėsi ne šiaip koks Dzūkijos miškuose užsilikęs „liaudies gynėjas", bet valdančiosios partijos vicepirmininkas.

Maniau, kad tokį veiksmą pasmerks kultūros ministras, Seimo Kultūros, švietimo ir mokslo komitetas. Tikėjausi, kad Socialdemokratų partijos vicepirmininką sugėdins jo partijos bičiuliai, bent jau partijos garbės pirmininkas, Sąjūdžio žmogus Aloyzas Sakalas.

Tačiau girdėjome tik kurtinančią tylą: niekas nereagavo į pažemintą menininką ir atvirą barbarybės veiksmą.

Jausdamas didelę gėdą dėl to, kas vyko, ir dėl tos tylos, surašiau viešą kreipimąsi į neseniai paskirtą premjerą, Socialdemokratų partijos pirmininką Algirdą Butkevičių – šį laišką pasirašė per 180 piliečių: garsiausi skulptoriai, menininkai, mokslininkai, profesoriai.

Iš vangios socialdemokratų reakcijos (gavome partijos kanceliarijos darbuotojų atsakymą, kad tai buvo apsvarstyta partijos taryboje, ir tiek) supratau, kad ta barbarybė buvo palaiminta aukščiausiu partijos lygiu.

Praėjus beveik metams Socialdemokratų partijos vicepirmininkas R. Malinauskas kreipėsi į prokuratūrą, prašydamas dėl to laiško iškelti bylą. Ir Generalinė prokuratūra skubiai, dar tą patį mėnesį, iškelia baudžiamąją bylą. Įdomu tai, kad sprendimą pradėti baudžiamąjį persekiojimą priima prokuroras Mindaugas Gylys, kuris į Lietuvos teisėtvarkos istoriją įeis kaip žmogus, sužlugdęs Vytauto Pociūno žūties bylą.

– O kadangi esate pagarsėjęs įvairiomis pilietinėmis akcijomis, neleidžiančiomis pamiršti V. Pociūno bylos, tai iškart Jus ir griebia?

– Tik pradėjus bylą Druskininkų policija iškart išsikviečia dailininką A. Balkę ir tardo jį: ar ne jis inspiravo šį laišką?

Atkreipkite dėmesį: A. Balkės skundą dėl sunaikintos skulptūros Alytaus prokuratūra atmetė – nerado tam pagrindo. O štai dėl viešo laiško premjerui baudžiamoji byla pradedama nedelsiant ir pačiu aukščiausiu lygiu – Generalinėje prokuratūroje. Tai pirmas atvejis nepriklausomoje Lietuvoje, kai dėl viešo piliečių laiško ministrui pirmininkui pradedamas piliečių persekiojimas.

Mano įsitikinimu, tai labai šiurkštus Konstitucijos 33 straipsnio pažeidimas: „Piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ir pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Draudžiama persekioti už kritiką.“ Ir šitą pažeidimą daro Generalinė prokuratūra kartu su valdančiąja Socialdemokratų partija.

Tą ir pasakiau per apklausą. O į apklausą mane iškvietė tuomet, kai pats viešai pareiškiau, kad to laiško iniciatorius esu aš, o ne A. Balkė.

Yra dar viena svarbi šios bylos aplinkybė. Bandydami atkreipti visuomenės dėmesį į tą vandalizmo aktą, 2012 m. rudenį su grupele piliečių nugriautos skulptūros vietoje surengėme meninę instaliaciją. Paskui reakcija taip pat buvo labai greita: už tą instaliaciją savivaldybės sprendimu buvau nubaustas kaip koks nusikaltėlis (500 Lt bauda). Taigi paminklo nuvertime savivaldybė jokios žalos neįžvelgė, o štai meninė instaliacija, pasak jų, padarė rimtą žalą Druskininkams.

Apskundžiau tą sprendimą Druskininkų teismui, šis atsisakė priimti mano skundą, kaip pas mus įprasta, dėl visai formalių dalykų: pavėlavau pagal nurodytą terminą. Apskundžiau Kauno teismui, nurodydamas, kodėl pavėlavau kreiptis pagal nurodytą terminą – laiku negavau dokumentų iš Druskininkų savivaldybės. Tačiau Kauno teismas savo nutartyje man paaiškino, kad operatyvumas svarbiau už piliečio konstitucinę teisę kreiptis į teismą.

– LR Konstitucijos 109 str. tvirtina: teisingumą vykdo teismai. Na ir kaip tas mūsų teisingumas atrodo Ukrainos fone?

– Man atrodo, kad Prezidentė nuoširdžiai pasmerkė Ukrainos opoziciją. („Pasmerkimai abiem pusėms yra neišvengiami. Mes artėjame prie rimtų sankcijų visai Ukrainai. Jeigu nebus sustabdytas kraujo praliejimas ir jėgos panaudojimas, be jokios abejonės, nebus palaikymo nei tokiai valdžiai, nei tokioms jėgoms iš opozicijos“, – taip vasario 19 d. Pietų Korėjos žurnalistams kalbėjo D. Grybauskaitė – red.) Nes mūsų režimas įgyja vis daugiau V. Janukovyčiaus režimo požymių. Giminystė su tuo režimu, kuris turi prokuratūrą, teismus, Konstitucinį Teismą savo rankose. Pasižiūrėkite visą Ukrainos režimo gimimo istoriją – kaip V. Janukovyčius, pasiėmęs Konstitucinį Teismą, pažabojo parlamentą. Tuo pačiu keliu šiandien eina ir D. Grybauskaitė.

Turime rytietiško tipo valdomą demokratiją. Mano papasakota istorija ne vienintelė, tokių politinių bylų šiandien daug. Pavyzdžiui, signatarų B. Genzelio ir R. Ozolo byla – visiškai politinė byla. Už tai, kad policija ir meras A. Zuokas trukdė jiems pasinaudoti konstitucinėmis teisėmis – surengti mitingą, jie dar buvo teisiami. Gerai, kad sąžininga teisėja tai sustabdė.

Arba šiandien teisiami Garliavos smurto liudininkai: žmonės, stebėję antikonstitucinį smurto aktą Garliavoje (tą konstatavo net trys Konstitucijos kūrėjai – teisininkai) ir nesipriešinę policijai, šiandien yra teisiami. Teisiamas fotomenininkas Juozas Valiušaitis, kuris už nieką buvo suimtas ir kurį dėl neteisėtų, pasityčiojančių policijos veiksmų kameroje ištiko koma. Teisiamas ir tas senas žmogus, kuris buvo pargriautas ir jo genitalijos buvo daužomos šautuvo buožėmis. Šitą vaizdą parodykite ukrainiečiams ir paklauskite: kaip jie elgtųsi?

Lietuvos žiniasklaida, valdžia ir opozicija, teisėsauga apsimetė, kad nieko nemato. O tiems piliečiams, kurie tą mato, kurie bando prieš tai protestuoti, keliamos bylos. Kuo tokios bylos skiriasi nuo V. Putino bylų protestuotojams Maskvoje ar Peterburge?

– Amžinas klausimas: ką daryti?

– Čia kiekvieno apsisprendimo reikalas: ar gyvename su akidangčiais kaip įkinkyti arkliai, ar žvalgomės, kas Lietuvoje darosi. Matydamas žeminamą skulptorių Algimantą Balkę ir pirmą nepriklausomoje Lietuvoje sunaikintą Sąjūdžio paminklą, negalėjau tylėti – buvo gėda. Gėda ir kad Lietuvoje keliamos bylos dėl viešų laiškų valdžiai. Gėda dėl kiekvienos politinės bylos. Kita vertus, tai patirtys, kad dėl laisvės ir civilizuoto gyvenimo reikia nuolat grumtis. Jeigu nesigrumi, turi pelkę, kurioje visi skęstam. Darbar tokioj pelkėj ir gyvenam.

Kalbino Dalius Stancikas