Audrius Butkevičius: Lenkija ir vėl turi tapti partnere

- Ketvirtadienį pareigas pradėjo eiti naujasis Lenkijos prezidentas Andžejus Duda. Prieš penketą metų išrinktas Bronislavas Komorovskis savo pirmu vizitu į užsienį pasirinko būtent Lietuvą, tačiau Lietuvos ir Lenkijos prezidentai, deja, draugais netapo. O štai A.Duda, kaip ir mūsų prezidentė, yra dešiniųjų pažiūrų. Kaip manote, kaip dabar klostysis tarpusavio santykiai?

- A.Duda bent jau savo rinkimų kampanijos metu buvo šioks toks populistas. Lietuvos ir Lenkijos santykiuose jis įžvelgė pagrindinę blogio šaknį - t.y. prorusišką kohortą, kuri bando save sutapatinti su Lietuvos lenkais ir jų interesais mūsų šalyje. Taigi aš manau, kad vien tai, jog šiandieninis Lenkijos prezidentas suvokia, kad žmonės, labai garsiai save pristatantys kaip lenkų interesų gynėjus, didele dalimi yra Maskvos interesų vykdytojai ir jų realizuotojai Lietuvoje. Aš manyčiau, kad Lietuvos politika Lenkijos atžvilgiu turėtų būti kur kas aktyvesnė, nei buvo iki šiol. Tai reikštų, kad mes turime patys matyti Lenkiją kaip reikalingą partnerę tiek gynybos, tiek užsienio politikos, tiek prekybos srityje. Tai lemtų kur kas geresnius rezultatus nei tai, kas buvo iki šiol. 

- O kaip tokius santykius patiems megzti? Nejau tautinių mažumų klausimas buvo ir yra vienintelė kliūtis gerinant ryšį?

- Kaip pagrindinę problemą aš įžvelgiu tai, kad Lietuvoje gyvenantys lenkai vadinamąją tautinių mažumų problemą buvo pakėlę į tam tikrą Lietuvos ir Lenkijos santykių rangą ir privertę Lenkijos politikus reaguoti į šiuos įvykius. Lenkijoje, kur nacionalinis klausimas yra realizuotas netgi tokiu dokumentu kaip lenko korta, ši problema puikiai išnaudojama per rinkimų kampanijas. Lenkijos politikai, siekdami populiarumo, bandė pavaizduoti save lenkų interesų gynėjais Lietuvoje net neįsigilinę į klausimo esmę. O iš tiesų tai buvo vyrukų su Georgijaus juostelėmis žaidimas. Į šiandieninį prezidentą aš dedu daug vilčių todėl, kad jis jau pirmuose savo interviu įvardijo, kur yra tikroji problema. Kad tai - prorusiškos kohortos, rusiško legiono tapatinimasis su Lietuvos lenkų problemomis. Aš manau, kad ponas Tomaševskis dabar Lenkijoje neturės tokio palaikymo, kokį turėjo anksčiau. 

- Kai Lietuvoje prezidentu buvo Valdas Adamkus, o Lenkijoje - Lechas Kačinskis (partijos, kuriai priklauso ir dabartinis prezidentas, įkūrėjas), santykiai buvo net labai šilti...

- V.Adamkus, skirtingai nuo politikų, buvusių iki jo ir po jo, kalbėjo lenkiškai, šypsojosi, rodė, kad yra bendri užsienio politikos interesai, kuriuose Lietuva ir Lenkija gali kovoti petys į petį. Aš noriu priminti, kad tokius gerus santykius su Lenkija mes pradėjome formuoti dar 1992-1993 metais, kai lenkai dovanojo Lietuvos kariuomenei ginklų. Jie buvo dovanojami ne bet kur, o Žalgirio mūšio lauke. Mes mainais lenkams nieko daugiau nei šaltuosius ginklus - kalavijus padovanoti negalėjome. Tačiau tai buvo gestai, tai buvo simboliai. Bendra draugystė buvo prasidėjusi. Mes įsteigėme ir patį pirmąjį tarptautinį karinį junginį - Lietuvos ir Lenkijos batalioną, kartu padėdami pagrindus šiandieninės politikos tąsai, kai atsiranda Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos batalionas.

Deja, vėliau tiek socialdemokratų, tiek konservatorių vyriausybės pasidavė labai pigiai antilenkiškai politikai.

- Ar matote dabartinių mūsų šalies politikų norą ir pastangas gerinti santykius su Lenkija?

- Iki šiol to nepastebėjau. Manau, kad Dalia Grybauskaitė, šiaip būdama labai raiški savo politiniuose pasisakymuose, turėtų sudėlioti taškus šitoje vietoje. Ji turėtų vykti su vizitais, turėtų būti atsakomieji vizitai. Visa Lietuvos ir Lenkijos santykių intensyvinimo programa turi būti paruošta, ypač esant šiandieninei saugumo politikos situacijai. Tai - aukščiausias mūsų užsienio politikos prioritetas. Tam, kas to nesupranta ir kas to nedaro, ne vieta politikoje.

- Šią savaitę Rygoje prie vyriausybės rūmų latviai surengė protestą prieš pabėgėlių priėmimą Latvijoje. Kodėl kaimynai priešinasi, vengrai stato sieną, čekai ir lenkai taip pat atvirai nepritaria kvotoms, o mums viskas gerai? Prezidentė D.Grybauskaitė dar ir pasidžiaugia, kad, trūkstant darbo jėgos, pabėgėliai bus mums naudingi. 

- Pradėkime nuo to, kad Lietuvos demografinė padėtis yra viena iš geriausių Europoje. Turiu galvoje autochtonų gyventojų ir atvykėlių santykį. 80 proc. ir 20 proc. yra ta situacija, kurios galėtų pavydėti daugelis kitų ES šalių. Natūralu, kad lietuviai nėra taip sunerimę kaip latviai, kurie turi 50 proc. ir 50 proc. gyventojų sudėties problemą. O jei kalbėtume apie sostinę Rygą, šita problema būtų dar ryškesnė. Taigi čia atsakymas, kodėl latviai imasi kur kas aktyvesnių veiksmų.

Tačiau reikia suvokti, kad priešintis būtina ne kvotoms ir ne galimybei padėti žmonėms, kenčiantiems nuo agresijos savo teritorijose. Reikia priešintis absurdiškai ES politikai, kai yra neįvertinama, kad Lietuva savo pabėgėlių krūvį jau turi - tų pabėgėlių, kurie jai kur kas artimesni kultūriškai. Aš turiu galvoje tai, kad į Lietuvą plūste plūsta pabėgėliai iš Ukrainos, iš Rusijos. Jie čia steigia įmones, gauna leidimus laikinai gyventi šalyje, jie Lietuvoje organizuoja savo gyvenimą iš anksto suvokdami, kad jiems reikės integruotis. Mūsų politikai kažkodėl nesinaudoja tuo kaip argumentu ir mano, kad tik žmogus iš Afrikos yra pabėgėlis. Daugybę kartų sakiau, kad tokios valstybės kaip Prancūzija, Italija, ta pati Didžioji Britanija, portugalai, olandai, vokiečiai turi tam tikrą istorinę atsakomybę, susijusią su Afrikos kontinento plėšimu. Tai yra minėtų valstybių pareiga ir krūvis. Lietuva Afrikoje kolonijų niekada neturėjo ir turi spręsti savo problemas dėl pabėgėlių iš Rytų.

Kol ES neturės koncepcijos, kurioje bus įvertinti ne vien Afrikos pabėgėlių srautai, dėl kurių klykia emocingi italai, bet ir mūsų problemos, nieko nebus. Galiu pasakyti, kad ta situacija, kurioje mes esame, yra Lietuvos politikų darbo brokas. O visuomenė turi būti aktyvi ir rodyti, kokie yra jos prioritetai.