A. Brazausko dukrų vaikystė - tai tėvas

Pirmasis Lietuvos, atkūrusios nepriklausomybę, prezidentas, turėjęs didžiules galias, įtaką, populiarumą, vasarį, grįžęs iš ligoninės, kai jo lankyti subėgo kone visa giminė, “Respublikai” sakė turįs tik vieną svajonę - dar metus pabūti tarp vaikų, anūkų ir provaikaičių. Jis džiaugėsi ne pavykusia karjera, kurioje buvo, regis, visko pasiekęs, bet šeima.

“Mano šeima yra nuostabi, - kalbėjo jis, - labai džiaugiuosi, nes čia sulekia visos amžiaus kategorijos - keturios kartos. Keturios gyvos kartos. Va, priešais mano darbo stalą stovi paveiksliukas - keturios proanūkės. Ką tik ištekėjo dar viena anūkė - dukros Audronės duktė Gustė. Turiu penkis anūkus, trys iš jų jau vedė. Dvi dukros, du labai geri žentai. Iš viso - 16 žmonių. Bendrauju ir su Kristinos sūnumi. Jam - 38 metai, vyras turi moterį. Jie dar nesusituokę, bet augina dukrą Ievą. Tokia “modern” porelė. O mano visi vaikai ir anūkai “apsiženijo” ir tik tada susilaukė savo atžalų”.

Pakurstomas šeimos jausmas

Ne tik atsidūręs ligos patale, bet ir anksčiau, eidamas aukštas pareigas, šeimą jis laikė  neginčijama vertybe. Klausiamas apie kintančią krikščioniškos šeimos sanklodą, tvirtino: “Kartą pasakiau, kad šeima, kaip vertybė, turi būti. Dabar pasišaipo iš mano posakio kai kas, bet aš nekeičiu savo nuomonės. Ir būsiu šalininkas: ir mano anūkai tekės, ves, ir, žinoma, aš reikalausiu, kad būtų šeimos”.

Algirdo Brazausko skiepijamas šeimos jausmas prigijo dukrų Laimos Mertinienės ir Audronės Usonienės (nuotraukoje) namuose.

Nors Tėvo diena pas Brazauskus, kaip ir kitose šeimose, dar neprilygsta savo tradicija Motinos dienai, tačiau ne taip seniai bemaž kiekvienas sekmadienis būdavo šventa diena. “Kai ištekėjome, tėvas įvedė tvarką kiekvieną sekmadienį nori nenori kartu pietauti, - prisimena dukra L.Mertinienė. - Gera buvo tvarka, juk kai visi susirenka, ir pasišneka, atsiranda bendrumo, šeimos jausmas”. Namie dėl pietų niekada nekildavo diskusijų, nors dukroms dėl to tekdavo ir pažmonio su draugais bei kitų progų atsisakyti. A.Usonienė šios tradicijos, tiesa, ne taip griežtai kaip tėvai, stengiasi laikytis ir savo šeimoje.

Algirdo Brazausko skiepijamas šeimos jausmas prigijo dukrų Laimos Mertinienės (nuotraukoje) ir Audronės Usonienės namuose.

Tėvui meilės daugiau

Ir paauglystėje joms kartais knietėdavo daugiau pabūti su bendraamžiais, bet jei tėvas rasdavo laiko dukterims, leisdavo jį su juo be prieštarų. “Anksčiau užtekdavo jam ką nors pasakyti telefonu ir aš, viską metusi, lekiu ir darau, - pasakoja L.Mertinienė. - Mama sakydavo, kad aš dievinu tėvą, nors nereikėtų to daryti, bet iš vaikystės atsimenu tėvą, o ne mamą, vaikystė man asocijuojasi su tėvu. Kartais galvoju, kad mes su seserimi užaugome vyriškos dėl to, kad būtent tėvas su mumis daugiausia užsiimdavo. Maža pasakyti, kad jis nė karto nemušė - jis net balso nėra pakėlęs. Kai pasvarstau, negražu sakyt, bet mano vyras toli gražu ne toks ir aš pati toli gražu ne tokia - savo vaikams laiko tiek neskiriu, kiek skirdavo jis”.

Audronė šypteli tarusi, kad jos turbūt niekada nepasakys nieko bloga apie tėvą, o tai, kad šneka vien tik gerai, nereiškia, kad jis yra dieviškas asmuo: “Žmogui būdinga savo tėvus mylėti. Sesuo gal švelnesnio charakterio ir gal ją vaikystėje labiau mylėjo, bet tarp manęs ir tėvo būdavo šioks toks atstumas. Santykiai buvo gana artimi, bet negaliu sakyti, kad atstumo nebuvo. Myliu ir gerbiu tėvą, o kadangi tėvas mums atstojo ir motiną, ir tos meilės gal daugiau”.

Auklėti, vadinasi, būti su vaikais

A.Usonienė prisimena, kai kartą, būdama 11 klasėje ar studijuodama, 4 valandą nakties grįžo namo, gal pusė penkių tėvas atnešė jai tuomet neskelbiamą informaciją, kiek tą naktį išprievartavo, kur ką užmušė, ir liepė skaityti. Vieną kartą paryčiais perskaitai, paskui ilgai ir atsimeni žmogus. Toks buvo A.Brazausko auklėjimo metodas. Kai jos pačios susilaukė vaikų, kalbai pakrypus auklėjimo link, tėvas patardavo, kad specialiai nereikia jų auklėti, tiesiog reikia su jais būti, reikia, kad jie matytų, kaip dirbama ir gyvenama. Vienintelis priesakas, kurį A.Usonienė prisimena tėvą sakius: “Jūs esate mano dukros, privalote elgtis garbingai”.

Visais istoriniais tarpsniais einantis svarbias pareigas, A.Brazauskas negalėdavo daug laiko skirti savo dukroms (nematė jo spoksančio televizoriaus), bet prisimena, kad jei jis jo turėdavo, tai “intensyviai” jį leisdavo su jomis.

Įsivaizduojantiems, kad A.Brazauskas dukras lepino ir nuolat vesdavo į ledaines, teks nusivilti - jis su jomis eidavo į teatrą, į dailės parodų rūmus, į etnografinį muziejų...

“Pasakysiu, koks yra mano tėvas: nežmoniškai tolerantiškas, labai padorus, žiauriai pareigingas (jei pasakydavo, kad šeštadienį ką nors veiksim, šeštadienį laikas ir dėmesys būdavo skirtas tik mums), įdiegęs ir mums tą pareigos jausmą, ir jis labai geras yra, iš principo. Mano akimis žiūrint, jam visi žmonės atrodo geri. Bandau atsimint, kad jis būtų ką apkalbėjęs. Žinoma, kartais pasako “šūdžius”, bet be neapykantos, nesmerkdamas. Jam rūpi žmonės, tarp jų ir mes, vaikai. Toks yra mano santykis su tėvu”, - sako L.Mertinienė.

A.Brazauskas su dukromis nuolat kur nors važiuodavo, ką nors veikdavo. Jis išmokė jas ne tik vairuoti, bet ir važiuoti dviračiu, buriuoti, tam tikra prasme net vaikščioti (pėsčiuodavo su jomis į mokyklą, kad įprastų daugiau judėti, tempdavo mažumėlę pritinginčias į Sapieginę slidinėti). Jis tikrindavo pažymių knygeles, pamokas - tai joms būdavo košmaras - bet niekad nesibardavo. Laimai sunkiau sekėsi rusų kalba, tad jis liepdavo po puslapį kas vakarą perrašyti rusiškai, ir ji persilaužė. Nenorėdamos jo nuvilti, dukros stengdavosi viską atlikti kuo geriausiai. L.Mertinienė sako pastebėjusi, kad A.Brazausko autoritetas panašiai veikia ir jo anūkus: jiems taip pat būtų gėda jam pasakyti, kad ko nors nepadarė ar prisivirė košės.

Tėvo nubrėžtos provėžos

Pasak A.Usonienės, tėvas, kad ir koks nuostabus būtų, visko negali išmokyti: profesine prasme jis nei orientavo, nei pamokė, nei pagelbėjo - jų profesijos skirtingos, bet išmokė svarbiausio - atsakomybės, tam tikrų elgesio normų. “Tų laikų auklėjimas ir sistema buvo kiti, mes visi buvome paklusnesni, tų laikų vaikai, jaunimas, - kalba ji. - Lyg ir buvome ganėtinai laisvi, bet mums buvo nužymėtos vėžės. Apskritai žmogui svarbu, kad jos šiokios ar tokios būtų gyvenime. Dabar jau kitaip vertiname jo viešąjį gyvenimą, bet kai jis buvo aktyvus politikos veikėjas, visaip buvo, ne visi jį odoravo, buvo juk ir priešiškų nuomonių. Aš, pavyzdžiui jaučiau itin koncentruotą požiūrį savo atžvilgiu. Man vis atrodydavo, kad į mane žmonės žiūri, kad gal va šitas nekenčia Brazausko, vadinasi, automatiškai nekenčia ir manęs. Man toks susidarydavo įspūdis, nes iš tikrųjų buvo realiai susiskirsčiusi ta visuomenė”. Dukra niekada jam nesakydavo apie panašius išgyvenimus iš pagarbos, nes jis ir taip gyveno intensyvų gyvenimą - kam jį erzinti tokiais smulkiais dalykais. Norėjo apsaugoti ir nuo savo graudulių, ir nuoskaudų.

L.Mertinienė prisipažįsta vis dėlto kartais tėvui pasiguosdavusi. Nieko ypatinga jis nesakydavęs, tiesiog išklausydavęs: “Jis pasakydavo elementarią frazę, kuri man iš jo lūpų... dabar jau apsiverksiu... tuoj... jisai sakydavo: “Viskas bus gerai”, ir kai jis taip pasakydavo, aš manydavau - tėvas pasakė, reiškia, taip ir bus...”

Prezidentas “Respublikai”  kadaise yra išsitaręs ir tai, kad nors dukros užaugo ir yra geros, atsakingos, ir šaunūs anūkai, bet jis tebejuntąs už juos atsakomybę. Perdavęs savo dvynėms ne tik atsakomybės, bet ir šeimos jausmą, tėvas joms padėjo suvokti svarbiausia. “Kai metams bėgant, - sako A.Usonienė, - pradedi atsigręžusi vertinti praeitį, net sekmadienio pietūs pas tėvą, jaunystėje atrodę it darbas, dabar atrodo buvę labai mieli, net tos kelionės, į kurias lydėjome jį kaip prezidentą, nebeatrodo tokios varginančios. Jeigu žmogus neturėtum geros šeimos, net pasiekęs didžiausių profesijos ar karjeros aukštumų, vargu ar galėtum jaustis visapusiškai laimingas”.

“Respublika"