Antanas Valionis: tokio šilto požiūrio į mus nei iki tol, nei po to Lenkijoje nemačiau

– Kaip užsimezgė Jūsų santykiai su tuometine Lenkijos valdžia – „Solidarumo“ judėjimo atstovais?

– Viskas prasidėjo 1990-ųjų pavasarį Lietuvai paskelbus nepriklausomos valstybės atkūrimą. Tuo metu jokių profesionalių diplomatų dar beveik nebuvo ir atgimusios Lietuvos piliečiai Europos valstybėse, kuo galėjo, prisidėjo prie ryšių su tomis šalimis stiprinimo ir diplomatinių santykių mezgimo.

Kadangi neblogai žinojau Lenkiją, ministro Algirdo Saudargo patarėjų buvau paprašytas suformuoti galimą santykių su Lenkija atkūrimo scenarijų, o kai jį pasiūliau – [paprašė] ir vykdyti kartu su URM darbuotojais. Nepriklausomybę, kitaip nei latviai ir estai, paskelbėme iš karto, o ne etapais, todėl negalėjome steigti Vakarų valstybių konsulatų skyrių, pavaldžių SSSR teritorijoje – Maskvoje, Leningrade ar Minske – veikusioms konsulinėms įstaigoms. Tai galėjo būti vertinama kaip okupacijos pripažinimas. Todėl Lietuvai buvo nepriimtinas ir Lenkijos pasiūlymas Vilniuje atidaryti konsulato Minske padalinį. Šiuo atveju latviams ir estams buvo paprasčiau. Jie atidarė Švedijos konsulato Leningrade padalinius Rygoje, Taline.

Todėl pasiūliau pabandyti susitarti su lenkais dėl interesų biuro įsteigimo. Tokios institucijos likdavo valstybėms nutraukus diplomatinius santykius ar nevisiškai juos atkūrus. Tada vietoje ambasados iškabos buvo pakabinama „Interesų biuro“ iškaba, o ten dirbę diplomatai dažnai išsaugodavo Vienos konvencijų numatytas privilegijas ir imunitetus.

Jei Lietuvos ambasados atidarymas dėl SSSR priešinimosi ir kitų priežasčių neatrodė įmanomas, tai interesų biuras rodėsi visai galima alternatyva. Lietuvos diplomatai tokius sprendimus siūlė ne tik Lenkijai, bet ir kitoms Europos, ypač Rytų ir Vidurio Europos bei Skandinavijos valstybėms. Arti tikslo Lietuvos diplomatai buvo Čekoslovakijoje – buvo net paruoštas susitarimo projektas ir atrodė, jog jis tuoj bus pasirašytas, tačiau, SSSR ambasadai spaudžiant, Čekoslovakija atsitraukė.

Visgi laikas parodė, kad įgyvendinti tuos pasiūlymus dėl tų valstybių atsargumo ir drastiškos SSSR atstovybių reakcijos jose nepavyko ir buvo apsiribota informacijos biurų steigimu. Jie buvo atidaromi jau nuo 1990 metų rudens ir veikė ne pagal Vienos konvencijas, bet pagal tų valstybių vidaus įstatymus.

Lenkija buvo itin atsargi – Legnicoje vis dar stovėjo daugiatūkstantinis SSSR kariuomenės kontingentas, ešelonai iš VDR, kuri jau jungėsi su VFR, per Lenkiją važiavo namo į Rusiją. Tad buvo ko bijoti.

Ministras Krzysztofas Skubiszewskis paskelbė „dviejų bėgių“ politiką: išlaikomi santykiai su SSSR, bet ir mezgami kol kas neformalūs santykiai su atgimstančiomis Baltijos valstybėmis.

Stodamas į Varšuvos universiteto doktorantūrą, susipažinau su „Solidarumo“ veikėju, tada jau ministro pirmininko Tadeuszo Mazowieckio patarėju Mareku Karpu. Tai senos lietuvių dvarininkų giminės palikuonis, išsaugojęs gilias simpatijas Lietuvai. Karpai panaikino baudžiavą savo dvaruose dar iki oficialaus baudžiavos Rusijos imperijoje panaikinimo, Joniškėlyje jie atidarė universitetinę gimnaziją, kur mokėsi vietos jaunimas nepriklausomai nuo jų socialinės padėties. Beje, Vilniaus universiteto archyve yra apie 20 tūkst. puslapių Karpų šeimos archyvas.

Tad mūsų atgabenti ministrės pirmininkės Kazimieros Prunskienės ir ministro A. Saudargo laiškai patekdavo į geras rankas ir greitai guldavo ant T. Mazowieckio ar K. Skubiszewskio stalo. Taip dirbant birželio mėnesį į Varšuvą atvyko K. Prunskienė ir Romualdas Ozolas, vyko diskusijos dėl interesų biuro atidarymo, kitų bendradarbiavimo sričių.

Bendradarbiavimas tęsėsi ir po vizito. Gerai pamenu savo susitikimą su vidaus reikalų ministru Krzysztofu Kozlowskiu, kurio metu aptarėme būsimą Lenkijos pasienio tarnybos bendradarbiavimą su atgimstančia Lietuvos pasienio tarnyba. SSSR pasieniečiai tokį bendradarbiavimą ant sienos stengėsi visaip blokuoti, o Lenkijos pasieniečiai lietuvius ignoravo daugiau bendradarbiaudami su jiems jau seniai pažįstamais SSSR pasieniečiais.

Prasidėjus sovietų kariuomenės veiksmams prieš Lietuvos institucijas 1991 m. sausio mėnesį, Lenkijoje viešėjo Aukščiausiosios Tarybos deputatas Česlavas Okinčicas, kuris pakviestas į Lenkijos Senatą papasakojo apie SSSR kariuomenės smurtą Lietuvoje ir kreipėsi į senatorius su ašaromis akyse, prašydamas padėti Lietuvai.

Č. Okinčico kalba, kuri buvo parodyta per visus Lenkijos televizijos kanalus, sukėlė didelę paramos ir užuojautos Lietuvai bangą. Tokio šilto požiūrio į mus, kaip į valstybę ir tautą, aš nei iki tol, nei po to Lenkijoje nemačiau. Daug padėjo oficialios institucijos, „Solidarumas“, savivaldybės, buvo nuolatinis televizijos, radijo ir spaudos dėmesys. Tačiau labiausiai jaudino paprastų lenkų vizitai, kai jie atnešdavo savo kuklias santaupas Lietuvai paremti. Turėjome oficialių Aukščiausios Tarybos blankų ir ant jų parašydavome padėkas. Įdomu, ar jas kas nors išsaugojo.

Ta šilta atmosfera ir lėmė, kad Varšuvos Pragos rajono vadovybė rado pinigų ir įkūrė biurą, kur ir dirbo po sausio įvykių į Varšuvą atvykęs A. Saudargas. O atvyko jis su įgaliojimais steigti vyriausybę emigracijoje, jeigu būtų tokia būtinybė. Tada M. Karpas man paskambino ir pakvietė ateiti į parlamento viešbutį, kur kaip tik tuo metu vyko A. Saudargo spaudos konferencija, ir taip prasidėjo mano darbas biure.

Tą patį vakarą mes iš šito viešbučio persikėlėme į viešbutį „Zajazd Napoleonski“ ir ten trijų kambarių apartamentuose įsikūrė mūsų biuras. Buvo faksai, du telefono aparatai, dauginimo aparatas. Viename kambaryje buvo įrengta spaudos konferencijų ir pokalbių vieta, kur ištisai vyko interviu, spaudos konferencijos. Buvo būrys savanorių, budėjusių prie telefonų, priimančių paramą suteikti atėjusius lenkus, organizavusių visą biuro darbą. Varšuvos policija tuo metu saugojo Č. Okinčicą ir informacijos biurą, nes būdavo visokių incidentų, o tarp šiltai nusiteikusių piliečių pasitaikydavo ir įtartinų personų.

Visoje Lenkijoje vyko Lietuvos palaikymo akcijos. SSSR konsulatas Krokuvoje buvo sudegintas. Prie SSSR ambasados Varšuvoje buvo padegtas automobilis vykstant dideliam mitingui. Mes važinėdavome po mitingus įvairiose Lenkijos vietose. Gdanske, vykstant mitingui Lietuvai paremti, irgi buvo nemažai žmonių su Molotovo kokteiliais, raginančių eiti deginti SSSR konsulatą Gdanske.

Gerai atsimenu tą mitingą. Tada susipažinau su Bogdanu Borusewicziumi, vėliau Lenkijos vyriausybės ministru, Seimo ir Senato pirmininku. Tada 1991 metų sausio mėnesį jis vietoj Lecho Walesos vadovavo „Solidarumui“ ir atkalbėjo karštagalvius nuo šio veiksmo, nors mums, lietuviams, jis tada atrodė visai priimtinas. Buvo tik padėta gėlių prie kovoje su komunistiniu režimu žuvusių Gdansko laivų statyklos darbininkų paminklo.

Taip pat jaudinantis paramos Lietuvai susitikimas įvyko ir Vroclave, Ossolineum bibliotekoje, kurį organizavo jos direktorius. Ten teatro aktoriai, skambant Sausio 13-osios nakties stenogramai, kurioje girdėjosi šūviai prie Vilniaus televizijos bokšto, skaitė eiles, o mes pasakojome, kaip viskas vyko. Lietuvos palaikyti susirinkę vroclaviečiai sausio nakties įvykius išgyveno kartu su mumis.

– Be šitos pagalbos buvo ir kita. Aš kalbu apie tai, kad, jeigu būtų išvaikyta valdžia Lietuvoje, tuomet užsienyje būtų sukurta egzilinė vyriausybė, kuri būtų perėmusi valdžios funkcijas.

– Taip, ir Krokuvos valdžia net buvo pareiškusi, jog yra pasiruošusi priimti Lietuvos vyriausybę išeivijoje. Tam neprieštaravo ir oficialiosios Lenkijos valdžios institucijos, nors, suprantama, valstybinės valdžios atstovai elgėsi atsargiau.

Tuo metu niekas nežinojo, kaip pasisuks įvykiai. Užsienio reikalų ministerija, Valstybės saugumo departamentas galvojo apie tai, kad galima panaudoti „Solidarumo“ pogrindinės veiklos patirtį, kuri padėtų dirbti okupuotoje Lietuvoje. Į Lenkiją atvyko žmonės, kuriuos parinkdavo Valstybės saugumo departamentas, o Č. Okinčicas susitardavo su „Solidarumo aktyvistais ir organizuodavo mūsiškiams galimybes mokytis Varšuvoje, Vroclave.

Man tekdavo pasitikti juos stotyje. Dažniausiai net jų pavardžių nežinodavau. Susitardavome su pagyvenusiomis moteriškėmis dėl jų apgyvendinimo. Vėlgi – tai lėmė simpatijos Lietuvai. Nesakydavome, kas tie vaikinai. Jos geranoriškai juos apgyvendindavo, maitindavo. Dienomis jie eidavo į „Solidarumo“ būstinę, kuri buvo priešais dabartinę Lietuvos ambasadą Varšuvoje ir mokėsi pogrindinio darbo abėcėlės – konspiracijos taisyklių, spausdinimo rotoprintais technikos, radijo ryšio. Vienas vaikinas mokėsi Vroclave.

Lenkijoje surado prieglobstį ir nuo SSSR kariuomenės besislapstantys vaikinai. Pamenu, kad Varšuvos pakraštyje baldų fabrikėlį turėję verslininkas Novakas globojo dešimtį besislapstančių lietuvių – tiek iš Lietuvos, tiek ir pabėgusių iš Legnicoje buvusių SSSR karinių dalinių.

„Solidarumas“ iš savo atsargų davė ir rotoprintus, kuriuos Č. Okinčico draugai Aukščiausios Tarybos deputatai, signatarai „žiguliukais“ veždavo į Lietuvą.

– Kaip perveždavo? Juk buvo siena?

– Nežinau, kaip. Vėliau videomagnetofonai buvo pervežami. Kadangi buvo užimta televizija, nebuvo montavimo stalų. Mūsų televizininkai, kiek žinau, mokėjo iš dviejų videomagnetofonų pagaminti montavimo stalą. Aklųjų kombinatas tuo metu tapo televizijos būstine. Ten ir aš esu vežęs keturis videomagnetofonus, duotus lenkų, kurie, matyt, tapo tais montavimo stalais ir leido Lietuvos televizijos žurnalistams, neturint normalių sąlygų, sėkmingai konkuruoti su visų pajuokiama „Kaspervizija“.

Mes taip pat susitikdavome su profesoriais, „Solidarumo“ veikėjais, radijo aparatūros specialistais. Jie mokėjo gaminti prietaisus, kurie blokuodavo režimo radijo ir televizijos laidas ir per gyventojų imtuvus skleisdavo „Solidarumo“ informaciją.

Jacekas Kuronis praktiškai padėjo organizuoti radijo stiprintuvo sumontavimą, jei reikėtų transliuoti laidas į okupuotą Lietuvą. Buvo pasiruošta transliuoti į Lietuvą lietuviškas radijo laidas, surinkta redakcija. Tačiau Lietuva nebuvo vėl okupuota ir to neprireikė.

– O jeigu Lietuva būtų okupuota, kur būtų buvęs tas siųstuvas?

– Jei gerai pamenu, tai Augustave. Vėlgi – tada laikėmės konspiracijos ir žinodavome tik tiek, kiek reikia žinoti, ir ne daugiau. Tu pats nenorėdavai žinoti to, ko tau nereikia, kadangi tai tik nereikalingos problemos.

Vėliau, įtampai atlėgus ir senatoriui Zbigniewui Romaszewskiui pasiūlius, Lenkijos radijo penktoji programa sukūrė Lietuvos redakciją, kurioje dirbo po sausio atrinkti žmonės ir toji pradėjo transliuoti laidas Lietuvai. Buvo kalbama apie mūsų tautų istoriją, kultūrą, bendrus darbus, to meto Lenkijos ir Lietuvos aktualijas.

Jau ankstyvą 1991 metų pavasarį į Varšuvą atvyko Užsienio reikalų ministerijos diplomatai Dainius Junevičius ir Edvardas Borisovas. Jie ir perėmė informacijos biurą, toliau jau ministerijų lygmenyje mezgė santykius su Lenkija, kuri, nors oficialiai Lietuvos nepripažino, de facto palaikė įvairialypius santykius, ją visokeriopai rėmė.

Pavyzdžiui, SSSR protestuojant prieš Lietuvos delegacijos dalyvavimą Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos (dabar ESBO) „žmogiškojo matmens“ susitikime Krokuvoje, švietimo ministras Darius Kuolys joje dalyvavo Lenkijos delegacijos sudėtyje.

Mes dabar su džiaugsmu galime prisiminti, kaip sėkmingai ir aktyviai veikdami išlaukėme iki rugpjūčio pučo ir tapome pripažinti.

– Ar galima sakyti, kad Lenkija buvo pirmoji, ištiesusi pagalbos ranką Lietuvai?

– Sakyčiau, kad buvo daug tokių šalių. Tačiau visi buvo labai atsargūs. Bijojo pakenkti Michailui Gorbačiovui, kurį laikė bene vieninteliu imperijos demokratizavimo garantu. Vienijosi Vokietija ir ji bijojo, jog procesas gali strigti, bijota pakenkti nusiginklavimo deryboms.

Pagalbos ranką ištiesė Skandinavijos šalys. Po sausio įvykių mus pripažino Islandija, drąsius žingsnius žengė Danija. Pirmasis informacijos biuras buvo įkurtas dar 1990 metų lapkričio mėnesį Norvegijoje, vėliau Danijoje ir Švedijoje. Briuselyje Lenkijos „Solidarumo“ informacijos biuras suteikė patalpas ir ten, anksčiau nei Varšuvoje, įsikūrė Lietuvos informacijos biuras. Varšuva visgi buvo tarp lyderių ir teikė nuoširdžią ir autentišką pagalbą.