Audrius Butkevičius: Vos ne kasdien prasideda nauji karai

- Šią savaitę gana netikėtai paaštrėjo situacija Turkijoje: žuvo prokuroras, užpulta valdančiosios partijos būstinė ir net policijos nuovada. Iš kur toks suaktyvėjimas? Kas tokio ypatingo nutiko, kad staiga atsirado tiek nepatenkintųjų Redžepo Tajipo Erdogano (Recep Tayyip Erdogan) valdžia?

- Šiandien nė vieno įvykio Artimuosiuose Rytuose negalima vertinti atsietai nuo vis stiprėjančios priešpriešos tarp Rusijos ir NATO bei ES. Viskas, kas vyksta, net jei ir turi savaimines priežastis, yra išnaudojama šiame konflikte - tiek jo karinėje, tiek politinėje, tiek ekonominėje dalyse. Antra vertus, Turkija vis daugiau rodo iniciatyvos tiek tiurkiškajame, tiek arabų pasaulyje. R.T.Erdoganas, tapęs prezidentu, tęsia savo politiką, kurią jis suformulavo dar būdamas premjeru kaip orientaciją į tam tikrą turkiškąjį imperializmą. Įvykiai, su kuriais jis susiduria, iš esmės yra atsakas į jo gana energingą politiką. R.T.Erdoganas puikiai išnaudoja visus konfliktus, kurie vyksta musulmoniškajame pasaulyje, aktyviai į juos kišasi, todėl tai, su kuo jis susidūrė, yra bandymas pademonstruoti, kad situacija nėra tokia vienareikšmiška, negu jis galėtų įsivaizduoti...

- Kitaip sakant, Turkijoje netrūksta vidinių jėgų, kurios yra nepatenkintos dabartinės šalies valdžios užsienio politika? O gal tie neramumai tiesiog inspiruoti iš užsienio?

- Nepatenkintųjų yra visur, netgi tarp turkų kariškių, kurie tradiciškai dar nuo Atatiurko laikų yra kur kas pasaulietiškesni, negu norėtų šiandieninė R.T.Erdogano administracija. Kariškiai Turkijoje visą laiką buvo labai gerbiama, savarankiška jėga, net iki tokių viešos pagarbos pareiškimų, kad visas restoranas atsistodavo, įėjus karininkams... Dabar ši situacija yra keičiama tokio bendrojo musulmoniškojo fundamentalizmo fone. Natūralu, kad šiai tendencijai priešinasi įvairios vidinės jėgos, atsiranda ir išorės jėgų, pavyzdžiui, iš Kurdistano šalininkų pusės, kurios tokiai politikai priešinasi. Kita vertus, Rusija kuo toliau, tuo labiau demonstruoja savo orientaciją į senąjį, dar nuo caro laikų egzistavusį geopolitikos suvokimą. Rusija neslepia sentimentų senajam Konstantinopoliui (dabar - Stambulas), kurį vadina pirmojo sosto vieta, o juk tai labai svarbus miestas imperinės Rusijos pravoslavams, kurie viešai deklaruodavo tikslą susigrąžinti jį į imperijos sudėtį. Dabar, intensyvėjant konfliktui su Vakarais, aiškiai Ankarai suvokiant, kad į Europos Sąjungą Turkija nebus įsileista, atsiranda tam tikras flirtas su Rusija. Šio flirto kontekste, taip pat R.T.Erdogano flirtavimo su buvusios Sovietų Sąjungos tiurkiškojo pasaulio kraštais kontekste vėl atsiranda naujos tendencijos ir jėgos, kurios gina savo interesus įvairių teroristinių atakų pavidalu.

- Ne taip toli nuo Turkijos vyksta karas Jemene. Atrodo, kad aplinkinės arabų valstybės susivienijo kovai su sukilėliais ir ketina sugrąžinti nuverstąją valdžią. Kuo gali baigtis tas konfliktas? Ar tai neperaugs į didesnio masto karą visame regione?

- Susiformavo koalicija, kurios pagrindu gali atsirasti ir kur kas geriau organizuotos bendros arabiškojo pasaulio pajėgos. Tačiau ir joms bus labai sunku jėga nugesinti konfliktą Jemene, nes jėgos, kurias jie atakuoja, neturi aiškiai išreikštos infrastruktūros. Netgi panaudojant šiuolaikines karines technikas susidoroti su jėgomis, kurios neturi objektų, kuriuos sunaikinus griūtų jų pajėgumai, yra labai sudėtinga. Pasižiūrėkime visą panoraminį vaizdą tame regione: Libija, galima sakyti, padalyta į dvi dalis ir tik 50 proc. tų pajėgų kontaktuoja su Vakarais, Irakas nekontroliuoja maždaug trečdalio savo teritorijos, Sirija taip pat nekontroliuoja didelės savo teritorijos dalies, kurioje įsikūrė neaišku kokios pajėgos - nuo „brolių musulmonų“ iki „Islamo valstybės“.

Tunise siautėja teroristai, ką jau kalbėti apie Sudaną, Egipte vėl periodiškai kyla įvairiausi neramumai, Jemene sukilėliai nuvertė valdžią... Visi šitie židiniai yra tokio pobūdžio, kad jų negalima sunaikinti, netgi panaudojant šiuolaikinę aviaciją, bepiločius lėktuvus ir kitą panašią techniką. Taigi, konflikto eiga nenuspėjama. Netgi manau, kad vyriausybinės pajėgos gali greičiau išsekti negu srautas veikėjų, norinčių numirti už Alachą ar pranašą Mahometą.

- Keli šią savaitę nuskambėjo Rusijos aukštų vadovų pareiškimai apie savų interesų gynybą ne tik Kryme ar mūsų aptartame regione, bet ir Baltijos šalyse. Kalbėta netgi apie galimybes panaudoti branduolinį ginklą. Ko siekiama tokiu šantažu?

- Kuo pozicija yra silpnesnė, tuo garsiau reikia pakelti balsą... Tai nuo seno žinoma technika: argumentas silpnas, vadinasi, reikia rėkti. Be abejo, šį šantažą reikia taip pat vertinti bendrame konflikto kontekste. Visą laiką ir mes teigėme, kad Rusijos tikslas nėra Ukraina ar atskiros teritorijos, tokios kaip Krymas, Osetija, Padniestrė ar Abchazija. Rusijos tikslas yra priversti Vakarus pripažinti ją lygiaverte partnere dalijantis pasaulio ekonominį pyragą. Šitas šantažas yra būdas pasakyti Vakarams: arba jūs mus įsileidžiate ir deratės su mumis, arba mes jums grasinsime nuolatiniu karu, o jūsų gražus ir ramus gyvenimas tuo pasibaigs. Rusai niekur toli nenuėjo nuo savo pasakėčios apie tai, kaip gyvuliai žiemą bandė sulįsti į šiltą trobą, vieni kitus gąsdindami, kad sugriaus namą, jeigu jų neįsileis... Viskas ir Rusijos politikoje sukasi apie šios pasakėčios personažus ir pamokantį moralą.

- Angela Merkel šią savaitę dar kartą paragino visus laikytis paliaubų Ukrainoje. Tačiau ukrainiečiai vėl praneša apie vežamą ginkluotę ir didinamas pajėgas separatistinėse teritorijose. Ko reikia laukti ten artimiausioje ateityje?

- Aš manau, kad didelio puolimo nebus, tačiau visoms pusėms dabar yra naudinga demonstruoti, jog konfliktas gyvas ir egzistuoja. Rusijai atsisakyti konflikto reikštų priimti milžinišką kiekį įvairaus plauko veikėjų, kurie funkcionavo šiose konflikto teritorijose. Tai gresia rimtomis pasekmėmis. Be to, iškart paaiškės, kad Rusija iš šio konflikto nieko negavo, neskaitant kelių lopinėlių griuvėsiais nusėtos žemės greta savo sienos, kurie, be politinių problemų, nieko daugiau nesukuria. Be to, dar reikės šerti ten išlikusius gyventojus.

Neskaitant jau dabar šeriamo Krymo. Taigi, jie stengsis palaikyti konfliktą. Ukrainos pusė yra praradusi tas teritorijas ir jai dabar yra tiesiog neįmanoma jų galutinai atsisakyti prieš savo pačios visuomenę. Be to, pats konfliktas leidžia koncentruoti gana daug pasaulinės bendrijos dėmesio į Ukrainos problemas, kas atsižvelgiant į šalies ekonominę situaciją taip pat yra visiškai naudinga. Taigi, prognozė paprasta: konfliktas rusens, gyvuos, bet esamuoju momentu nemanau, kad jis plykstelės kokiu nors galingu puolimu link Mariupolio arba bandymu užgrobti pakrantes ligi Odesos. Tiesiog tas laikas, kai rusai galėjo tikėtis vienareikšmiškos pergalės, yra praėjęs, o šiandien ginkluotas susidūrimas su Ukrainos pajėgomis grėstų milžiniškais aukų kiekiais.