Černobylio tragedija gramzdinama užmarštin

Skolingi nesijaučia

Likviduoti avarijos padarinius buvo siunčiami vyrai iš kaimyninių šalių. Apie 7 tūkst. jaunų Lietuvos vyrų taip pat buvo išsiųsti likviduoti avarijos padarinius Černobylio AE ir statyti Slavutyčo miestą evakuotiems gyventojams. Deja, šiandien šiuos pagarbos vertus žmones jungiančio Lietuvos judėjimo „Černobylis” pirmininkas Pranas Paškevičius sako, jog politikai linkę greitai pamiršti Tautos didvyriškumą.

„Valdžia tiesiog nelabai skuba leisti pinigus. Klausimas dėl kompensacijų ir išmokų vilkinamas Seime, stringa komitetuose ir ministerijose. Kai kurie mūsų valdžios atstovai jau yra pasakę, kad mūsų neva ten niekas nesiuntė, todėl mes neturime nieko reikalauti”, - valdžios požiūrį iliustruoja P.Paškevičius.

Be to, pasak „černobyliečių” atstovo, minėtos kompensacijos pagal įstatymą galioja tik tiems vyrams, kurie buvo išsiųsti į Černobylį iš Lietuvos. Bet šiandien šalyje gyvena ir kitataučių iš Baltarusijos ar Ukrainos, kuriems šios kompensacijos nėra taikomos.

Apie žmones negalvojo

P.Paškevičius atsimena, kad įvykus Černobylio avarijai ne kas kitas, kaip patys politikai tąkart nuo žmonių net kelias dienas slėpė, jog per visą Europą keliauja didelės koncentracijos radiacijos debesis. „Juk mes tada gyvenome labai laimingoje šalyje, kurioje gyventi tuo metu buvo visų žmonių svajonė. Pas mus nebuvo nieko blogo: nei nusikaltimų, nei žudymų ar avarijų. Tad ir elektrinės avarija neturėjo rūpėti, nes čia buvo tiek daug gerų dalykų”, - ironizuoja P.Paškevičius.

Vertindamas įvykius per laiko prizmę P.Paškevičius sako, jog laiku pateikta informacija būtų galėjusi išgelbėti nemažai žmonių: „Kijeve tuo metu vyko gegužės 1-osios demonstracija, o radiacija ten buvo šimtus kartų didesnė už leidžiamas normas. Po to valdžia susigriebė, kad žmonės, pasivaikščioję tokiame radiacijos fone, turėtų būti pripažinti kaip nukentėję, kuriems pagal įstatymus priklausė išmokos, tad greitai esamas normas padidino šešis kartus. Taip buvo išvengta valstybės išlaidų.”

Viešai taip ir neskelbiama, ar Černobylio sprogimas buvo nelaimingas atsitikimas, ar jo išvengti nebuvo galima. Tačiau teigiama, jog ten dirbę žmonės neva buvo įsitikinę, jog niekas negali sugesti. „Vyravo tokia nuomonė, kad nieko bloga negali atsitikti. Žmonės ant to reaktoriaus miegojo. Tą naktį daromas eksperimentas gal techniškai ir buvo pagrįstas, tačiau, kai žinai, kad nieko bloga nenutiks, gali daryti, ką nori. Tad jie ir padarė, ką nori”, - svarsto P.Paškevičius

Lieka praeity

Anksčiau „černobyliečiai” buvo aktyvesni ir dažniau susitikdavo, organizuodavo savo vaikams stovyklas ir užsiėmimus. P.Paškevičius atskleidė, jog dabar pinigų ir sveikatos trūkumas neleidžia kasmet susitikti ir minėti balandžio 26-ąją, už juos tai atlieka politikai ir žiniasklaida. Patys dalyviai, kol pats judėjimo aktyvumas dar neišblėso, sutarė susirinkti į 30-mečio minėjimą.

„Mes visuomet manėme, jog geriau šį įvykį visai užmiršti ir niekada neatsiminti, tačiau vėliau įvykiai Fukušimoje vėl viską priminė. Tai privertė susimąstyti ne tik paprastiems žmonėms, bet ir politikams, jog energetika yra tokia šaka, su kuria reikia elgtis atsakingai.

Kai dabar kalbama apie naujos kolektyvinės atominės statybą, reikėtų būtinai prisiminti praeities patirtį ir tokių klaidų daugiau nedaryti. Branduolinę energetiką reikia vertinti tinkamai ir nedaryti iš to politikos. Šioje srityje svarbiausia protingas visų turimų resursų panaudojimas. Juk ir šautuvą gali turėti ir protingai jį naudoti, o kitu atveju - kaimynus juo gąsdinti”, - svarsto P.Paškevičius.