Atbėgėlių problemą išsprendė Pirmoji Lietuva

„Šiandienos Lietuva gali pasimokyti, kaip spręsti pabėgėlių problemas iš 1939–1940 metų patirties“, – sako Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto Istorijos katedros docentas, Humanitarinių tyrimų centro vyresnysis mokslo darbuotojas daktaras Simonas Strelcovas. Lietuva, turėjusi 2,5 milijono gyventojų, per devynis mėnesius pasipildė beveik penktadaliu žmonių, iš jų – apie 15 tūkstančių buvo Lenkijos reguliarios kariuomenės karių. Netikėtą naštą gavusi valstybė sugebėjo susitvarkyti.

[email protected]

Plūstelėjo kariai ir civiliai

Karo pabėgėlių Lietuvoje tema S. Strelcovas domisi apie 15 metų, yra išleidęs monografiją „Antrojo karo pabėgėliai Lietuvoje 1939–1940 metais“.

– Tarpukariu svetimšaliai, dėl karo sąlygų atvykę ar atitremti į Lietuvą, buvo vadinami atbėgėliais. Į kokias kategorijas jie skirstyti 1939–1940 metais?

– Pabėgėliai – žmonės, apjungti vienos force major nelaimės. Juos sudarė dvi esminės kategorijos – internuoti buvusios Lenkijos valstybės kariai (jų, priklausomai nuo laikotarpio, galima priskaičiuoti 15 tūkstančių) ir civiliai – žmonės, iki 1939 metų rugsėjo 1 dienos gyvenę Lenkijos valstybėje. Civilių pabėgėlių buvo per 40 tūkstančių.

Trečia kategorija, jau nebesietina su pabėgėliais, – ateiviai. Taip vadinti Vilniaus miesto ir krašto gyventojai, kurie, remiantis spalio 10 dienos sutartimi tarp Lietuvos Respublikos ir Sovietų Sąjungos, tapo Lietuvos Respublikos gyventojais, o teritorija – Lietuvos teritorijos sudėtine dalimi.

– Kada pasirodė pirmieji pabėgėliai, koks srautų intensyvumas?

– Pirmieji pabėgėliai patenka į Lietuvą antrą rugsėjo savaitę. Lietuvos pusė reaguoja labai operatyviai – jau rugsėjo 2 dienos posėdyje. Buvo numatytos dvi internuotų karių stovyklos – po 500 žmonių. Viena stovykla – vokiečių, kita – Lenkijos kariams.

Lenkijos kariai masiškai, daugiausiai per Vilniaus kraštą, pradėjo pereiti sieną po rugsėjo 17 dienos sovietų intervencijos.

Kitas pabėgėlių į Lietuvą kelias buvo Suvalkų trikampis. Jis išskirtinai sietinas su civiliais pabėgėliais. Per jį į Lietuvą daugiausiai stengėsi patekti žydų tautybės pabėgėliai.

Po naujosios sienos nustatymo tarp Sovietų Sąjungos ir Lietuvos Respublikos ją kirsti darėsi vis sunkiau.

Archyve pavyko aptikti įdomų dokumentą, jame tiesiai šviesiai rašoma, jog sovietų pusė sąmoningai varė iš tuo metu jau sovietinamos Baltarusijos žydų pabėgėlius į Lietuvą. Lapkričio mėnuo, per upę varomi šimtai pabėgėlių. Panaši situacija iš vokiečių pusės buvo ir Suvalkų trikampyje.

– Kur steigtos stovyklos pabėgėliams?

– Viena iš pirmųjų stovyklų internuotiems kariams buvo numatyta Kuršėnuose. Masiškiausiai stovyklai pasirinkta Palanga, čia galima suskaičiuoti 3000–4000 internuotųjų karių.

Stovyklos steigtos ir civiliams pabėgėliams. Tiesa, stovyklos būdavo užpildytos tik apie 30 procentų. Stambiausia, 2000 vietų civilių pabėgėlių stovykla, buvo Žagarėje. Bet užpildyta buvo vos dešimtadaliu – 233 asmenimis.

Žydų tautybės pabėgėliai dėl labai efektyviai veikiančių žydų šalpos organizacijų rado savo vietą, buvo priimti į šeimas.

Lenkų, ukrainiečių, baltarusių, lietuvių tautybės pabėgėliams buvo sudėtingiau.

Galvos skausmas ir VSD

– Kaip į situaciją reagavo valstybinės institucijos?

– Prie Vidaus reikalų ministerijos įsteigtas Karo atbėgėliams tvarkyti komisariatas. Jis sprendė pabėgėlių administravimo reikalus: registravimą, gyvenamosios vietos reguliavimą, pašalpos koordinavimą, išvykimo iš Lietuvos klausimą ir pan.

Nors pašalpos koordinavimą kontroliavo komisariatas, faktiškai veiklą atliko Lietuvos Raudonasis Kryžius.

Pagalba civiliams gyventojams rėmėsi „Gentelman's Agreement“ – džentelmenų sutarimu. Pagal jį tarptautinės užsienio šalpos organizacijos sutiko pervedinėti į Lietuvos specialią iždo eilutę finansines lėšas. Lietuva įsipareigojo prisidėti pusę sumos.

Kariai pagal Ženevos konvenciją turi būti internuoti neutralioje šalyje, o lėšų kofinansavimas gali būti diskutuotinas tik pasibaigus kariniam konfliktui. Nepaisant Lietuvos diplomatinio korpuso bandymų išsireikalauti ar derybų būdu išgauti lėšų iš Prancūzijos ir Anglijos, oficialių Lenkijos sąjungininkių, baigėsi nesėkme. Oficialiai pareikšta: baigsis karas, susėsime prie derybų stalo.

– Koks buvo Lietuvos gyventojų požiūris į pabėgėlius?

– Apie pabėgėlių integravimą 1939–1940 metais visiškai nebuvo kalbama. Atvirkščiai – Vyriausybė, valdžios žmonės, Prezidentas nuolat akcentavo, jog tai daroma ne savo valia, o dėl įsipareigojimų, tarptautinių sutarčių, kad Lietuvos žmonės turi būti kantrūs, priimti laikinus pokyčius.

To meto spaudoje galima aptikti dvi vyraujančias nuomones. Oficiozinę ("Trimite“, „Karde“, „Lietuvos aide"), kad mes tai darome todėl, kad reikia. Kituose dienraščiuose, kaip „Lietuvos žinios“ ar savaitraščiuose, kaip „Sekmadienis“, žmonių pasakojimuose, interviu, pabėgėlių atsiminimuose galima pastebėti geranorišką Lietuvos gyventojų poziciją.

Nėra užfiksuota nė vieno atvejo dėl gyventojų nepasitenkinimo, išreikšto veiksmais, protestų, nusiskundimų dėl darbo vietų, kriminalinių ekscesų.

– Baiminamasi, kad į dabartinių pabėgėlių būrį gali būti įsimaišę ir Islamo respublikos kovotojų. Kaip veikė Valstybės saugumo departamentas (VSD) 1939–1940 metais?

– Saugumas 1939 metais turėjo didelį galvos skausmą. Į Lietuvos jurisdikciją pateko didžiulė dar vakar dieną buvusios Lenkijos valstybės teritorija, su maždaug 200 tūkstančių gyventojų. Teko aiškintis, kokių žmonių yra tarp taip vadinamų ateivių, tarp civilių atbėgėlių, kiek tarp internuotųjų karių yra kariuomenės žvalgybos atstovų.

Labai greit lenkų pabėgėliai ėmė jungtis į pogrindines organizacijas tiek sovietų okupuotoje Baltarusijoje, tiek Vilniaus krašte. Pogrindinių organizacijų skyrių buvo ir Kaune. VSD atliko didžiulį vaidmenį, sulaikyta ne viena radikaliau nusiteikusi pogrindinė lenkų organizacija.

Skirtingi likimai

– Šiandienos pabėgėlių srautai įsuko ir pergabenimo verslą su multimilijardiniais pelnais. Ko gero, neišvengta pasipelnymo iš nelaimėlių ir 1939–1940 metais?

– Lietuvos pasienio „verslininkai“ užsiėmė pabėgėlių transportavimu, pervedimu per sieną. Daugiausiai per Suvalkų trikampį už mokestį padėdavo žydų tautybės žmonėms patekti į Lietuvos Respubliką. Pasitaikydavo, kad pinigus „verslininkai“ paimdavo, prieš tai susitarę su pasienio policija. Pabėgėlis, galvojęs apie ramų rytojų, būdavo grąžinamas į Vokietijos teritoriją.

– Kokie pabėgėlių likimai?

– 1940 metų pradžioje tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos pasirašyta sutartis dėl repatrijavimo. Asmenys, patekę į sovietų okupuotą teritoriją, galėjo grįžti į Vokietijos teritoriją, ir atvirkščiai. Tai galiojo ir Lietuvoje internuotiems kariams. Norinčių grįžti į sovietų okupuotą teritoriją buvo labai nedaug, kiek daugiau, iki kelių tūkstančių, buvo pareiškusių norą grįžti į Vokietijos okupuotą teritoriją.

Nemažai Lenkijos internuotųjų karių sėkmingai pabėgo – už tai reikėtų dėkoti Lietuvos sąmoningam atlaidumui. Pabėgę kariai vykdavo į Prancūziją, kur formuoti lenkų legionai, kovoję prieš nacius.

Apie 5 tūkstančiai karių, likę 1940 metų vasarai, per kelis mėnesius išvežti į Sovietų Sąjungos gilumą. Prasidėjus karui tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, tapo generolo Vladislavo Anderso kariuomenės sudėtine dalimi.

Internuotiesiems Lenkijos kariams, ypač karininkams, pasisekė: jie netapo Katynės žudynių aukomis.

Dalis žydų tautybės asmenų išgyveno odisėją. Užsienio diplomatų, pirmiausia, Lietuvos užsienio ministerijos nuolatinių derybų su Sovietų Sąjunga dėka, galiausiai gautas pritarimas leisti išvykti žydų pabėgėliams iš Lietuvos pasinaudojant Sovietų Sąjungos teritorija.

1940 metų vasarą, prasidėjus Lietuvos okupacijai, užsienio diplomatai – Japonijos konsulas Chiune Sugihara, Olandijos konsulas Janas Zvartendijkas ėmėsi „vizos į gyvenimą“ įgyvendinimo. Per mažiau nei mėnesį išduota daugiau negu 6 tūkstančiai vizų, daugiausiai – žydų tautybės atstovams (buvo ir lenkų).

Vadinamųjų ateivių klausimas sovietų išspręstas labai paprastai: naujai atsiradusioje Lietuvos sovietų socialistinėje respublikoje suteikta Sovietų Sąjungos pilietybė.

– Kiek Lietuvos biudžetui kainavo pabėgėliai?

– Nuo 1939 metų rugsėjo iki 1940 metų vasaros pabėgėliams – tiek jų šalpai, tiek stovykloms įrengti, administracijai, malkoms ir t.t. – buvo išleista 15 milijonų litų. Iš užsienio organizacijų surinkta 5,5 milijono litų.

Lenkų internuotiems kariams išlaikyti išleista per 5 milijonus litų – tik iš Lietuvos biudžeto.

Dievo žaislai

– Lietuvoje dar nėra aiškios pozicijos, kaip bus sprendžiama pabėgėlių problema. Viešojoje erdvėje kalbama ir apie pabėgėlių poreikį, ir prievartavimą. Kur išeities taškas?

– Pirmiausia reikia atsakyti į klausimą: kiek yra karo pabėgėlių, kiek potencialių ekonominių imigrantų, kas jie buvo iki patekdami į Lietuvą? Turime atsakyti ir į klausimą, kokią mes matome Lietuvą po penkerių metų – multikultūrinę ar visiškai asimiliuotą? Ar ketiname pabėgėlius „sulietuvinti“, ar matome sirų, Eritrėjos grupes?

Kitas klausimas – kokia pabėgėlių nuomonė apie Lietuvą?

Iš esmės tai yra civilizacijų diplomatija, mūsų santykiai su islamu.

Manęs nelabai stebina, kad Lietuvoje nėra aiškumo. Ta pati Vokietija per paskutines dvi savaites diametraliai keitė savo nuomonę dėl sienų atidarymo-uždarymo.

2016 metų Seimo rinkimai tampa ir taps Lietuvos politikams veikimo erdve. Sprendimo būdai priklauso ir nuo pačios visuomenės. Šiaulių universitetas spalio 13 dieną bibliotekoje inicijuoja viešą diskusiją apie pabėgėlius. Svarbu, kiek galėsime išsišnekėti, kiek gebėsime iškelti klausimų ir rasti į juos atsakymų.

– Kodėl kilo pabėgėlių stichija, ką pramiegojo didžioji politika?

– Kažkas nelabai paruošė namų darbus. Ne viskas, kas mums tinka, gali tikti kitos civilizacijos, mąstysenos atstovams. Ne visada tas pats scenarijus veikia netgi kaimyninėje šalyje.

Studentams miniu britų autoriaus Normano Deiviso knygą „Dievo žaislas. Lenkijos istorija“. Pavadinimas fenomenalus.

Kai kurie anksčiau buvę politiniai dariniai, dabar belikę teritoriniai dariniai, tapo kažkieno žaidimų aikštele. Todėl turime tokią situaciją ir problemą Europos Sąjungoje, turėsime Lietuvoje. Labai svarbu, kokią poziciją užims Lietuva dėl privalomų kvotų.

Turime suprasti, kad kiekviena nesėkmė šioje istorijoje bus ne tik sulaužyti žmonių likimai, bet turės ir labai neigiamų pasekmių užsienio politikoje. Tam tikros valstybės ar jų organizacijos panaudos galimas nesėkmes savo pokerio žaidime.

Tai, ką Lietuva padarė 1939–1940 metais, nepelnytai užmiršta. Tai – pasididžiavimo vertas periodas. Per 2 milijonus gyventojų turinčiai valstybei teko priimti daugiau negu 230 tūkstančių gyventojų, iš jų – apie 15 tūkstančių reguliarios kariuomenės karių. Ir su tuo susitvarkyta. Perimtas Vilniaus krašto administravimas. Išlaikyta stabili valiuta. Paruošta visa įstatymų bazė, pabėgėliai aprūpinti būstu, maistu, patalyne, drabužiais. Linkėčiau šios dienos Lietuvos atsakingiems pareigūnams pasinaudoti specialistų patarimais ir archyvuose likusia kolegų patirtimi.

– Atsakymai glūdi praeityje?

– Pagrindinis istorijos dėsnis – žmonės nesimoko iš istorijos.