1991 metų sausio 13-oji - komunistinių mitų laidotuvės

Sunku įsivaizduoti kiek didesnę žmonių grupę, kurios nejungtų kokie nors bendri įvykiai, džiaugsmai ar nelaimės. Bėgant metams tai apipinama įvairiomis istorijomis, mačiusiųjų ar girdėjusiųjų prisiminimais ir ilgainiui nusėda žmonių sąmonėje jau kaip tikri, neabejotini įvykiai, kurių egzistavimu retas abejoja. Jie vienaip ar kitaip yra adoruojami, jiems paminėti yra kuriamos tradicijos, kurios greitai virsta papročiais ir apeigomis, kurias žmonės net nesigilindami į esmę noriai atlieka.

Komunistų ideologai kaip niekas kitas puikiai suprato mitų, tradicijų ir papročių reikšmę daugiatautėje imperijoje, kur kiekviena tauta ar etninė grupė siekė gyventi savo tradicijų ir kitų dvasinių vertybių erdvėje. Būtent toks jų troškimas buvo laikomas didžiausia atgyvena ir trukdžiu statant naują, pasauliui iki šiol neregėtą komunistinę visuomenę. Tad suprantama, kad tuos tradicinius, natūraliai atsiradusius mitus reikėjo pakeisti kitais - tinkamais nutautintai, nuasmenintai, nužmogintai visuomenei.

Komunistinių mitų kepimas

Sovietinė propagandos mašina kepė juos kaip blynus! Komunistinės ideologijos prifarširuotą informaciją į žmonių sąmonę spraudė visais įmanomais ir neįmanomais būdais, o neretai prieidavo iki visiškų nesąmonių. Kuriant legendas apie lietuvių sovietinius didvyrius ir esant akivaizdžiam jų stygiui tokiais buvo verčiami net kriminaliniai nusikaltėliai. Pavyzdžiui, vokiečių užspeistas ir sau į galvą kulką paleidęs Kauno banditas Alfonsas Čeponis, kurio vardu vėliau buvo pavadintos gatvės, žvejybos laivas, pionierių ir komjaunimo organizacijos, išleistas pašto ženklas, po mirties suteiktas Sovietų Sąjungos didvyrio vardas, net pastatytas paminklas. Arba bala žino ko po miškus su vyrais šlaisčiusisi gudų mergiotė Marija Melnik lengva sovietinių mitų kūrėjų ranka tapo ne tik didvyre, bet ir lietuvaite Maryte Melnikaite.

Tačiau gausiausiai gaminami ir labiausiai puoselėjami buvo ypatingų sovietinių socialinių santykių mitai. Juos į žmonių galvas kaldavo kas valandą, kasdieną per visas įmanomas "mass media" priemones. Prisiminkime: "Komunistų partija - tarybinių žmonių avangardas", "Liaudis ir partija - vieningi", "Partija - mūsų vairininkas", "Šlovė TSKP", "Partijos nutarimus į gyvenimą", "Tegyvuoja komunistų partija, šviesaus komunizmo rytojaus kūrėja", "Pirmyn į komunizmo pergalę", "Tarybinės armijos ir liaudies vienybė - neišardoma", "Tarybinė armija - viso pasaulio dirbančiųjų taikos garantas"...

Paveikti tokių mitų daugelis ir gyveno iki pat 1991 m. sausio 13, kada Pskovo desantininkai, t. y. "tarybinės liaudies gynėjai", tankais traiškė ir iš automatų žudė tuos, kuriuos pagal visus sovietinius mitus turėjo saugoti ir ginti.

Tikrojo veido rodymas

Taigi, tie lozungai jau buvo tapę sovietinės visuomenės sąmonės dalimi, t. y. žmonių istorija, tradicijomis, papročiais ir mitais smarkiai veikė žmonių mąstymą, jų mentalitetą.

Dabar jau ir keista prisiminti, bet daugelis tikėjo, kad komunistų partija, jos vadovai, partinė nomenklatūra yra liaudies maitintojai ir visokio gėrio šaltiniai. Gal kitaip ir būti negalėjo, nes iš partinių tribūnų be perstojo buvo kalama, kad "liaudį reikia pamaitinti!", "liaudį reikia aprengti!", lyg tai arė, sėjo, pjovė, verpė, audė ir siuvo... partiniai bonzos. O realybėje apie tą "didį gėrį" galėjai pasiskaityti tik komunistinėje spaudoje ir sužinoti iš partinių šūkių, garsiai išrėkiamų įvairių žmonėms privalomų demonstracijų metu.

Tiesą sakant, tos ideologinės klišės, ilgus dešimtmečius slėpusios tikrąjį komunistinės diktatūros veidą, dar iki sausio 13-osios buvo smarkiai apipešiotos ir laikėsi daugiau iš inercijos nei iš įsitikinimų ar beribės meilės komunistų partijai. Parduotuvių lentynos buvo tuščios, žmonės ilgiausiose eilėse mušėsi dėl mėsos kaulų, pirmo būtinumo prekėms įvesta talonų sistema. Tad užteko atsukti tik vieną - spaudos laisvės ventilį, ir visos "neišardomos draugystės, vienybės ir avangardai" griuvo kaip mirtinai prisigėręs girtuoklis virsta į pastalę. Tačiau labiau ideologiškai infekuotiems, be abejo, partinei nomenklatūrai, vis dar atrodė, kad reikia sugalvoti naujus partinius šūkius, šiek tiek pasivalyti, ir visa nuo apačios iki viršaus supuvusi sistema vėl galės vegetuoti.

Taigi, sausio 13-oji buvo paskutinė riba, kai net labiausiai ideologiškai apsinuodiję galėjo įsitikinti dešimtmečiais į galvą kaltų sovietinių mitų cinizmu, savo akimis pamatyti, kad jų turinys visiškai neatitinka realybės.

Iširusi neišardoma vienybė

Mitas apie neišardomą armijos ir liaudies vienybę buvo itin gajus. Nors ta tariama liaudies gynėja dar iki sausio 13 kraujuje paskandino Budapešto ir Prahos pavasarius, taip mylimos liaudies bruzdėjimus pačioje Rusijoje, kastuvėliais skaldė moterims galvas Tbilisyje, žudė taikius demonstrantus Baku? Sausio 13-oji galutinai parodė kieno ji pusėje ir kokią "liaudį" gina. Deja, net tai nė per nago juodumą nepajudino Klaipėdoje dislokuotos sovietų divizijos vadų tikėjimo "generaline partijos linija ir šviesiais komunizmo idealais".

Tomis įsimintinomis ir be galo įtemptomis dienomis daug bendravau su divizijos vadais pulkininkais Ivanu Černych ir Vitalijumi Jegorovu. Visų mūsų susitikimų ir kalbų leitmotyvas buvo tai, kad tie karo vyrai niekaip negalėjo suvokti, kad liaudies, o ne saujelės partinių veikėjų, uzurpavusių valdžią, gynimas yra šventa jų pareiga. Tiesiai šviesiai rėždavo: bus įsakymas, ir jei neatšauksi savo žmonių nuo ginamų objektų, panaudosime jėgą! Tačiau ir armijoje jau brendo kitokios nuotaikos. Šnekant su žemesnio rango vadais aiškėjo, kad dauguma jų visiškai netrokšta teptis rankų nekaltų žmonių krauju dėl jiems svetimų, nesuprantamų, iki gyvo kaulo įkyrėjusių idealų.

Nevienareikšmė situacija buvo ir su miesto rusakalbiais. Daugelis jų manė, kad šlovingoji Tarybinė armija vis dėlto yra "rusų armija" ir bet kokiu atveju gins rusiškai kalbančius Lietuvos gyventojus. Aišku, jei tik tam pasitaikys menkiausia proga. Tačiau kruvinieji įvykiai Vilniuje ir jiems buvo stiprus stimulas pagaliau žvelgti į tikrovę, o ne tik ant raudono audeklo išrašytus komunistinius kliedesius. TSKP ant platformos ir vietinė "Jedinstvos" organizacija dar kažką vapėjo apie partijos ir liaudies vienybę, o vienybė tirpo kaip ledas kaitinamas pavasarinės saulės. Tą tariamos vienybės mitą griauti labai padėjo sausio 13-osios mitingas Teatro aikštėje, į kurį susirinko per 45 tūkstančius klaipėdiečių. Kalbėję tautinių bendrijų ir religinių konfesijų atstovai ragino susirinkusiuosius nepasiduoti panikai, palaikyti lietuvių tautą jos nepriklausomybės byloje. Ir tai suveikė! Net tie, kurie dar skendėjo sovietinių mitų ūke, prasikrapštė akis. Perpildyta Teatro aikštė liudijo, kad nepriklausomybė nėra vien saujelės nacionalistų siekis, kad to trokšta ne vien lietuvių tauta, bet ir kitų tautybių ir religinių įsitikinimų žmonės. Į miesto Tarybą iš visos Sovietų Sąjungos kelis mėnesius šimtais plaukusios ir fašistą Čepą smerkusios telegramos staiga įgijo visiškai priešingą turinį. Rusai, ukrainiečiai, baltarusiai smerkė komunistų ir kariuomenės veiksmus, ragino neprarasti vilties, nepasiduoti, neatsisakyti nepriklausomybės idėjos.

Nesugriaunamas komunistų partijos ir kariuomenės vienybės mitas jau seniai springo nekaltų žmonių krauju, o Sausio 13-ąją tame kraujuje ir paskendo.

Mitų kūrėjų konvulsijos

Kur kas sunkiau buvo su pačia tų mitų kūrėja ir sergėtoja - komunistų partija. Nors ir praradusi ryšį, jų terminais sakant, su "plačiosiomis liaudies masėmis", jie ir toliau tikėjo, kad tos jų dešimtmečiais ganytos liaudies masės yra tik laikinai saujelės nacionalistų ir ekstremistų apmulkintos ir tuojau pat grįš į jų glėbį. Pulkininkas V. Jegorovas be užuolankų rėždavo: "Saujelė nacionalistų - dar ne visa liaudis, jos apmulkinti nepavyks, ji amžinai liks ištikima komunistų partijai ir jos idealams."

Tačiau žmonės jau seniai galvojo kitaip, o po Sausio 13 net labiausiai ideologiškai pamišusiems tapo aišku, kad lietuvių tautos kelias turi vesti į kitą pusę, ten, kur kariuomenė gina valstybę nuo išorės priešų, o ne žudo savo žmones, kur partijos tarpusavyje varžosi dėl valdžios, o ne ją uzurpuoja. Lietuvos komunistams sąmonė prašviesėjo ankščiau, tad dar iki sausio 13 spėję pabėgti iš "didžiojo brolio" glėbio jie įkūrė nepriklausomą Lietuvos komunistų partiją, kurios gyvavimas buvo labai trumpas. Kruvini įvykiai Vilniuje dar kartą patvirtino, kad apsispręsta buvo laiku.

Taip mitas apie "vienintelę teisingiausią ir visus visų darbo žmonių interesus atspindinčią" komunistų partiją, vaizdžiai sakant, užvertė kojas.

Peržengę Rubikoną

Taigi, sausio 13-oji buvo tas Rubikonas, kurį peržengę daugelis mūsų atsidūrėme visiškai kitoje erdvėje, kur galėjome laisvai ir be abejonių sugrįžti prie senųjų savo vertybių. Tiesa, dar ir dabar kai kurių žmonių sąmonėje yra užsilikusių sovietinių mitų nuosėdų, tačiau tai jau nebe tos formos ir nebe tie lygiai, kokie buvo iki tų visiems mums atmintinų dienų.

Mitai, papročiai, tradicijos negali būti primetami iš šalies, juoba prievarta. Juos susikurti tauta privalo pati, ir tai yra viena iš pagrindinių jos egzistavimo sąlygų. Šimtai tautų, nesuvokusių šios tiesos, jau išnyko iš pasaulio tautų žemėlapio. Gruzinų filosofas Merabas Mamardašvilis sakydavo, kad "žmogus yra ne faktas, jis yra aktas". Vadinasi, žmogus pasaulyje neegzistuoja, egzistuoja tik pastangos būti žmogumi. Tauta taip pat nėra faktas, ji yra aktas ir gyva esti tol, kol kuria savąją tikrovę, kol laikosi savo tradicijų, papročių ir mitų, kol saugo savo kalbą, kultūrą, gerbia savo istoriją. Būtent tai M. Mamardašvilis laikė aktu, vyksmu, nestovėjimu vietoje, nuolatiniu judėjimu į priekį, į savastį.

Sausio 13-iosios aukos nebuvo beprasmės. Tai buvo labai skausmingas, bet ir labai aiškus ženklas, parodęs visiems, o okupantams pirmiausia, kad lietuvių tauta nėra tik kažkada egzistavęs istorinis faktas. Ji yra aktas, įrodęs pasauliui, kad ir iš giliausios duobės galima pakilti, kad įmanoma sugrįžti prie savo papročių, tradicijų, mitų, patiems kurti savo istoriją.