Nuo ko pradėti III

Pirmose dviejose dalyse šiek tiek aprašiau bazinius dugninės meškerės niuansus. Gana neišsamiai, nes laikraštyje tam nėra tiek vietos. Likusią informaciją reikėtų susirinkti per patirtį ir klaidas. Dabar - apie smulkiąją įrangą, be kurios meškerė - ne meškerė, o kartis su rite.

Smulkmenos, būtinos kiekvienai meškerei

Logiškiausia būtų pradėti nuo valo. Paprastai pradedantys žvejai bijo naudoti plonus ir brangius valus. Be reikalo. Jeigu valas žinomo gamintojo ir ant pakuotės puikuojasi "EFFTA" lipdukas, tai jo parametrai atitinka nurodytus ant ritės. Yra tokia nerašyta taisyklė - jeigu valas pigus, jo deklaruojami trūkimo ribos parametrai paprastai būna gana įspūdingi. Bet... dažniausiai laužti iš piršto. Brangių valų - atvirkščiai. Jie gana neįspūdingi, bet realūs, kartais net didesni ir toks valas savybes išlaiko dažnai ne vieną sezoną. Čia jau verta patiems apskaičiuoti, ar verta kiekvieną sezoną, o kartais ir dukart per sezoną keisti pigų valą ir neturėti jokios garantijos, kad jis pačioje įdomiausioje vietoje nenutrūks, ar nusipirkti valą, kurio parametrais galite tikėti, ir tiesiog stengtis neperkrauti valo galimybių. Kaip tai padaryti - skaitykit vėliau.

Kokio skersmens valą reikėtų naudoti dugninei? Pradėsiu iš toliau.

Paprastai ritės turi bent vieną atsarginį būgnelį. Kartais du. Tai labai gerai, nes galima susivynioti skirtingo skersmens valus skirtingoms sąlygoms. Viena - žvejoti Kuršių mariose, mėtyti toli ir su dideliu svoriu. Tam reikalingas atitinkamai neplonas valas - 0,28-0.3 mm. Tokio paprastai užtenka, nors vietiniai veikėjai naudoja storesnį. Be reikalo, nes fizika yra tokia - kuo storesnis valas ir kuo daugiau jo vandenyje, tuo labiau jį veikia srovė ir tuo didesnis svarelis reikalingas, kad masalas liktų vietoje. Kuo didesnis svarelis - tuo storesnis valas, ypač mėtant toli. Atrodo, skirtumas nedidelis - 0,3 ar 0,5 mm, bet kai keliasdešimt metrų valo vandenyje, patikėkit, skirtumas yra. Be to tokio skersmens valu drąsiai galite gaudyti karpius net neturėdami ypatingų įgūdžių.

Nedideli, iki 3 kg sveriantys karpiukai yra be galo kvaili ir storo valo nesibaido. Nepatyrusiam žvejui, kuris dar nelabai moka susireguliuoti stabdžius, storas valas gali padėti.

Ramesniam vandeniui ir mažesniems atstumams užtenka 0,2-0,24 mm valo. Jo trūkimo riba būna apie 3-3,5 kg. Gana solidi atsarga, įvertinant ir tai, kad pakirtimo metu jėga, veikianti valą, smarkiai padidėja. Čia vėl svarbus teisingas stabdžių sureguliavimas, bet kiek kitoks nei gaudant karpius.

Na, jeigu ritė vis dėlto yra su trimis būgneliais - vienas valas turėtų būti skirtas ypač atsargioms žuvims. Stiprioje srovėje plonu valu pradedančiajam žvejui žvejoti sunku. Reikia ypač švelnaus metimo. Srovėje reikalingas atitinkamo svorio svarelis, metant per staigiai, susidaro gana didelė apkrova ir plonas valas gali trūkti.

Paprastai ploni valai naudojami stovinčiame vandenyje, kur žuvys baikštesnės, išskyrus, žinoma, "buratino" klasės karpiukus. Tai koks tas plonas valas? Tai turėtų būti ne storesnis kaip 0,16 mm valas. Įgudus galima naudoti ir dar plonesnį. Bet nereikia persistengti, viskas turi būti laiku, supratus, ką dėl ko reikia daryti.

Kitos detalės

Na, ir visai smulki bižuterija - svareliai, šėryklėlės, pavadėliai, kabliukai. Su svareliais lyg ir viskas aišku. Reikia turėti svarelių nuo 1 iki bent jau 3 uncijų (oz)(28-85 g). Žvejojant Kuršių mariose gali prireikti 4 ar net 5 uncijų svarelių. Bet nepamirškim, kad 5 uncijas numesite toli gražu ne su kiekvienu kotu. Neįvertinus meškerės galimybių, žvejyba gali baigtis po pirmo mostelėjimo. Labai sveika praktika - nusipirkus meškerę, jos realias galimybes metimams išbandyti prieš žvejybą. Tam reikia jau mano minėto komplekto svarelių, stadiono ar didelės pievos ir pusvalandžio laiko. Keičiant svarelius tiesiog bandoma mėtyti, tuo pačiu įvertinant koto galimybes mesti vieną ar kitą svorį. Kietesni kotai 1-2 uncijų svarelius mėtys gana netiksliai ir netoli. Fizika. Per lengvas svarelis neišnaudoja koto potencijos, nepakankamai išlenkia galūnę, kad susidarytų kinetinė užmetimo jėga. Protingai čia man pavyko...

Lengvesnės klasės šakalys - atvirkščiai. Lengvą svarelį mes toli, o sunkų - girgždėdamas ir netoli. Be to, egzistuoja reali galimybė jį tiesiog nulaužti. Nuo perkrovos. Todėl ir verta paaukoti pusvalandį pievoje, kad atsargiai išsibandytumėt realias meškerės galimybes. Ir geriau naudoti jas su atsarga, nes yra toks veiksnys kaip vėjas, kuris atrodo tik vėjas, bet metant stipriai prieš vėją, meškerę veikia tokios perkrovos, kad esant ribiniam svarelio svoriui ir staigesniam metimui gali būti skaudus "trakšt". Žvejai kartais atneša į parduotuves sulaužytas meškeres ir reiškia pretenzijas pardavėjams, kad jos prastos, nes lūžo užmetant. Dažniausiai tai ir yra sąlygų neįvertinimas - per staigus metimas, per didelis svoris, per stiprus vėjas.

Paskutinė ir, ko gero, sunkiausiai aprašoma dugninės meškerės dalis - sistemėlė svareliui ar šėryklėlei, pavadėlis ir kabliukai. Čia niuansų be galo daug ir, ko gero, verta aprašyti tik pagrindinius. Be to, be piešinėlių susivokti vis tiek bus sunku. Baziniai niuansai būtų tokie: pavadėlis turi būti plonesnis už pagrindinį valą bent 0,03 - 0,05 mm. Tam jis ir pavadėlis, kad esant reikalui nutrūktų jis, o ne valas. Bet kuriuo atveju pavadėlis, mano įsitikinimu, negali viršyti 0,2 mm skersmens. Tai negalioja tiems patiems "buratinų" klasės karpiams. Jiems geriau rišti arba specialų karpinį, arba plono, (0,08-0,10 mm) pinto valo pavadėlį. Sistemėlių svareliui ar šėryklėlėms yra įvairių. Paprasčiausia - pagrindinio valo pabaigoje tvirtinamas segtukas su suktuku, prie kurio kabinamas svarelis. Kiek aukščiau (10-15 cm), tiesiai prie valo, per kilpelę arba per suktuką rišamas pavadėlis su kabliuku. Pavadėlis turėtų būti ilgokas - 30-50 cm, tada jį mažiau veikia sukimo momentas, vyniojant valą. Trumpesni pavadėliai dažnai apsisuka aplink pagrindinį valą. Visai trumpi - nevilioja žuvų. Tokia sistemėlė vadinama "Paternoster" sistema. Ji ne be trūkumų, bet paprasta. Daug patikimesnis variantas yra "Angliška kilpa". Piešinėlių ir aprašymų galima rasti internete arba žvejams skirtuose žurnaluose.

Na, ir kabliukai. Kabliukų reikia įvairaus dydžio, įvairaus lenkimo, tvirtumo ir t.t. Pradžiai užtektų kabliukų, skirtų karpiams ir karosams, ilgakočių kabliukų, skirtų gaudymui sliekais, trumpakočių, gilaus lenkimo kabliukų, skirtų žvejybai musės lervomis, kukurūzais ir žirniais. Karpinių kabliukų reikėtų bent dviejų dydžių - 3-4 ir 6-8 dydžio. Europinė kabliukų klasifikacija yra tokia: mažesnis numeris - didesnis kabliukas. Ilgakočių, žvejybai slieku skirtų kabliukų dydžiai panašūs - 2-3 naktiniam sliekui ir karšių gaudymui Kuršių mariose, ir 8-10 smulkiems sliekams ir smulkesnei žuviai. Na, o kabliukai musės lervoms, kukurūzams ir sumuštiniams turėtų būti visai nedideli - nuo 6 iki 12 numerio. Čia tik baziniai, abstraktūs duomenys. Normalus žvejas mokosi iš klaidų. Savo klaidų. Tai trunka ne vienerius metus.

Dabar apie ritės stabdžio sureguliavimą. Nemažai žvejų neįvertina ritės stabdžio svarbos žvejyboje. Net gana patyrę žvejai dažnai arba pamiršta, arba tiesiog nesusireguliuoja stabdžių. Tai klaida. Gaudant karpius, nors ir tuos standartinius "buratinus", būna, kad užkimba ir rimtesnis, per 5 kg sveriantis karpis. Tokio jėga nepaimsi, jis viską sulaužys. Tik tinkamai sureguliuoti stabdžiai ir traukimo metu dar papildomai reguliuojami, kad greičiau nuvargtų žuvis, gali garantuoti sėkmingą žuvies parkrapštymą į graibštą.

Prieš pradedant žvejoti būtina pasitikrinti stabdžio užveržimo jėgą. Jis turi prasisukti stipriau patraukus valą, esant ištiestam kotui. Tai bazinė pozicija. Valui einant stačiu kampu nuo meškerės, stabdžio jautrumas sumažėja, todėl jeigu žuvis didelė - verta kiek labiau atleisti stabdį arba manipuliuoti kotu jį ištiesinant. Gaudant kitokias, smulkesnes, žuvis, stabdžio jėgą reikia sureguliuoti atsižvelgiant į valo storį. Gali būti, kad paskui stabdį reikės kiek pakoreguoti, bet čia ne bėda. Na, ir gaudant plonais valais stabdis turi būti ypač gerai sureguliuotas, nes pakirtimo metu, jau minėjau, valą veikia nemažos perkrovos. Užkibus kiek didesnei žuviai - stabdis gali kiek prasisukti, tai nieko baisaus.

Tiek apie dugninės meškerės ypatybes. To, kas čia parašyta jums toli gražu neužteks, bet kitką teks išmokti iš klaidų ir skaudžios patirties.

Nesvarbios žinios

Praėjusį savaitgalį teko sudalyvauti Itališkų automobilių gerbėjų sąskrydyje, kurį organizavo asociacija "Lancia" gerbėjų klubas. Buvo ir žvejybos varžybos. Varžybos būtų kaip varžybos, nieko ten ypatingo. Iki tos vietos, kol organizatoriai pastatė nemažą pripučiamą baseiną ir prizines vietas iškovojusiems žvejams liepė jų pačių sugaudytą žuvį dar kartą sugaudyti rankomis. Baseine. Rezultatai buvo skaičiuojami būtent už tai. Ir tai dar būtų nieko, bet tie patys organizatoriai vėl prileido į baseiną žuvų ir sulaipino ten keturias jaunas žavias merginas... irgi gaudyti žuvų. Toks modifikuotas šlapių marškinėlių konkursas. Merginos turėjo ką parodyti po šlapiais marškinėliais, tai žuvys niekam labai ir nerūpėjo. Buvo gražu. Po marškinėliais, turiu galvoje.

Na, jeigu jau vasara baigiasi, tai reikėtų nepamiršti: kad ir kokia šilta diena būtų - vakaras bus vėsus ir dažniausiai rasotas. Žvejojant to vertėtų nepamiršti. Avalynė, rūbai ir kiti šilumos teikiantys priedai jau būtini. Deja... nebedaug liko šiltų pasisėdėjimų gamtoje per naktį prie lauželio. Tuoj ruduo.