Apie prezidentę: Diplomatija nėra spjaudymasis

Europa nesiskubina kariauti mūsų prezidentės Dalios Grybauskaitės pradėto karo su Rusija. O teroristine šalimi įvardyta mūsų kaimynė turi papildomą progą pakenkti mūsų ekonomikai. Bet juk gali ir užpulti mus Rusija! Tai gali paliudyti pirmas pasitaikęs konservatorius, kad ir ta pati D.Grybauskaitė. Kada? „Kad ir ką kalbėtume, noriu pasakyti: galimos įvairiausios priešiškos akcijos ir sankcijos, bet karinės invazijos Lietuvos atžvilgiu tikrai nebus. Šituo mūsų kaimynės - nei Rusija, nei Baltarusija - visiškai nesuinteresuotos“, - neabejoja signataras Nikolajus Medvedevas, Nepriklausomybės pradžioje buvęs derybininku Maskvoje, daugybės šalių (tarp jų ir Lietuvos, ir Rusijos) politikų gerbiamas dėl taikaus būdo ir „taikios kovos“ iniciatyvų.

- Kaip manote, gal tiesiog moteriška kelti balsą būnant už stipresnio nugaros?

- Galbūt. Lietuva turėjo prezidentą, kuris niekada nesislėpė už kito nugaros, o visada išsakydavo savo nuomonę, neįžeidžiančią, bet aiškią ir kietą. Tai buvo Algirdas Brazauskas. Jisai kalbėjo taip, kaip kadaise mokėjo kalbėti kai kurie didieji Lietuvos kunigaikščiai - be įžeidimų, bet aiškiai, trumpai drūtai. Kai kas jį kaltina, kad jis galbūt per daug pataikavo kaimynams. Mano nuomone, pataikavimo iš jo pusės niekada nebuvo. Vengdavo neatsargių pasisakymų kitas Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus; stebiuosi ligi šiol jo diplomatiškumu ir mandagumu. Brazauskas buvo prezidentas ūkiškas, „nuo žemės“, o Adamkus buvo prezidentas džentelmenas. Kad ir kaip griežtai jis pasakydavo, bet be jokių įžeidinėjimų net savo oponentų atžvilgiu Lietuvoje. Niekur niekada negirdėjau, kad jis kam nors grasintų. Džiaugiuosi, kad tokie prezidentai Lietuvoje buvo.

- Šiandien kai kas džiaugiasi, kad dabartinė Lietuvos vadovė yra drąsi. Galbūt jai tiktų drąsios prezidentės vardas?

- Nežinau, nenoriu apie esamą prezidentę nieko sakyti, nei gero, nei blogo. Aš esu truputėlį kitos nuomonės, kitų požiūrių, aš galbūt pavadinčiau kaimynę agresyvia valstybe, pasakyčiau, kad ji elgiasi gana drastiškai ir agresyviai, bet ne daugiau.

- Tiesos sakymas nėra pagrindinis diplomatijos argumentas?

- Diplomatija yra menas sakyti tiesą nesispjaudant, būdas taikiai sugyventi su kaimynėmis vadovaujantis protu ir išmintimi. Apskritai esu įsitikinęs, kad leisti sau taip aštriai pasisakyti gali nebent parlamentaras, kuris atsako prieš savo rinkėjus, na, ir prieš įstatymą, žinoma, kaip, tarkim, mūsų deputatas Gražulis, labiausiai protestavęs prieš homoseksualus; jis gali pasakyti ką nors tokio, jam leidžiama. Rusijoje Žirinovskiui leidžiama leptelti viską, kas jam į galvą šauna, bet Lavrovui Rusijoje ir Lietuvoje Linkevičiui reikėtų būti diplomatais, nes jie yra diplomatinio korpuso atstovai. Prezidentė irgi turėtų kartais kietai pasisakyti, bet be įžeidimų. Čia mano nuomonė, galbūt aš klystu...

- Galbūt apskritai diplomatijos lygmuo mūsų dienomis yra pakitęs?

- Pusę karų, jiems prasidėjus, laimi diplomatai, ir nepraliejus nė lašo kraujo; be diplomatijos pasaulis būtų žymiai bjauresnis ir baisesnis.

XX amžius pasižymėjo tikrai rimtais diplomatais, labai rimtais politikais, tarp kurių būta net talentingų (aš, socialdemokratas, negaliu nepaminėti Vinstono Čerčilio, Šarlio de Golio, Dvaito Eizenhauerio), deja, XXI amžiaus žmonės labiau linkę mojuoti kumščiais, ir tai yra žmonijos degradacijos požymis. Suprantat, ką reiškia mojuoti kumščiais, kai viena ar kita pusė gali ne tik sunaikinti viena kitą, bet ir visa, kas gyva šitoje planetoje? Plius aš netikiu, kad yra sustabdyti moksliniai tyrimai cheminio ar bakteriologinio ginklo srityse ir pan.; kai kurios epidemijos man šiandien kelia labai didelį susidomėjimą... Tad viena, kas mane baugina, yra diplomatijos lygio smukimas, nemokėjimas vesti dialogo, o antra, kas baugina dar labiau - tai įvairių ekstremistinių valstybių bandymai įgyti cheminį bakteriologinį ir branduolinį potencialą.

- Prisiminusi Nepriklausomybės pradžią, kai jūs buvote derybininkas Maskvoje, noriu klausti, kada, jūsų nuomone, Lietuvos diplomatams buvo sunkiau?

- Turbūt derybininkams visada sunku, jeigu jie protingi. Išvengti blogų pasekmių ir gauti maksimumą naudos kliaujantis savo protu, išmintimi ir intuicija yra žymiai sunkiau negu tiems, kurie puola muštis neįvertindami tikros padėties arba tikėdamiesi, kad kas nors padės. Matot, aš esu dvidešimto amžiaus sūnus, net ne vidurio, bet pradžios, ir niekada nepamiršiu, kai mano teta, dirbusi britų ambasadoje, kartą mamai pasakojo, kaip sąjungininkai mus išdavė. Jinai pasakė: viskas, mus pardavė. Mama paklausė, kam. Sako, Stalinui ir Hitleriui - šitie mus suvalgys, o anie mūsų negins. Kai Smetona atėjęs klausti, ką daryti, esą Hitleris reikalauja Klaipėdos, jam buvo pasakyta: negi jis tikįs, kad dėl Klaipėdos bus skelbiamas karas Vokietijai? Šito aš niekada neužmiršiu.

- Norit pasakyti: netikite, kad ir šiandien, jeigu kiltų reikalas, Amerika imtųsi mus ginti?

- Aš noriu pasakyti tiktai viena: norint išsaugoti maksimumą nepriklausomybės (visiško suvereniteto niekada nebūna), savo valstybės vientisumą, savo valstybės žmonių gyvybes, gerovę, reikia naudotis tarpvalstybinių santykių informacija grynai Lietuvos naudai, pirmiausia rūpinantis ir ginant jos, o ne kieno nors kito interesus, ir antra - turėti stuburą, mokėti pasakyti: taip, čia su jūsų reikalavimais sutinkame, o čia nesutinkame todėl, kad tai nėra mūsų nacionalinis interesas. Vėl kartoju Čerčilį: Anglija, sakė jis, neturėjo, neturi ir neturės amžinų priešų ir amžinų draugų, - Anglija visada turės savo amžinus ekonominius interesus, nacionalinius ir ekonominius interesus. Pataikavimas Rusijai, JAV, Vokietijai, Europai, Lenkijai, Latvijai - nesvarbu kam - garbės nedaro, bet ir nereiškia agresyvios pozicijos jų atžvilgiu.

- Ar ne tokia Lietuvos valstybė šiandien ir yra: viena vertus, pataikaujanti...

- Aš irgi manau, kad šiek tiek per daug pataikaujama. Nereikia vykdyti visų kaimynų reikalavimų. Reikia vykdyti tiktai tuos, kurie atitinka Lietuvos žmonių interesus. Ir ne todėl, kad Lietuvos žmonės reikalauja, bet todėl, kad būtent tai atitinka jų interesus.

- Kadaise klausiamas apie tautybę sakėte besijaučiąs skriaudžiamos Tautos atstovo kailyje. Kas jūs šitoj situacijoj: lietuvis, rusas?

- Aš esu šiek tiek ir pirmiausia graikas (N.Medvedevas - graikų kilmės - red. past.), kuris, priimtas į euro zoną, buvo sugundytas ir pamestas. Žinau, kas ten dėjosi, žinau, kaip atrodė Graikija prieš euro įvedimą, ir todėl šiuo atžvilgiu esu lietuvis, kuris prisibijo. Nors nori nenori reikia stoti į euro zoną, bet aš nežinau, ar pakankamai gerai mes eurui pasiruošę, ir labai bijau, kad jį įvedus tie, kurie turtingi, taps dar turtingesni, o dauguma Lietuvos žmonių dar labiau nuskurs. Šito aš labai bijau, juo labiau kad ir mano vaikai ir anūkai čia gyvena ir todėl šituo atžvilgiu aš - lietuvis. Aš esu tiek rusas, kiek juos kaltina tuo, ko jie nedaro. Kad NATO visiškai priartėjo prie Rusijos sienų, yra faktas ir jų išgąstį aš suprantu taip pat. Aš išgyvenu dėl savo mokyklos laikų bičiulių, kurie šiandien gyvena Izraelyje, kur situacija tiesiog klaiki, ir aš tada pasijuntu vėl tas pats žydas, kurį mušė 1941 metais; aš - ukrainietis, kuriuos europiečiai, man atrodo, pagavo ant kabliuko. Netikiu, kad norima priimti Ukrainą į Europos Sąjungą, nes ji nežino, ką daryti su kai kuriais jos padėtį apsunkinusiais naujakuriais, kurie kaip čemodanas be rankenos - ir išmesti gaila, ir nešioti sunku. O Ukraina būtų net ne čemodanas, o akmuo, parištas ant plaukiko kojų. Ir jei bandys priimti, o, neduokdie, atidarys sienas, aš pats, nors būdamas kitatautis, žinau, kaip tai Europai pavojinga. Ten jau šiandien klampu problemų - Vokietijoje dėl atvykėlių iš Pietų, Prancūzijoje - iš arabų šalių, Anglijoje - iš Pakistano... Tada, ko gero, tapčiau europiečiu, nors kol kas į juos žiūriu labai kritiškai, ypač dėl jų peršamos genderinės politikos.

- O dėl Rusijos ir Lietuvos situacijos?

- Šiuo atveju aš - Lietuvos valstietis, iš kurio pienas yra nuperkamas pusvelčiui ir kuriam nėra kur dėti savo produkcijos. Apskritai perversmų ir įvairių kataklizmų atveju visada nukenčia patys silpniausi. Šiandien Lietuvoje silpniausi - Lietuvos valstiečiai, tie, kurie ir sukūrė Lietuvą nepriklausomą.

- Vis dėlto kokią santykių su Rusija perspektyvą matote šiandienės situacijos atžvilgiu?

- Rusija turi sieną su Lietuva, norime mes ar nenorime, kaimynystė vis tiek bus. Kaimynams dėsninga tai susipykti, tai susitaikyti, dėtis nėra kur. Jeigu pasižiūrėtumėte į kitą Žemės pusrutulį, kur yra JAV ir jos kaimynės Venesuela, Brazilija, Meksika ir pan., jų tarpusavio santykiuose nepamatytumėte ypatingos meilės, irgi tas pats - tai susipyksta, tai susitaiko, net karinių konfliktų būta. Tikros bičiulystės pavyzdžių tarp valstybių nereikėtų nė ieškoti, jų tiesiog nebūna. Kiekviena valstybė turi savo interesus, stipresnis visada nori pasinaudoti kaimyno silpnumu, ir šitam norui priešpriešinti galima tiktai savo protą, išmintį ir žaidimą ne pagal taisykles, kurias stipresnis bando tau primesti. Bet kad ir ką kalbėtume, noriu pasakyti: galimos įvairiausios priešiškos akcijos ir sankcijos, bet karinės invazijos Lietuvos atžvilgiu tikrai nebus. Šituo mūsų kaimynės - nei Rusija, nei Baltarusija - visiškai nesuinteresuotos.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“