Ar tik pilietybė trukdo būti lietuviais?

Po visą savaitę trukusios sesijos pasaulio lietuviai sukūrė 12 rezoliucijų, ir jos po susitikimo tapo artėjančių 3 metų veiklos pagrindu. Rezoliucijos priimtos bendru daugiau kaip iš 33 šalių atvykusių atstovų sutarimu. Tarp priimtų rezoliucijų aiškūs pasisakymai dėl solidarumo ir paramos Ukrainai, dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos dokumentuose, dėl Vasario 16-osios gimnazijos Vokietijoje išsaugojimo, profesinės veiklos, komunikavimo.

Tačiau daugiausia dėmesio pasaulio lietuviai skyrė šiandien taip politikų pamėgtam pilietybės klausimui. Vis garsiau kalbama apie vis labiau tikėtiną scenarijų, kad referendumas dėl dvigubos pilietybės galėtų įvykti 2016 metais kartu su Seimo rinkimais. Referendumo tekste būtų siūloma negaliojančia pripažinti Konstitucijos 12 straipsnio antrąją dalį, kurioje numatoma, kad niekas, išskyrus įstatymo numatytus atvejus, negali būti Lietuvos ir kitos valstybės piliečiu.

Diskusijos dėl dvigubos pilietybės įteisinimo politikams tapo itin gardžiu saldainiu po kelių visos visuomenės sektų istorijų. Štai metų pradžioje garsus buvęs lietuvių krepšininkas Žydrūnas Ilgauskas neteko Lietuvos pilietybės, nes tapo Jungtinių Amerikos Valstijų piliečiu. Nors tuomet Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas suabejojo Ž.Ilgausko nuopelnais Lietuvai, krepšininkas, ir atėmus pilietybę, sakė visuomet jausiąsis tikru lietuviu.

Visai panašus scenarijus galėjo ištikti ir politiką Aivarą Abromavičių - jam dirbant Ukrainos ūkio ministru ir įgijus tos šalies pilietybę, Lietuvos pilietybė visgi nebuvo atimta. Lietuvoje gimęs ir augęs, tapęs Lietuvos piliečiu. Nors vėliau ir Ukrainos piliečiu.

Dar vienas pilietybės akibrokštas lietuvių buvo stebimas 2014 metų pradžioje, kai dėl galimybės čiuožti Sočio olimpinėse žaidynėse už Lietuvą su partneriu Deividu Stagniūnu išimties tvarka Lietuvos pilietybė buvo suteikta čiuožėjai amerikietei Izabelai Tobias (Isabella Tobias). Tačiau prireikė vos pusės metų, ir laimės ašaros nuo čiuožėjos skruostų nudžiūvo, kai ši pareiškė su nauju partneriu ketinanti atstovauti Izraeliui.

Kyla klausimų, kaip veikia tas išimties tvarkos įstatymas, kam jis palankus, o kam - ne? Mat akivaizdu, kad veikimo principas ne itin pasiteisina. Kad Tauta nesimaišytų ir nesipyktų, politikai nusprendė, kad reikia kaip reikiant padalyti Lietuvo pilietybių. Tegu ir užsienyje gyvenantys lietuviai, ir Lietuvoje gyvenantys kitataučiai, ir šiaip Lietuvai prijaučiantys užsienio gyventojai gali panorėję tapti lietuviais. Juk mūsų trys milijonai staigiai tirpsta, reikia iš kažkur prigriebti didesnių skaičių.

Norėdami užbėgti politikų užmojams už akių, pasaulio lietuviai praėjusią savaitę patvirtino dvi rezoliucijas, susijusias su LR pilietybe, kuriomis atskyrė, ką reiškia dviguba pilietybė ir Lietuvos pilietybės išsaugojimas emigrantams. Rezoliucijoje dėl pilietybės išsaugojimo teigiama, kad Lietuvos Respublikos pilietybė turėtų būti išsaugoma, įgijus kitos šalies pilietybę.

- Su kokiomis problemomis šiemet susirinko lietuvių užsienyje bendruomenių atstovai į posėdžius? - „Vakaro žinios“ paklausė naujai išrinktos Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkės Dalios Henkės.

- Daug dėmesio skyrėme ir pilietybės klausimui, kuris yra senas ir vis dar neišspręstas. Dviejose mūsų rezoliucijose kalbama apie pilietybę. Pirmiausia reikia žinoti, kad pilietybės išsaugojimas skiriasi nuo dvigubos pilietybės. Tai mūsų vaikams, kurie yra gimę po 1990 metų ne Lietuvoje. Tuo metu išvažiavusiems tėvams gal nebuvo galimybės išsaugoti pilietybę, gaunant kitos šalies. Todėl jų vaikai ir anūkai taip pat neturi teisės išsaugoti pilietybę, jei nė vienas iš tėvų neturi pilietybės. Taip dabar jau trys kartos neturi teisės išsaugoti pilietybę, jei jau turi kitos šalies pilietybę. Tai didžiulis neišspręstas klausimas.

Todėl mes kalbame apie pilietybės išsaugojimą šiais atvejais. Bet tai nėra dviguba pilietybė. Manau, būtent pilietybės išsaugojimą galima sureguliuoti be referendumo. Tai turėtų būti protingas Lietuvos teisininkų ir specialistų darbas.

Mūsų jau nebe trys milijonai, ir mes dar nenorime priimti tų, kurie nori būti lietuviais. Kiekvienas lietuvis, kuris gyvena užsienyje ir nori kažką padaryti Lietuvai, padėti jai vienomis ar kitomis oficialiomis formomis, turi integruotis į savo šalies gyvenimą, kultūrą ir politines galimybes. Tam jis turi būti tos šalies piliečiu, kad galėtų kalbėtis su institucijomis, politikais, asociacijomis. Taip, tik būdami stiprūs, matomi ir lojalūs Lietuvai, mes galėsime padėti Lietuvai iš tikrųjų. Ne tik rinkti labdarą ar reprezentuoti, bet ir kalbėti apie rimtus politinius sprendimus, rengti diskusijas su valdžia ir politikais.

- Argi čia neinama link dvigubos pilietybės?

- Dvigubos pilietybės turėjimas yra visai kas kita. Aš nematau, kad partijos Lietuvoje būtų susitarusios dėl šio klausimo, ir mes nė nežinome, kaip jis būtų suformuluotas referendume. Manau, kad Lietuvos Konstitucijos 12 straipsnis yra puikus, su visais saugikliais dėl dvigubos pilietybės. Štai, įsivaizduokime, atsiranda bavaras, kuriam patinka lietuviškas alus, lietuviška gamta, Tomo Mano namas, politikai, ir jam atrodo, kad tai stipri demokratiška valstybė. Jis nusprendžia, kad taip pat norėtų turėti Lietuvos pilietybę, būdamas vokietis. Jam ir galiotų tas pakeistas dvigubos pilietybės įstatymas. Ką bendro su tuo turi žmonės, kurie ne šiaip sugalvojo, o iš tiesų turi lietuviškas šaknis? Deja, šiuos du skirtingus atvejus politikai dabar pakiša po viena korta ir pavadina dviguba pilietybe. Ar mums reikia pasauliui atsiverti dviguba pilietybe? Tai jau net ne filosofinis, o politinis klausimas. Pasaulio lietuvių bendruomenė tikrai sako tam „ne“.

- Kaip taip atsitiko, kad per septynerius metus politikams nepavyko rasti sprendimo šiuo klausimu?

- Nes viskas vyksta per emocijas ir politikavimą. Štai dabar laukia rinkimai. Nesprendžiamas svarbus klausimas, o daroma politika. Iš galimybės būti lietuviu daroma politika. Visiškai neįsigilinama į sprendžiamus klausimus. Gal ir nėra įsigilinama todėl, kad klausimą sprendžiantys žmonės net neturi nieko bendro su tuo, ką sprendžia.

- Lietuvoje taip kuriamos palankios galimybės užsieniečiams, o savi tautiečiai, išvykę svetur, yra paliekami likimo valiai?

- Dabar būtent taip ir yra. Jei pilietybės klausimas bus sprendžiamas referendumu, tai įvyks galutinai. Kokie mes būsime užsienyje, tokią Lietuvą pasaulis ir matys. Stiprūs lietuviai, gyvenantys už Lietuvos ribų, gali padėti Lietuvai ir padaryti dėl jos labai daug. Aš suprantu, kad reikia kurti gėrį pačioje Lietuvoje, bet reikia atkreipti dėmesį ir pagerbti tuos, kurie dėl Lietuvos dirba ir būdami užsienyje. Viena iš priemonių taip pat yra neprarasti lietuvių užsienyje. Nes, įsivaizduokite, jie nori būti lietuviais. Reikia džiaugtis, kad kas nors dar nori būti lietuviu, nes didžiausia problema bus tada, kai žmonės nebenorės būti lietuviais ar turėti ką nors bendra su Lietuva. Mums užsienyje džiugu, kad Lietuva yra demokratiška ir stipri šalis. Užsienyje mums ne gėda pasakyti, kad esame iš Lietuvos, kad esame lietuviai.

Vytautas RADŽVILAS, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, filosofas, profesorius:

Dvigubos pilietybės klausimas jau tapo ne racionalios diskusijos, bet beatodairiškų spekuliacijų tema. Iš tikrųjų, eskaluojant šį klausimą, ciniškai spekuliuojama daugeliu pamatinių sąvokų, kurios yra sąmoningai painiojamos. Girdime nesibaigiančias kalbas, kad dviguba pilietybė padėtų iš Lietuvos išvykusiems žmonėms išlaikyti ryšį su Tauta ir savo kraštu, įrodinėjama, kad tai būtų naudinga valstybei, nes ji turėtų daugiau piliečių. Mąstant racionaliai, šis klausimas yra nuostabiai paprastas. Pilietybė yra politinis ir teisinis institutas, apibrėžiantis asmens ryšį su savo valstybe. Svarbiausi šio ryšio komponentai - teisės ir pareigos. Asmuo įsipareigoja valstybei vykdyti tam tikras pareigas ir tai daryti nuolatos. Pilietybės institutas nepripažįsta proginio ar atsitiktinio ryšio su valstybe. Vien šito pakanka norint suprasti, kad asmenys, kurie yra išvykę iš Lietuvos ir jau įgiję kitų šalių pilietybę, iš principo negali būti visaverčiais Lietuvos Respublikos piliečiais. Nes jie fiziškai nepajėgūs vykdyti svarbiausios piliečio pareigos - nuolatos dalyvauti išlaikant ir palaikant savąją valstybę.

Todėl dvigubos pilietybės įvedimas savaime suponuoja pilietybės instituto diskriminaciją. Atsiranda dviejų rūšių Lietuvos piliečiai: tie, kurie, turėdami Lietuvos pilietybę, kasdien vykdo savo pareigas ir naudojasi piliečio teisėmis, ir tie, kurie turi tik teises, bet nevykdo jokių pareigų. Ryškiausias pavyzdys, kur gali vesti ši nelygybė, - tai šiandien pablogėjusi geopolitinė situacija ir iškilęs šauktinių kariuomenės grąžinimo klausimas. Galima tik retoriškai paklausti: nejau iš tikrųjų agresijos prieš Lietuvą atveju mes turėtume tuos dviejų rūšių piliečius? Tuos, kurie privalėtų guldyti galvą už savo šalį, nes yra Lietuvoje, ir tuos, kurie iš tolo stebėtų žūstančius tėvynainius ir aiškintų, kad jiems reikalinga Lietuvos pilietybė. Dviguba pilietybė sukurtų labai pavojingą precedentą, kai šalis turėtų tikrus ir popierinius piliečius. Einant šiuo keliu, iškiltų visiškai realios grėsmės nacionaliam saugumui. Vieną kartą pažeidus principą, niekas netrukdys Lietuvoje gyvenantiems rusams, lenkams ir kitų tautybių žmonėms reikalauti Lietuvos pilietybės. Mes puikiai žinome, kad toli gražu ne visi to norės vedami gerų tikslų.

Be to, seniai žinoma, kad tarp pilietybės ir tautiškumo taip pat yra principinis skirtumas. Kiekvienas norintis asmuo gali jaustis lietuviu visą gyvenimą, net jeigu atsidurtų toliausiai nuo savo šalies. Tai yra emocijomis ir tam tikru prisirišimu grindžiamas santykis, kuris yra gana asmeniškas ir kartais įkvepia žmogų padaryti daugiau darbų savo Tautai ir valstybei. Šie darbai yra dovana, todėl skiriasi nuo piliečio kasdienio darbo - prisidėjimo prie savo valstybės išlaikymo. Todėl kalbos, kad dviguba pilietybė padės išeivijoje išlaikyti tautiškumą, deja, yra tik negraži demagogija. Todėl į diskusijas dėl dvigubos pilietybės turėtų būti traukiamas pamatinis klausimas, apie tai, kokios turėtų būti rimtos pareigos Lietuvos valstybei tų žmonių, kurie nori išsaugoti pilietybę. Jei šis klausimas nekeliamas, visa ši diskusija yra tik sukčiavimas, o žmonės nori gyventi pagal principą - kai ir vilkas sotus, ir ožkos sveikos.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“