Ar Vasario 16-osios Aktas užgesins nesantaiką?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo nariai istorikai Povilas URBŠYS ir Eugenijus JOVAIŠA, istorikas prof. Česlovas LAURINAVIČIUS, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Karo istorijos centro doc. Valdas RAKUTIS ir filosofas Vytautas RUBAVIČIUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Rastas 1918-ųjų Nepriklausomybės Akto originalas. Šventė, vėl jaučiamas tautinis pakilimas, vėl imsime domėtis savo valstybės istorija. Tačiau neapsieita ir be skeptiškumo, visokių sąmokslų. Kodėl statinę medaus bandyta sugadinti šaukštu deguto? Lemia grynai lietuviška savybė - pavydas?

P.URBŠYS: Pirmas įspūdis toks, kad rado ne tas, kuris turėjo rasti. Mūsų visuomenėje įsitvirtina nuostata, kad svarbu ne ką daro, o kas daro. Ir tai nulemia, ar toliau bus kreipiamas dėmesys, ar ne. Iš tikrųjų tai nepaprastas įvykis mūsų valstybėje, Nepriklausomybės Akto suradimas įeis į istoriją. Deja, pats radimo faktas atskleidė tam tikras sistemines problemas - tiek valstybėje, tiek ir akademinėje bendruomenėje. Mes turime atsakyti, kodėl Aktas surastas tik dabar ir kodėl kilo tokia reakcija.

Man atrodo, pirmiausia lemia požiūris į valstybės istoriją. Mes jau seniai turime konstatuoti, kad valstybės požiūris į istoriją kai kuriais atvejais yra schematizuotas. Tą schematizavimą atliko atskira grupė asmenų, kurie uzurpavo tam tikros nuomonės reiškimą dėl vieno ar kito reiškinio. Atgavus Nepriklausomybę, kai imta atsisakyti romantinio požiūrio į savo istoriją ir pereiti prie kritinio požiūrio, matomas sistemingas mūsų istorijos menkinimas.

Dabar kvestionuojamos atskiros 1918-1940 metų asmenybės. Prisiminkime tarybinius laikus, kaip minima asmenų grupė vertino tą laikotarpį. Žinote, kai kuriais atvejais dabar mažai kas pasikeitę. Būtent tada, kai yra kritinis požiūris į valstybę, nelabai svarbus tampa ir Nepriklausomybės Aktas.

Kita vertus, susidaro labai siaura grupė asmenų, jie yra istorikai, ir tik jie imasi teisės nubrėžti, ką mes jau žinome ir ko mes nežinome, ką mes turime rasti ir ko neturime rasti. Mes iki šios dienos neturime aiškaus suvokimo, kiek ir kokiuose kitų valstybių archyvuose yra svarbių dokumentų, susijusių su mūsų istorija. Mane stebina, pvz., imkime 1940 metus, kad visada kuičiamasi ten pat, naudojami tie patys šaltiniai, tie patys atsiminimai. Atrodo, logiška būtų pasižiūrėti Vokietijos, šios šalies Užsienio reikalų ministerijos archyvuose. Ar mes žinome, kiek yra Anglijos archyvuose dokumentų, susijusių su mūsų valstybe, su tais reikšmingais istoriniais įvykiais? Jungtinių Amerikos Valstijų?

V.RUBAVIČIUS: Latvijos, Estijos?

P.URBŠYS: Ką darė prof. Liudas Mažylis? Jisai tik suformulavo tam tikrus klausimus ir nusiuntė į archyvą. Ir jis gavo sąrašą bylų, kur gali būti dominantieji dokumentai. Taigi įdomu, ar mes turime sudarę sąvadą, kiek pagal istorinius laikotarpius yra dokumentų kituose archyvuose. Ką tai rodo? Rodo, kad sisteminio darbo nebuvo. Kad istorija dabar paversta tam tikra publicistine sritimi tam, kad koks nors istorikas galėtų pasirodyti ir ištraukti kažkokį įdomų faktelį.

Pažiūrėkime, nuvažiavo į Maskvos archyvą ir iki šios dienos negali atsidžiaugti radę dokumentus, kad galėjo būti A.Smetonos ir tautininkų ryšys su sovietine Rusija. Kad galbūt buvo finansavimas. Kažkodėl nesusimąstoma, kodėl jie rado būtent tuos dokumentus ir kodėl jie neranda kitų dokumentų. Ar šiuo atveju netampa mūsų istorikai įrankiu, kad mes savo rankomis iškreiptume istoriją, pabandytume ją sumenkinti.

Mano nuomone, pagrindiniai klausimai, kuriuos mes turime dabar sau užduoti: „Ar mes turime keisti požiūrį į savo valstybės istoriją ir ar turi keistis požiūris į istorijos mokslą?“

E.JOVAIŠA: Reikia tik dėkoti Apvaizdai ir prof. Liudui Mažyliui, labai sistemiškam jo susivokimui, kur reikia ieškoti, kaip reikia ieškoti ir kada reikia ieškoti. Įsivaizduokite, teisingai suformulavęs klausimus jis surado per dvi dienas! Suprantama, tai buvo ilgas tyrinėjimas. Nesvarbu, kad L.Mažylis - ne istorikas, bet jis yra mokslininkas, jis yra profesorius. Čia nėra ko ir kalbėti. Jo metodika - teisinga.

Pagal tai, kaip dabar finansuojamas Istorijos institutas, galime net nesitikėti sisteminių proveržių. Kitas reikalas, kad reikia labai gerai parengtų specialistų. Bet nėra sisteminių pastangų sukurti rimtą istorijos mokyklą. Lietuvišką istorijos mokyklą.

Nepamirškime, kas mums iš pradžių sukūrė istoriją. Kas vadovavo istorijos mokslo kūrybai apie mūsų kraštus? Pirmiausia - Rusijos mokslų akademija. Buvo cariniai laikai, kūrė vokiečiai, lenkai, bet tik ne lietuviai. Kas atsitiko, kai pabandė lietuviai? Pažiūrėkite, kaip vertinama Simono Daukanto veikla ir jo raštai. Pažiūrėkite, kaip vertinami kiti istoriniai šaltiniai. Kaip sunkiai skinasi kelią tie lietuviškos istoriografijos dalykai, netgi kertiniai mūsų sąmonėje. Manau, kad iki šiol Lietuvoje nesame sukūrę savo nacionalinės istoriografijos. Štai apie ką reikia kalbėti.

G.JAKAVONIS: Tarpukario Lietuvoje užteko Adolfo Šapokos istorijos, vieno vadovėlio, kad valstybė, visi žmonės savimi didžiuotųsi. Tos idėjos, tie kertiniai akmenys, mano nuomone, padėjo išugdyti patriotų kartą, kuri pokario metais ėjo į miškus. O kur dabar pasuko tas mokslas?

Č.LAURINAVIČIUS: Sunkūs klausimai. Gal net ne klausimai, o priekaištai. Ką tik nuskambėjo toks pasakymas, kad neturime savo istoriografijos. Jaučiu tokią atsakomybę, nes nežinia, ką dirbame. Aš nemanyčiau, kad neturime istoriografijos, tik ji yra komplikuota.

Iš tikrųjų ilgus amžius Lietuvos istoriją rašė ne lietuviai, o jeigu ieškotume lietuviškos valstybės interpretacijos, tai tikrai reikėtų pradėti nuo S.Daukanto, nuo istorijos prieš 200 metų. Tačiau ir tai buvo tik tam tikri punktyrai, tam tikros labai apytikriai brėžtos gairės. Bet, mano supratimu, teisingai brėžtos.

Bet kokiu atveju mes turime nedidelį laikotarpį. Tik 200 metų. Palyginti su Lenkija, su kitų šalių tradicijomis, mums sunku varžytis. Be to, mes visą laiką jaučiame spaudimą. Kai prasidėjo lietuviška interpretacija, iš karto kilo reakcija ir konfliktas. Kas dėl to buvo kaltas? Dabar su oponentais, su Rusijos arba su Lenkijos istorikais galima susišnekėti. Aš įsivaizduoju, kad prieš kokius 50 metų objektyviai buvo neįmanoma susišnekėti.

Iki pat šių dienų mes jaučiame tą spaudimą. Ir, deja, labai dažnai jam pasiduodame. Pasiduodame stipriausiam vėjui, kuris pučia. Konkrečiu metu iš konkrečios pusės. Ir vis dėlto aš nebūčiau toks pesimistas, nors baigiu savo karjerą. Kad ir šaltomis sąlygomis, mes dirbame. Griūvančiame pastate ir gaudami apgailėtinas algas. Mano supratimu, bent jau dauguma yra sąžiningi istorikai. O sąžiningi reiškia tai, kad jie nefalsifikuoja faktų, bet kartu išgyvena dėl to krašto, kuriame gyvena ir už kurį jaučia atsakomybę, istorijos. Šitaip žiūrint aš matau perspektyvą, manau, kad dabar ji kur kas geresnė nei S.Daukanto ir J.Basanavičiaus laikais.

Mes esame atlikę milžinišką šuolį. Mes turime daugybę foliantų apie Lietuvos istoriją, parašyta daugiatomė Lietuvos istorija. Kitas dalykas, kad liaudis nelabai ją skaito. Dabar tokie laikai, kai norisi lengvai sukramtomo produkto. Ką darysi?.. Tam tikra prasme tai objektyvu. Bet tai nereiškia, kad tie parašyti tomai beprasmiai, bereikšmiai. Jie yra tam tikras pagrindas. Atsirėmę nuo
A.Šapokos mes einame toliau.

A.Šapoka - tik vienas iš etapų. Tame žingsniavime į priekį, žinoma, labai svarbūs ir tie momentai, kai atsiranda toks impulsas kaip Nepriklausomybės Akto originalo suradimas. Noriu pasakyti, kad tai ne visai tiesiogiai susiję su istorikais, kad ir kaip kam nors būtų keista. Istorikai fiksuoja, kad nepriklausoma valstybė tada ir tada paskelbė Aktą. Galbūt jie, kaip profesionalūs ieškotojai, dar gali nurodyti, kur galima jo ieškoti ir pan. Bandau įsivaizduoti, jeigu darbo plane parašyčiau, kad aš įsipareigoju penkerius metus, kad ir metus, ieškoti Nepriklausomybės Akto, ir tokį planą pateikčiau Mokslo tarybai, tai visiškai aišku, kad mano planą mažų mažiausiai atmestų, gal net iš darbo išmestų. Nes tai tiesiogiai su mokslu nesusiję dalykai.

Aš, kaip istorikas, privalau ieškoti ne vieno dokumento, o šimtų, tūkstančių dokumentų tam, kad galėčiau prisidėti prie bendro mūsų istorinio diskurso. O Aktas, kaip toks konkretus dokumentas, yra ne tik istorikų, bet ir visos valstybės rūpestis. Ir pirmiausia valstybės valdančių institucijų, kurios turi pinigus ir kurios tiesiogiai atsako už faktinį valstybės suverenitetą. Štai čia aš matyčiau tam tikrą bėdą, supratimo trūkumą.

Bet Lietuvai pasisekė, atsirado žmogus entuziastas. Tam tikra prasme finansiškai nelabai priklausomas, jei jis leido sau tokį vojažą.

V.RUBAVIČIUS: Nusipirkti bilietus.

Č.LAURINAVIČIUS: Jis leido paaukoti sau kad ir dvi dienas. Aš, pvz., paaukoti dienų nežinia kam nelabai galėčiau. O jis leido sau. Jis, sakyčiau, laimės kūdikis. Pavydo tikrai jokio nejaučiu, tik sveikinčiau ir džiaugčiausi.

Yra etapas, laikotarpis. Aktas jau egzistuoja. Bet reikėtų jį dar tikrinti, ar jis tikrai yra originalas. (Istorija gali paliudyti daug įvairiausių vingiuotų kelių, kaip kartais būna su tokiais dokumentais.) Bet tikėtina, kad taip ir yra. O tai reiškia, kad mes galėsime gerokai kitaip pažvelgti ir į tuos komplikuotus laikus, moderniųjų laikų valstybės gimimo laikus, nes mes turėsime galimybę pasižiūrėti ne į A.Šapokos ar P.Čepėno knygas, kuriose yra tik faksimilių faksimilės, o į autentišką dokumentą. Žinoma, čia gali atsirasti įvairių naujų vingių, kurie tik turtins mūsų valstybės istorinę mintį ir identitetą.

V.RAKUTIS: Norėčiau paantrinti, kad paskutinius kelis dešimtmečius mes jaučiame didžiulį istorijos mokslo progresą. Tikrai labai daug padaryta. Daug baltų dėmių yra panaikinta. Bet ką mes pastebime lygindami save su lenkais (dažnai tenka su jais susitikti)? Mums trūksta valstybinio požiūrio, trūksta valstybinių programų, iš kurių būtų finansuojami valstybei svarbūs dalykai. Manoma, kad kas nors kitas tai turėtų padaryti. Ir patys istorikai turėtų pasakyti, ką jiems reikia padaryti. Man atrodo, kad šiuo atveju turėtų būti valstybinis užsakovas, jis aiškiai turėtų nurodyti gaires, o tos gairės būtų pagrįstos pinigais, - tada istorikai tyrinės tai, ko reikia valstybei. O ne taip, kaip yra dabar.

Aš į Istorijos institutą visada žiūrėjau kaip į stipriausią organizaciją, nes čia žmonės gali pasiaukoti rimtiems tyrimams. Blogai, jeigu jie uždirba mažai. O yra visokių fondų, kurie finansuoja tam tikrus dalykus, labai nekaltus. Mūsų istorikai darosi priklausomi nuo išorinio finansavimo ir tada natūraliai jie tiria tai, ko reikia tiems, kurie skiria pinigus. Sakykime, tokia nekalta organizacija kaip Vokiečių istorijos institutas, kuris turi savo padalinius Lenkijoje, Rusijoje, dar kai kur. Jie sako, kad yra tokia stipendija, net nenurodo, ką reikia tirti, tik maždaug pasako. Ko mums trūksta, tai šito valstybinio fondo, kuris nustatytų tuos dalykus, kad žmogus galėtų atsidėti tyrimams. Jeigu jūs žinotumėte, kokie atlyginimai institute, būtų labai aišku, kaip šita sistema veikia.

G.JAKAVONIS: Dž.Sorošas daugiau moka.

V.RAKUTIS: Ne tik daugiau moka. Mūsų valstybė dažnai nesupranta humanitarinių mokslų vaidmens ir mano, kad tai nesvarbu. Kalbama, kad istorikai - pigiausi mokslininkai. Aš su tuo susiduriu, nes dažnai tenka važinėti į karinius dalinius ir šnekėti, toks mano darbas. Manoma, jog istorikams taip smagu dėstyti istoriją, kad tai jiems savaime turėtų būti kaip kompensacija už tai, ką jie daro. Tik pakvieskit ekonomistą - ir bus pasirūpinta jo honoraru.

Visi žino, kad Vasario 16-oji yra istorikų nacionalinė šventė, kad istorikai turi ją švęsti. Suvokimas, kad kunigai atsakingi už sielų išganymą, o istorikai atsakingi už svarbius valstybei dalykus, nesudaro sąlygų istorijos mokslui žmogiškai vystytis. Vienas dalykas, kad bendras žmonių istorijos išmanymas Lietuvoje yra gana ribotas. Tikrai silpnos žinios, palyginti su situacija Lenkijoje. Esu dirbęs Lenkijos universitete. Kitas dalykas, mes turime sukurti ilgalaikes programas, tada žmonės galėtų atsidėti mokslui ir tirti valstybei svarbius dalykus. Pavyzdys - Valdovų rūmų projektas. Kiek jis davė naudos istorijos mokslui? Todėl, kad žmonės gavo užduotis, gavo materialinį palaikymą, ir jie tikrai daug nuveikė.

V.RUBAVIČIUS: O kaip šis projektas buvo dergtas.

Kam reikalinga istorija? Kai dabar pradedame kalbėti, kad vienos institucijos neformuoja užsakymo ir t.t., tai rodo, kad nesuvokiamas istorijos reikšmingumas arba suvokiamas nepaprastas istorijos reikšmingumas valstybei ir Tautai ir jis sąmoningai yra tušuojamas arba retušuojamas prisidengiant, pvz., istorinio objektyvumo, faktografiškumo sąvokomis, įvairiomis ideologijomis, kurios parodytų, kad istorija yra tikras mokslas ir beveik toks pat objektyvus kaip ir gamtos mokslai. Nors istorijos mokslai patenka į visai kitą kategoriją.

Humanitarams tai tarsi aišku, bet kai kuriems netgi istorikams darosi neaišku, nes jie iškelia dokumento svarbą. Ir kai paklausi, ar apskritai išmano, kas yra dokumento skaitymas, kas yra ta gilioji dokumento hermeneutika, pasirodo, kad tas hermeneutikos, kaip tokios, terminas net nereikalingas, kad dokumentas pats savaime liudija faktus. Deja, jokie dokumentai jokių savaiminių faktų neatskleidžia. Čia dar reikalingas didžiulis smegenų darbas.

Kam istorija iš esmės reikalinga? Grįžkime prie Akto suradimo ir tos medaus statinės metaforos: vieniems tai medaus statinė, kitiems - degutas. Tas medus pasirodė esąs kaip degutas. Tai mūsų pačių savimonės dalykai. Vienas visuomenės segmentas tai suvokia kaip labai gerą simbolinio turinio kupiną atradimą. Beje, kai kurie istorikai irgi nesuvokia, kad daugelis istorinių faktų, istorinių dalykų, istorinių veiksmų įgauna labai didelį simbolinį turinį ir tas turinys yra daug svarbesnis visuomenei nei paprastas fakto fiksavimas kokio nors dokumento analizėje. Tai yra akivaizdus dalykas, kuris žinomas Lenkijos istoriografams, lenkų tradicijai, vokiečių tradicijai. Apie kuriuos formavosi istorija, imperinis mąstymas, nacionalinis mąstymas, tautos ir t.t.

Vėlgi, kam tada reikalinga istorija? Istorinis pasakojimas yra vienas iš pagrindinių dalykų, kuriuo remdamasis žmogus formuoja savo tapatumą. Tapatumą formuoja tauta ir valstybė. Yra istorinis pasakojimas, yra tauta ir valstybė. Arba pretenzijos į tautą ir tautos pretenzijos į valstybę. Kaip galima pretenduoti, pvz., į valstybingumą? Pirma, turi parodyti, kad esi tauta, antra, tu turi istoriškai parodyti savo pretenzijų pagrįstumą tarptautinei bendruomenei. Elementaru. Neturi tokio pasakojimo, viskas. Tai ar mums reikalingas dabar šitas pasakojimas? Šitas pasakojimas, pasirodo, mums nebereikalingas. Kodėl, visiškai nesunku paaiškinti atsižvelgiant į visą istoriją. Mes išgyvenome Tarybų Sąjungos istorijos arealo formavimąsi, Lietuvos TSRS istorija buvo jo dalis, taigi ji turėjo nuskęsti.

Istorija labai aiškiai suvokiama kaip politika. Ir kuo labiau mes ją atsietume nuo politikos, tuo būtų geriau ir istorijai, ir politikai. Bet pasaulis žino, kad nėra veiksmingos politikos be istorinio žinojimo. Jeigu nežinai istorijos, tu apskritai joks ne politikas. Čia aksiominis dalykas. Ir staiga mes iš tos TSRS, iš tos bendrosios istorijos pagal mąstymą pereiname į kitą arealą - europinės istorijos formavimo, kur mes vėl būsime tik dalis.

Kaip turi būti formuojama ir rašoma Europos Sąjungos istorija ir gairės? Istorikai tikriausiai žino, kad suburta ir mokslininkų, kurie įvardytų, kokius faktus reikėtų įtraukti ir pagal ką - ar pagal Apšvietos, ar pagal kokios kitos ideologijos tam tikrus dalykus. Kad tik neliktų tautinių ir valstybinių istorijų, iš kurių ir kyla tas nacionalinių dalykų priešinimasis, kuris trukdo pereiti į bendresnį, federalizacijos, lygmenį. Istorikams, kurie ir šiaip buvo numatę tas tendencijas, nelabai ir reikėjo persiorientuoti. Jie puikiai žino, kad to, kas yra susiję su nacionaliniais dalykais, nacionaline vadintina istorija, kurios pagrindinis tikslas yra puoselėti nacionalinę, tautinę, etnokultūrinę tapatumo ir valstybingumo jauseną, nereikia Europos Sąjungos politikos pažangai.

G.JAKAVONIS: Grįžtu prie to, nuo ko pradėjome: juk mes, neturėdami istorijos suvokimo apskritai, neturime ilgalaikės savo valstybės vystymo strategijos. Nuo čia ir prasideda visos bėdos.

P.URBŠYS: Tenka konstatuoti, kad istorija yra eliminuota kaip vienas iš pagrindinių elementų formuojant tautinę savimonę. Man atrodo, labai pavojinga istoriją padaryti kaip mokslo problemą. Kai mes atskiriame ją nuo tautinės savimonės, tapatybės formavimo, susiauriname iki mokslinių uždavinių. Be abejo, tada dėl visko galima kaltinti valstybinio požiūrio nebuvimą.

Bet niekaip nesutiksiu, kad valstybinį požiūrį turėtų formuoti kažkas valstybėje. Laukti užsakymo? Kas tą užsakymą turi duoti? Seimo nariai? Ministerija? Gerbiamieji istorikai, mes negalime nusišalinti, ir sau priskiriu tą atsakomybę. Nes mes suvokiame istorijos svarbą kuriant mūsų valstybės ir tautos tapatybę, mes turime išskirti problemas, tas problemas kelti, kad valstybė priimtų sprendimą.

Kas yra Nepriklausomybės Aktas? Tai yra mūsų valstybės gimimo liudijimas. 1918 metų.

V.RAKUTIS: Ne gimimo, atgimimo.

P.URBŠYS: Gerai, atgimimo liudijimas.

Noriu pasakyti, kad dėl Akto susidarė sudėtinga geopolitinė situacija, nes Aktas nebėra vien tik istorinis šaltinis, jis mums labai svarbus valstybingumo prasme. Ir jei kas bando kvestionuoti, ar mes esame valstybė ir ar apskritai teisėtas darinys, Aktas yra pirmos reikšmės dokumentas.

E.JOVAIŠA: Aš ne veltui kalbėjau apie lietuvišką istoriografiją. Pavadinkime ją dar kitaip - nacionaline istoriografija. Tai yra pagrindinis siekinys. Taip, aš sutinku, kad per Nepriklausomybės metus buvo gausybė istorijos veikalų. Bet kiekvienas istorikas pasakys, kada daugybė veikalų yra parašyta iš labai skirtingų istoriografinių pozicijų. Ir jeigu teks suskaičiuoti veikalus, kurie parašyti iš nacionalinės istoriografijos pozicijų, ir palyginti su veikalais, kurie parašyti iš kitokių, ne nacionalinės istoriografijos, pozicijų, tada, gerbiamieji, reiks tik verkti. Nes santykis tikrai bus ne nacionalinės istoriografijos naudai.

Kitas dalykas, kad valstybė turi skatinti tokios nacionalinės, arba lietuviškos, istoriografijos atsiradimą, jeigu ji galvoja apie tapatybę ir jeigu supranta, kad ta tapatybė yra tai, kas sieja mus su valstybe ir su mūsų likimu Europoje ir pasaulio istorijos sąmonėje. Juk negalime nuolat eiti tokiu keliu: matyti savo istoriją tik per kitų istorijų prizmę. Arba per kitų vertintojų prizmę.

G.JAKAVONIS: Ar gali būti parašyta bendra Europos Sąjungos istorija? Kad visos tautos ją priimtų vienodai... Žinant lietuvių ir lenkų, lenkų ir vokiečių santykius.

V.RUBAVIČIUS: Kad ji bus parašyta, esu beveik įsitikinęs, tik labai abejoju, kaip ji bus suvokiama ir kas iš to. Tekstą parašyti įmanoma, mes patys čia galime parašyti Europos istoriją. Mes žinome, kaip tai daroma. Čia istorikai paminėjo, tik galbūt neišryškino vieno esminio dalyko - vyksta didžioji geopolitinė šitų visų istoriografijų, kuriomis paremti vienokie ar kitokie dabarties politikos veiksmai, kova. Geopolitika formuojama atsiremiant ir į istorinį supratimą, lenkai šito niekada nėra užmiršę, taip pat ir vokiečiai. Kokį geopolitinį spaudimą reikia mūsiškiams atlaikyti įvairiose konferencijose? Daug lengviau galima gauti medalį ir įvairių fondų paramą prisitaikius, pvz., prie lenkiškos istoriografijos, ir rašant jiems labai patinkančius belyčius, be lietuviškos pozicijos veikalus. Jie bus garbinami ir taip toliau. Tik lenkai tokių savųjų nerašys.

Mūsų savimonė yra tokia pasklidusi, mes imame nebesuvokti nei istorijos, nei tautiškumo, nei valstybingumo svarbos, nes tai tarsi tampa nereikalinga. Tai kodėl ta medaus statinė kai kam pasirodė pilna deguto? Todėl kad einama link smetoninės Lietuvos, nacionalizmo, visų šitų dalykų, kurie ir išaugo iš Vasario 16-osios.

Kas buvo švenčiama? Buvo švenčiama ne kažkokia dokumento data. Vasario 16-oji yra visai kitokia šventė žmogaus sąmonėje. Šitas dėmuo (šitą dėmenį labai puikiai suvokia ir lenkai, ir vokiečiai) ir yra svarbus.

Manau, kad mums tos savimonės, valstybingumo, tautiškumo, nacionalumo, savų interesų suvokimo ir stinga. Mes jų neugdėme ir kol kas nesiruošiame ugdyti. O kad nesiruošiame, rodo ir šimtmečio šventimo pradžios patirtis.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“