Traktatas apie sliekus

Ką gi... vėgėlių žvejybos malonumai baigti. Mėnesiui. O po mėnesio, t. y. jau kitais metais, sausio viduryje - kas žino, ar užlipsime ant ledo, ar pasieksime vėgėlių ganymosi vietas. Turbūt kad ne. Sprendžiant iš to, kas už lango - žiema ateis dar negreit. Jeigu apskritai ateis. Praėjusios savaitės puslapyje įdėjau susinervinusios Minijos nuotrauką. Pasirodo, tai buvo dar nelabai pikta Minija. Dabar ji jau siekia šalia einančio žvyrkelio sankasą. Taigi žvejyba Minijoje kol kas beveik neįmanoma. Kaip ir kitose upėse. Ko gero...

Požiūris

Kam dabar gali rūpėti žvejyba, kai tokie orai ir tokia išprotėjusi košė aplink. Nebent tiems, kurie neturi galingesnio už mopedą motociklo, automobilio su 150 kW varikliu ir nekilnojamojo turto prestižinėje vietoje. Aš neturiu. Nei vieno, nei trečio. Bet idiotiški valdžios sprendimai erzina. Dėl to net žvejoti nesinori.

Paskutiniu laiku save dažnai pagaunu už minties, kad net ir tokiam menkai į aplinką reaguojančiam tipui kaip aš visa ta bjaurastis nusibodo. Kažkaip su kiekviena diena vis labiau norisi dingti iš tos idiotų valdomos šalies, kad ir kaip ji man būtų brangi. O brangi ji darosi jau tiesiogine, finansine, išraiška. Garantuoju, kad iš naujų mokesčių surinktų pinigų bus mažai ir sulauksim dar kokių nors absurdiškai linksmų mokesčių. Emigruosiu į Karaliaučiaus sritį ir rašysiu rašinėlius apie ten sugaunamas dideles lydekas ir kitokią bjaurastį. Ir "atstatysiu" rusų kalbos praktinius įgūdžius. Dar vienu "durnium" Lietuvoje liks mažiau. Jų ir be manęs užtenka.

Sąlygos, kurių nėra

Rašyti apie tai, kur kas kimba ir kur galima pažvejoti dabar, šiandien, tuoj pat, tada, kai pats nosies beveik neiškiši iš namų, sudėtinga. Faktas, kad orai tiesiogiai neįmanomi žvejybai. Upės storos, jūra pasiutusi, marios taip pat velniai žino ko nori. Kita vertus, ir pačiam visiškai nesinori belstis tokiu bjauriu oru. Vėjas su lietumi, vėjas be lietaus - paskutinių trijų savaičių kasdienybė.

Kita vertus, norintiems vis tiek pasėdėti ar pasivalkioti su meškere yra išeitis. Danės upė.Iki tilto išvažiuojant iš miesto liepų gatve. Aukščiau negalima. Dar dvi savaites iki kitų metų. Draudimas. Danė - tokia gana vangiai į visokius kataklizmus reaguojanti upė. Kai kitose upėse vandens lygis viršija visas kritines ribas ir srovė kliokia nunešdama bet kokius svarelius, Danėje žvejoti įmanoma. Ką įmanoma pagauti - kitas reikalas, bet meškerę mirkyti ir ką nors sugauti - skirtingi dalykai.

Vėlyvą rudenį ir žiemos pradžioje Danės ruože ties "Klaipėdos mediena" paprastai gerai kimba ešeriai. Dabartinę situaciją galima traktuoti kaip vėlyvą rudenį. Nesvarbu, kad gruodžio vidurys. Žuvys kalendoriaus nepažįsta. Joms tas pats - ar lapkritis, ar gruodis. Svarbu, kokia vandens temperatūra ir kiek laiko liko iki neršto.

Visame ruože nuo tilto Liepų gatvėje iki geležinkelio tilto netoli kapinių gana gerai kibdavo ešeriai. Kaip yra šiemet, nežinau, bet jei tik orai kiek susitvarkys - būtinai sužinosiu. Masalai elementarūs - sliekai, naktiniai sliekai. Kitos aplinkinės upės, deja, nėra tokios nuosaikios ir dabar žvejoti ten - absoliutus nervų gadinimas. Lygiai tas pats kaip atsiimti indėlį iš "nabašniko" "Snoro".

Kaip sliekams sukurti komfortišką gyvenimą

Kita vertus, toks susikompromitavęs oras turi ir gerų pusių. Nedaug. Gal vieną, bet tvirtą. Vis dar aktyvūs naktiniai sliekai. Jūs puikiai žinote, kiek parduotuvėje kainuoja dėžutė su 15 naktinių sliekų, kurie, būkim sąžiningi, kartais ne visi būna visai taip jau ir naktiniai. Žiūrėk, pasitaiko vienas kitas toks pusiau naktinis, gal daugiau vakarinis ar pusrytinis, o gal ir visai daržinis, paprastasis mužikiškasis. Tai kainuoja kaip pakelis gerų kabliukų ar ritė neblogo valo.

Todėl dabar, gruodžio viduryje, kai žemė vis dar pasipuošusi kiek nušiurusios, bet vis dar apyžalės vejos kilimu, kai dieną naktį lyja ir siaučia stiprūs vėjai, siūlau apsiginkluoti žibintuvėliais, gera avalyne ir sulaukus gilios tamsos (o jos laukti ilgai nereikia, ji ateina dar darbo dienai nesibaigus) eiti sliekų.

Geriausias vietas, kur landžioja didieji, jau seniai nuniokojo "sliekistai" profesionalai. Tie, kurie pristato sliekus mums, tingintiems pašliaužioti su šviesos šaltiniu ir turėti savo sliekų, veltui. Na, arba beveik veltui. Ne kiekvienas turi daržą, kiemą ar šalia namo esančią pievą su gera dirva ir didele kolonija sliekų. Kitam reikia ir pavažiuoti. Bet patikėkit... Čia yra ir tam tikro azarto.

Po pusvalandžio šliaužiojimo atsargiais žingsneliais, šmirinėjant žibintuvėliu į kairę ir dešinę, nepaisant to, kad įskausta nugara (šiaip ar taip, reikia vaikščioti kiek susilenkus, bent jau man, nes mano trumpokas regėjimas nėra suderintas su mano ilgoku ūgiu), sukyla toks nedidelis, sakyčiau, lietuviškai saikingas azartas.

Prisirinkęs, tarkim, sąlygiškai nemažai sliekų, jautiesi kaip po geros žvejybos. O ko daugiau reikia tam negudriam, vidutiniam lietuviui žvejui? Būtent to - pasitenkinimo veiksmu. Numalšinto poreikio ką nors padaryti savo jėgomis. Poveikis ne toks ilgalaikis kaip po geros žvejybos, bet iš bėdos, trumpam, emocinę skylę užkiša.

Kam, žiūrint į žiemą, reikalingi naktiniai sliekai?

Žiemą karaliauja smulkūs masalai, visokios ten trūklio lervos, "pinkai" (smulkios musės lervos) ir kitokia maža bjaurastis. Ehe... mažuliai. Žiemos, ko gero, nebus. Na, niekas dabar nežino, bet labai galimas variantas.

Kad mūsų kraštuose susiformuotų normalus ledas, reikia gana rimtų šalčių. Kas gali paneigti, kad didžiąją dalį žiemos mėnesių laikysis toks oras, kiek daugiau nei vandens užšalimo temperatūra?

Visos tekančio vandens arterijos liks atviros. Sausio mėnesį naktinių sliekų gal ir neprireiks, bet artėjant pavasariui, kai žuvys pradės aktyviau maitintis, naktinukai gali labai praversti.

Kita vertus, Kuršių mariose naktiniai turi paklausą žiemą vasarą. Toje pačioje Danėje taip pat. Malkų įlankoje irgi. Nors šitos balos pakraščiai, esant minimaliam minusui, gali užšalti. O būtų gaila. Ten su naktiniais yra kur prasisukti. Taigi... naktiniai sliekai vertinant galimo žiemos nebuvimo perspektyvą - tikras kapitalas. Ir niekas jo neapmokestins kaip indėlių.

Kaip ilgesnį laiką išlaikyti naktinius sliekus?

Gyvenantiems blokų džiunglėse tai nelengva. Didžiausia kliūtis paprastai būna isterijon linkusi žmona arba neduok Dieve kartu gyvenanti uošvė. Vienokiu ar kitokiu būdu pašalinus šias kliūtis, komfortiškas gyvenimas dviejų kambarių bute sliekams garantuotas.

Labiausiai sliekams reikia erdvės. Šimtui naktinukų reikėtų ne mažesnio kaip 50 - 60 litrų talpos indo su dideliu kiekiu (daugiau nei pusė indo) geros žemės, kurią - jeigu jau visai gerai norite sutvarkyti gyvenimą sliekams, - reikėtų kas mėnesį keisti. Be žemės, sliekams reikia samanų, kurios palaikytų drėgmę, nukritusių lapų, kurie palengva pūtų, ir, be abejo, gerai būtų dar ir pačiam pamaitinti savo mielus gyvūnėlius. Tai daug nekainuos. Kas porą savaičių, įvertinant drėgmės kiekį žemėje, reikėtų sliekų bendrabutį palaistyti kokiu litru vandens su jame išmaišytu medumi (pora šaukštų). Rytinės kavos tirščius taip pat kartais verta pilti ne į kriauklę, o atiduoti sliekams. Arbatžolės tam taip pat puikiai tinka. Kartais reikia pasižiūrėti, kaip ten sliekai laikosi, išrankioti negyvus ir, jeigu reikia, - padrėkinti ar pakeisti dalį žemės. Pavasarį, kai sliekai bus realizuoti ten, kur ir turi būti, žvejyboje, ta pati uošvė, jei dar gyva, jums rankas bučiuos už puikų kompostą gėlėms, likusį po sliekų. Dar dar vertėtų priminti, kad geriau visas tas reikalas stovėtų kuo žemesnėje temperatūroje, bet jokiu būdu ne ten, kur gali gauti šalčio. Tada sliekams bus "kaput". Naktinis sliekas - labai jautrus šalčiui padarėlis, nuo minuso jį reikia saugoti kaip nekaltybę.

Kodėl privalote rūpintis sliekų sveikata, jeigu jie gyvena bute?

Pradėję pūti, naktiniai sliekai skleidžia tokį dvoką, kad kaimynai gali iškviesti policiją, įtardami, kad po lova slepiate lavoną.

Orai

Apie orus, jeigu jums įdomu, galite paskaityti praėjusio arba prieš dvi savaites buvusio puslapio prognozėse. Tai yra - niekas nesikeičia. Vėjas, protarpiais lietus, žema, vos keli laipsniai virš nulio temperatūra.