A. Butkevičius: "Atperkame svetimas nuodėmes"

Praėjusį trečiadienį Lietuvoje lankėsi Jungtinių Tautų Pabėgėlių agentūros atstovė Baltijos ir Šiaurės šalims Pija Pryc Piri (Pia Prytz Phiri).

Ji pasiūlė Lietuvai prisijungti prie 1961 m. Konvencijos dėl asmenų be pilietybės skaičiaus mažinimo. Tai reikštų, kad Lietuva įsipareigoja peržiūrėti pilietybės suteikimo sąlygas asmenims be pilietybės ar gavusiems tarptautinę apsaugą Lietuvoje.

P. P. Piri apeliavo į Seimo narių sąžinę, teigdama, kad Lietuvoje yra tik kelios dešimtys pabėgėlių, kai šalyse aplink Siriją jų glaudžiasi per 1,3 mln.

Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Leonardas Talmontas iš karto pareiškė, kad Lietuva privalo prisidėti remiant pabėgėlius iš karo zonų.

- Sirija yra pati patekusi į geopolinį žaidimą. Šiame žaidime dėl įtakos regione dalyvauja JAV, Rusija, Iranas, Izraelis ir kt. Kodėl ne jos glaudžia nuo pilietinio karo bėgančius Sirijos žmones, o Europos valstybės? - „Respublika“ klausė Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataro Audriaus BUTKEVIČIAUS.

- Pirmiausia reikia pasakyti, kad būtent dėl tų didžiųjų pasaulio tvarkdarių politikos tie pabėgėliai ir atsirado. Pasaulio policininkai numeta mums visą šitą problemą, įvelia mus į savo politikos pinkles. Mes tokiu būdu tampame tų pačių procesų dalyviais. Galime kalbėti ne tik apie Siriją, bet ir apie kitus konfliktus.

Tai ilgas dešimtmetis karo. Labai pamokanti yra Irako istorija (kai JAV vadovaujamų sąjungininkų pajėgos užpuolė Iraką dėl neva kuriamų masinio naikinimo ginklų - red. past.). Valstybė iki tol pakankamai gerai tvarkėsi, nesudarė jokio galvos skausmo aplinkiniams ir net kovojo su tuo pačiu terorizmu. Irakas buvo sunaikintas, dabar ten yra tam tikras terorizmo lizdas, kruvini išpuoliai, žmonių naikinimas ir minėta pabėgėlių problema. Jei imsime analizuoti, kam visa tai naudinga - tai, žinoma, JAV, kurios eina į tas teritorijas dėl naftos. O mes tiesiog tampame okupantų įrankiu. Pažiūrėkime į situaciją ir iš Sirijos pusės. Sirijos gyventojai sukilo, ateis naujieji kolonistai, perimsiantys teritorijas. O visi vargšai pabėgėliai bus permesti ant europiečių pečių.

Tai politinė komercija, kai stambios įmonės naudoja valstybinį potencialą savo komerciniams, ekonominiams interesams spręsti.

- Kitaip tariant, mūsų sąskaita supervalstybės tvarkosi savus interesus?

- Taip. Prisiminkime atvejį, kai JAV Europoje buvo įsteigusi slaptus CŽV kalėjimus (juose buvo laikomi ir kankinami terorizmu įtariami asmenys). Staiga atsirado siūlymas, kad Rytų Europa turi prisiimti kalėjimuose kalinčius žmones. Mūsų palaižūnai politikai ėmė šaukti, kad „taip, mes sutinkame prisiimti“. Staiga visi tapo pasiruošę atgailauti už amerikiečių nuodėmes ir prisiimti amerikiečių kankintus teroristus.

Tai labai dviprasmiška situacija. Kažkas JAV, Didžiojoje Britanijoje žaidžia savo kolonistinius žaidimus, o žaidimo padarinius bando dalytis su vadinamaisiais europiečiais. Ta problema primetama rytų europiečiams. Jiems sakoma: „Jūs esate ES, mes jums duodame pinigų iš savo fondų ir jūs turite solidarizuotis, prisiimti atsakomybę“.

Ne mes tas problemas sukūrėme. Mes niekada nekariavome su arabais, nevykdėme opijaus karų ir nenaikinome gyventojų tūkstančiais, kaip tai darė didžiųjų valstybių politikai. Tačiau tempiame kitų valstybių moralinę naštą.

Ir tai kur kas didesnė našta nei ekonominė. Afrikoje, arabų kraštuose, Palestinoje ilgą laiką žmonės buvo žudomi. Mes, lietuviai, ten laikomi tais europiečiais, kurie su jais dorojosi. Ten niekam nepaaiškinsi: broliai, mes jokių kryžiaus žygių neorganizavome.

Ten mes visi esame kruvini Europos kryžiuočiai, kurie su jais kovojo iš paskutiniųjų.

- Ir iš tiesų: niekada nebuvome kolonijinė valstybė kaip Didžioji Britanija, Italija, Prancūzija, tačiau kartu tempiame jų nuodėmių naštą. Kasmet kiekviena ES valstybė skiria nemažą dalį lėšų paramai Afrikai ir kitoms šalims. Tiesti pagalbos ranką gerai, tačiau ar iš tiesų tos paramos prasmė tokia?

- Man yra tekę dirbti ir gyventi Afrikoje. Nemaža dalis Afrikos lyderių kaip tik prašo europiečių neremti Afrikos maistu. Jie teigia, kad vietos gyventojai gali pasigaminti patys, kad iš esmės tas rėmimas suardo labai seną sanklodą, sistemą, kai žmonės dirbo žemės ūkyje, viską pasigamindavo patys ir niekada nebadaudavo.

Afrikoje yra derlingos teritorijos. Juk esmė - padėti išsaugoti žmones, mokančius dirbti, gyventi šitose vietose, o ne kišti jiems vadinamąją pagalbą.

Man yra tekę gyventi Kongo Demokratinėje Respublikoje. Pagrindinės problemos ten atsiranda tada, kai kyla konfliktai dėl iškasenų: vario, aukso ir kitų. Tada ištisos gentys įtraukiamos į tarpusavio konfliktus su aplink esančiomis valstybėmis. Nutrūksta vario tiekimas į rinkas ir kai kas sužaidžia vario kainos pakilimu.

Afrika yra tipiškas resursų krašto pavyzdys, kai, bandant pigiai gauti resursus, yra vykdoma nemažai konkurencinių konfliktų teritorijoje. Šie konfliktai neleidžia vietos žmonėms apsirūpinti patiems.

Kongo Demokratinės Respublikos prezidentas Džozefas Kabila yra atvirai pasakęs, jog iš Europos ir Vakarų pasaulio labiausiai norėtųsi, kad būtų nustota pjudyti Afrikos valstybes ir gentis vieną prieš kitą. Jiems nereikia, kad numestume trupinius nuo savo stalo. Jei pinigus skiriame, turime skirti tam tikrai politinei strategijai įgyvendinti.

- Europos Sąjunga Lietuvą spaudžia prisiimti atsakomybę už pabėgėlius, suteikti jiems sąlygas čia, pasirūpinti jų integracija. Ką manote apie tokį siūlymą?

- Jau anksčiau buvo aišku, kad ateis laikai, kai europiečiai suvoks, kad mes gyvename labiausiai neapgyvendintoje teritorijoje. Palyginkime Lietuvą su Belgija ir pamatysime, kaip komfortiškai gyvename, kiek mūsų nedaug. Šita situacija bus priimta kaip neišnaudotas resursas, o pabėgėlių bangą bus bandoma nukreipti į mus.

Net jei tie pabėgėliai - padori publika, sunku bus juos integruoti į mūsų visuomenės gyvenimą. Ypač kai yra ir ekonominė krizė, ir darbo vietų trūkumo problema.

Pažiūrėkime, kas nutiko su pabėgėliais Vakarų Europoje. Ne tik pabėgėliais, bet ir į Europą įleistais musulmonais. Jie ne adaptavosi prie europinės civilizacijos, bet kūrė tam tikrą savo civilizacijos anklavą Europoje. Jie save vadina ne Europos musulmonais, o musulmonais Europoje. Įdomiausia, kad kultūros nesimaišo.

Nusikalstamumas, nedarbas, nesugebėjimas integruotis į visuomenę - tai klausimai, kurie liko neišspręsti Europoje. Tai tarsi piktžaizdės. O nenorint užsiimti problemos sprendimu galvos skausmas perduodamas kitiems.