Audrius Butkevičius: Sausio 13-oji Lietuvai buvo pergalės metas

Nors dabar Sausio 13-oji įprastai yra suvokiama kaip gedulo, praradimų diena, Lietuvai tai buvo pergalė - Lietuva nepasidavė SSRS provokacijoms, neįsivėlė į ginkluotą konfliktą ir pasaulio bei pačių SSRS žmonių akyse išėjo nugalėtoja. "Tai lėmė ne atsitiktinumas, o kruopštus daugelio žmonių darbas", - pokalbyje su žalgiriečiu Gediminu Jakavoniu sakė Nepriklausomybės akto signataras, buvęs krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius.

- Kaip apibūdintumėte Sausio 13-osios santykį su Lietuvos istorija? Kas iki šiol dar nėra išsakyta, pabrėžta? Visą laiką matome subjektyvią tuose įvykiuose dalyvavusių žmonių nuomonę, bet visumos suvokimo pasigendama.

- Pradėkim nuo to, kaip Lietuvos žmonėms pateikiama Sausio 13-oji. Pateikiamas emocingas pasakojimas apie tai, kaip mus mindė rusų tankai. Pateikiama beveidė minia, o jos fone išryškėja vienas veidas, konkrečiai tuomečio Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo (AT-AS) Pirmininko Vytauto Landsbergio, visa kita dingsta istorijos ūkuose. Aš suprantu, kad politikams yra patogu žaisti tokį žaidimą, tačiau istorija visada yra kur kas sudėtingesnė negu toks saldus vaizdelis. Sausio 13-osios įvykiai - didžiulės mūsų pergalės diena. Tuomet mes aiškiai pademonstravom, kad nepasiduodam mums iš šono primetamiems bandymams pavaizduoti mus kaip nesugebančius sukurti normalios valstybės, kad nesileidžiam įtraukiami į ginkluotą konfliktą, nepradedam vaikiškai mosikuoti ginklais ir šaudyti, kaip kad buvo Kaukaze, Užkaukazėje, Vidurinės Azijos respublikose. Mes sugebėjom šitą konfliktą suvaldyti ir pristatyti jį pasauliui ir SSRS tautoms tuo rakursu, kuris mums buvo reikalingas. Čia yra pergalės esmė ir mūsų pasididžiavimo objektas.

- Kalbant apie istorinį rakursą, ar tai, kas vyko, buvo netikėta? Juk faktiškai Sausio 13-oji prasidėjo sausio 8 dieną.

- Sausio įvykių pradžią aš nukelčiau kur kas toliau. Dar 1990 m. liepos pabaigoje Maskvai vienašališkai sustabdžius derybas su atkurta mūsų valstybe, mes pradėjom gauti informaciją, kad prieš mus ruošiamasi panaudoti ginkluotą jėgą. Informaciją gaudavom per savo ryšius su kariškiais, Boriso Jelcino aplinka, buvusiais SSRS liaudies deputatais. Iš Lietuvoje dislokuotų Rusijos karinių dalinių taip pat gaudavome duomenų apie tai, kad yra duoti nurodymai ruoštis jėgos panaudojimui Lietuvoje.

Maždaug lapkričio pabaigoje-gruodžio pradžioje iš šaltinių pradėjom gauti duomenų, kad Lietuvoje yra ruošiamasi sukurti konfliktą tarp rusakalbių asmenų ir lietuvių, išviešinti šį konfliktą visam pasauliui ir taip sudaryti pagrindą Maskvai įvesti karines pajėgas. Maskva pasauliui būtų paaiškinusi, kad ji tiesiog įveda tvarką. Mes turėjom vaizdą, ką jie daro, planas buvo aiškus.

Situacija dar labiau išryškėjo sausio 4-5 dienomis, kuomet į Lietuvą atvyko daug užsienio žurnalistų. Prie Lietuvos sienų tuo metu stovėjo SSRS kariuomenė, užsienio žurnalistai atvykti galėjo tik gavę SSRS tarnybų sutikimą. Bendraujant su žurnalistais, paaiškėjo, kad jie yra gavę savo vadovybių nurodymą fiksuoti būsimus įvykius Vilniuje. Mums darėsi aišku, kad įvykiai režisuojami, o režisierius sėdi Maskvoje. Darėsi aišku, kad priešininkai nori pasauliui parodyti vieną televizinį vaizdelį, o mes turime pasistengti, kad tas vaizdas būtų visiškai kitas.

Dauguma rusakalbių asmenų, kuriuos savo tikslams norėjo panaudoti Maskva, dirbo karinėse gamyklose. Jie buvo pajėgūs suformuoti dideles grupes, kurios būtų labai gražiai atrodžiusios televizijos ekranuose. Tą suvokdami, mes pasikvietėm asmenis iš Rusijos demokratinių judėjimų ir panaudojom juos kaip mūsų agitatorius tarp Lietuvos rusakalbių. Taip pat pradėjom derybas su gamyklų vadovais. Susitarėm, kad jie nenaudos savo darbuotojų politiniame konflikte, kad šie veržtųsi į TV bokštą, demonstruodami, kaip "liaudis nepatenkinta buržuazine valdžia". Asmeniškai jų klausiau, ar jie prisiims atsakomybę, jei kils kraujo praliejimas. Tai padėjo situaciją suvaldyti tiek, kad jokių masinių demonstracijų iš rusakalbių pusės nebuvo.

Sausio 8 d. buvo surengtas didžiulis mitingas prie parlamento, turėjom informacijos, kad mitingo metu bus bandoma prasiveržti į parlamentą, tas ir įvyko. Susirinkusi minia sugužėjo į vidinį parlamento kiemelį, pradėjo šturmuoti duris. Tai buvo pirmoji konflikto kulminacija, sunkiai, bet ją mes suvaldėme. Tuomet ir prasidėjo įvykių eskalacija, įvykių bumas, pasibaigęs įvykiais prie Televizijos bokšto sausio 13-ąją.

- O išanalizavus turimą informaciją, kokios buvo numatytos gynybos priemonės?

---

- Bent jau mums, to meto gynybos struktūrų organizatoriams, klausimas - gintis ar nesiginti - net nekilo. Mes, suvokdami, kad gynybos nebuvimas gali Lietuvai labai skaudžiai atsiliepti, nes žinojom 1940 m. patirtį, sprendėm klausimą - ar gintis ginklu? Tačiau žinojom, kad su mūsų turimais keliais šautuvėliais masinė ginkluota gynyba prieš SSRS karo mašiną buvo neįmanoma. Todėl buvo suformuota limituotos gynybos idėja - ginklu ginti tik vieną objektą - Seimą, tai darant labai demonstratyviai, kuo labiau parodant, kad valstybė ginasi, tačiau neperkeliant šito ginkluoto pasipriešinimo į visą šalies teritoriją. Visoje kitoje valstybės teritorijoje nusprendėme gintis vadinamąja "neprievartine pilietine gynyba", įtraukiant piliečių mases, bet nenaudojant ginklų.

- Užsiminėte apie žurnalistus, atvykusius į Lietuvą. Kur visgi vyko pagrindinis karas - Vilniaus gatvėse ar žiniasklaidos priemonėse, siekiant tikrąja informacija "perlaužti" tai, ką norėjo parodyti Maskva?

- Mums, to meto gynybos organizatoriams, tai buvo kova už kadrą, kuris bus parodytas. Negalėjom leisti, kad žiniasklaida pavaizduotų, kad mes esam konflikto kūrėjai. Atvirkščiai, turėjom parodyti, kad mes esam taikūs, o mus atakuoja ginkluotas priešininkas. Tuo metu Krašto apsaugos departamento darbuotojai buvo tapę tos taikios minios veiksmų organizatoriais. Šiandien dažnai bandoma pasakoti, kad žmonės veikė stichiškai. Minia stichiškai gali tik ką nors sugriauti, tačiau netgi toks, atrodo, elementarus veiksmas kaip žmonių žiedo apie TV bokštą organizavimas buvo sudėtingų ir intensyvių pastangų rezultatas. Labai daug dirbome stengdamiesi, kad užsienio žurnalistai pamatytų visas konflikto detales, o jų buvo daug - tiek Spaudos rūmų šturmas, tiek Krašto apsaugos departamento patalpų šturmas. Šie įvykiai turėjo būti fiksuojami ir rodomi, kad prikaustytų Vakarų žiūrovo dėmesį.

Be to, Sausio 13-oji sutapo su dar vienu svarbiu įvykiu - JAV vykdyta pirmąja karo prieš Iraką operacija. Maskva tikėjosi, kad ten bus nukreiptas visas pasaulio žmonių dėmesys, o į Vilnių niekas dėmesio nekreips. Bet jie patys pasispendė spąstus - čia veikę žurnalistai viską raportavo ir sausio 14-osios rytą užsienio valstybių vadovai buvo priversti veikti ir išreikšti savo nuomonę dėl jėgos panaudojimo Vilniuje, nes spaudimas jiems buvo milžiniškas, žmonės tiek Europos miestuose, tiek Maskvoje išėjo į demonstracijas. Mes įgijome moralinę ir politinę persvarą.

- Pakalbėkime apie Vilniaus įvykių pasekmes. Kaip Sausio 13-oji ir jos atgarsiai paveikė SSRS, įvykius ten?

- SSRS kaip valstybė laikėsi ant trijų stulpų - SSRS, kariuomenės ir komunistų partijos. Tai buvo rimtos, organizuotos struktūros. Įvykiai, apie kuriuos aš kalbu, ir mūsų sprendimas gintis naudojant neprievartinę pilietinę gynybą, buvo milžiniškas smūgis visoms trims organizacijoms.

TSRS karinės pajėgos, atvykusios prie bokšto, neturėjo nei psichologinio, nei karinio preteksto jį atakuoti, bet visgi turėjo vykdyti vadovybės nurodymus. Jie turėjo veržtis pro beginklius žmones, ir tai buvo sudėtingas psichologinis ir moralinis jiems uždavinys. TSRS kariuomenė buvo ruošta savo šalies gynybai, o ne savų piliečių atakai. Kariuomenei tokio psichologinio smūgio nesmogė netgi Afganistanas. Lietuvoje karininkai ir kareiviai suprato, kad dar vienas žingsnis, ir jų vadovybė panaudos juos tokioms pačioms atakoms jų kraštuose, gal netgi toje pačioje Maskvoje. Rusai, atvykę pas mus, vėliau nedviprasmiškai teigė - jeigu ne 1991 m. sausis Vilniuje, nebūtų buvę 1991 m. rugpjūčio barikadų Maskvoje.

Antrasis smūgis buvo nukreiptas prieš KGB. Ši struktūra ne taip aktyviai dalyvavo Vilniaus įvykiuose, Lietuvos KGB tik teikė informaciją. Vis dėlto žmonių nepasitenkinimas buvo nukreiptas į KGB, ir šios struktūros moralinis sunaikinimas buvo tokio laipsnio, kad faktiškai toliau veikti efektyviai ji nebegalėjo. Žmonės suvokė, kad šios valdžios institucijos peržengė ribą, už kurios bendradarbiavimas su ja tampa daugiau negu nusikaltimu.

Be abejonės, atakuota buvo ir komunistų partija. TSRS komunistų partijos kaip struktūros griuvimas buvo milžiniškas - tie, kurie jau buvo perėję pas Brazauską, žinoma, atsakomybės neprisiėmė, bet visi tie, kurie dar buvo TSRS komunistų partijoje, masiškai iš jos išėjo. Ir tai vyko visoje TSRS teritorijoje. TSRS gyventojų parama mūsų teisei gyventi nepriklausomai buvo milžiniška. Ši situacija padėjo pagrindą tiek 1991 m. rugpjūčio įvykiams, tiek Belovežo susitarimams, po kurių SSRS iširo.

- Ar neatrodo, kad dabar Sausio 13-osios nuopelnai vienaip ar kitaip yra "privatizuoti" kelių politikų?

- Pergalė visada turi daug tėvų, pralaimėjimas yra našlaitis. Nors šiandieninė valstybinė politika Sausio 13-osios atžvilgiu yra verksmo ir gedulo demonstravimas, pasąmonėje visi suvokia, kad tai yra pergalės metas. Tuo metu mes buvome sukūrę efektyviai ir darniai veikiančią valstybės valdymo krizės metu organizaciją, kurios pagrindu 1991 m. sausio 7 d. buvo įkurta Lietuvos valstybės laikinoji gynybos vadovybė. Struktūra vykdė pasiruošimą sausio 8 d. atakai prieš parlamentą, priėmė sprendimą taikyti pilietinę neprievartinę gynybą kaip bendrą strategiją. Vėliau struktūra atliko organizacinį koordinuojantį darbą. Į ją įėjo AT-AS pirmininkas ir jo pavaduotojas, Premjeras ir vicepremjeras, užsienio reikalų, vidaus reikalų ministrai, tuometinių valstybės specialiųjų pajėgų vadovas. Į posėdžius buvo kviečiama ir daug kitų asmenų, padėjusių derinti darbą.

Noriu prisiminti ir Vilniaus tarybos veiklą tuo metu, be aktyvios jos pagalbos organizuojant karšto maisto, statybinių medžiagų tiekimą, kuro tiekimą, vargu ar būtume išlaikę tiek žmonių žiemos sąlygomis prie Seimo. Mums ginti Seimą padėjo ir įvairių visuomeninių organizacijų žmonės - Afganistano karo veteranų organizacijos, Lietuvos šaulių sąjungos. Prie parlamento sugebėjome surinkti labiausiai valstybės gynybai pasiruošusius žmones. Čia pat, įvykių metu, formavom struktūrinius padalinius, suteikdavom įgaliojimus, skirdavom viršininkus ir vadovus ir jiems patikėdavom uždavinius. Noriu visiems šiems žmonėms, visai valdymo grandinei pasakyti didelį ačiū, tik jų efektyvaus darbo dėka SSRS kaip valstybė nustojo egzistuoti.