Mistiškasis pomidoras

Pagrindinis Actekų Dievas buvo Saulė ir tam, kad Saulė galėtų judėti dangumi, ją reikia kasdien girdyti krauju, kitaip besisukusi sustos, manė actekai. Jos garbei aukojo derlių, gyvulių kraują, kaip elnio, gyvatės. Archeologų paskaičiavimu, keli tūkstančiai žmonių tam tikslui tapdavo aukomis. Netgi pačios bendruomenės nariai Dievams siūlydami kraujo, jautė malonumą pjaustydami savo kūno dalis, tačiau didesniam aukojamųjų skaičiui, priklausė kare paimtieji belaisviai. Jie nebuvo nužudyti mūšio lauke, bet į sostinę parvesti namo, kaip auka Dievui.

Šaltiniuose minimas aukojimo Dievui ritualas, kurio metu, kaliniai buvo verčiami kopti ilgais šventovės laiptais aukštyn. Pasiekus viršų, actekų dvasininkas juos peiliu persrosdavęs išilgai nuo gerklės ir iki pilvo. Tuomet ištraukęs širdį, ją pasiūlydavo Dievams. Aukos kūnas buvo nustumiamas laiptais žemyn. Nusiritus kūnui, jį supjaustydavo į gabalus. Šią ritualinę sceną stebėdavo susirinkusieji. Ji buvo vieša.

Kita naudojamo ritualo forma – kamuolio žaidynės. Pralaimėjusios komandos kapitonas arba jo visa komanda tapdavo auka. Nesėkmė jiems kainuodavo mirtį. Dievams pamaloninti, buvo siūlomi netgi vaikai. Juos aukodavo kalnuose, Lietaus Dievo garbei. Buvo tikima, kad nekaltos vaikų ašaros permaldaus Dangaus Valdovą. Kartais aukos buvo aprengiamos paties Dievo atvaizdu ir vienų metų bėgyje, su jomis elgiamasi kaip su kilmingu asmeniu, tik po to aukojamos.

Civilizacijos pabaiga

Šią civilizuotą tačiau kruviną imperiją sužlugdė ispanų tyrinėtojas Hernanas Kortezas. Dar prieš nukariaudamas actekus, jis buvo girdėjęs paie Kolumbo atradimus ir jais žavėjosi, tad būdamas vos devyniolikos metų, jis išvyko į Naująjį pasaulį, kur kelionės metu, pasiekė Kubos krantus. Iš kelionės jis parsivežė turto ir vergų.

1518 metais H. Kortezas buvo paskirtas ekspedicijos vadovu. Kelionės laivu tikslas - nukariauti Meksikos teritoriją. Tačiau netrukus ši idėja buvo atmesta. Tik 1519 metais, 11 laivų palyda su 500 vyrų, 13 arklių ir keliomis patrankomis išsiruošė nukariauti turtingą Actekų imperiją. Kortezui pavyko užmegzti darugiškus santykius su keliais vietiniais gyventojais, tad šio sandėrio pasekoje, jo armija įžengė į Actekų imperijos sostinę. Čia jie buvo palankiai sutikti ir apdovanoti dovanomis actekų imperatoriaus Montesuma II – ojo. Dovanos ispanų tarpe sukėlė godumo jausmą. Tad minėtasis Imperatorius buvo nužudytas. Nužudžius Montesumą II, sukilo actekai, tai privertė užkariautojus sprukti. Gavęs pastiprinimą, Kortezas apgulė miestą ir išsekus vidiniams miesto resursams, jis krito. 1521 metais miestas buvo paimtas ir paverstas griuvėsiais. Užkariautojų įgeidžiu, jis buvo pervadintas į Mechiko.

Šalia kito grobio, užkariautojai parsigabeno pomidorus. Kita legenda mini, kad būtent du Jėzuitų dvasininkai pomidorus pasriplukdė iš Meksikos į Italiją. Pargabenus vaisių, buvo manoma, kad pomidoras yra nuodingas, nes jis buvo panašus į kiauliauogę. Tuomet buvo tikima, kad kiauliauogės vaisiai esą haliuciogeninis narkotikas. Tam, kad išpėstų savo vyzdžius, viduramžių ledi šio augalo lašus lašindavosi į savo akis. Dideli vyzdžiai buvo laikomi madingais. Prancūzai tikėjo, kad pomidorai turi galingas lytinę funkciją skatinančias savybes. Todėl jie buvo pavadinti pommes d'amour, kas reikštų meilės obuoliai.

Negeromis mintimis anuomet buvo dalinamasi apie pomidorą. Tačiau jo išorė buvo vertinama tik dėl savo gražaus atrodymo. Pirmi kultivuoti pomidorai buvo geltoni ir didumo sulig vyšnia.

Vokiečių folklore rasime įrašus, kad raganos panaudodavo šį augalą tuomet, kuomet norėdavo sukviesti vilkolakius (mistines būtybes, pavirtusias vilkais). Tad vokiečiai pomidorus vadino "vilko persikais" ir jų valgyti vengė. Tik 18- ame amžiuje viena pomidoro rūšis buvo pavadinta ,,Lycopersicon esculentum’’, verčiant reikštų "valgomasis vilko persikas". Nepaisant pripažinimo būti valgomu, šis augalas asociavosi su Raganomis ir Juodąja magija. Tad prekyba praktiškai nevyko. Net viename Amerikoje raganavimu garsėjančiame mieste Salem, dailininkas, besitikintis pasidaryti papildomų pinigų, bandė parduoti pomidoro vaisius. Tačiau žmonės juo kratėsi ir jokie įtikinimai paragauti jį, nebuvo paveikūs.

Pomidorai Europoje asociavosi su krauju. Prancūzų Revoliucijos metu 1783 patriotiškasi nusiteikę respublikonai, dėvintys Raudonas kepures, pomidorą laikė tikėjimo respublikonų simboliu. Tuomet aistringas virėjas pasiūlė mintį, kad respublikonai turėtų valgyti tik raudoną maistą, tame tarpe pomidorus. Netrukus pomidoras įsiliejo į respublikonų meniu ir imtas troškinti bei juo gardinamos salotos.

Sename amerikietiškame ūkio žurnale, išleistame 1830 m. rugsėjo 26-ąją, minimas toks atvejis, kad pulkininkas Robert Gibbon Johnson iš Salem, Masačiusetso valstijos, stovėjo ant teismo rūmų laiptų. Jis krepšyje laikė tuomet ,,nuodingojo’’ pomidoro vaisus. Vengdamas prietarų, kad pastarasis gali jo kraują paversti rūgštimi, šimtui susirinkusių į jį pasižiūrėti žiūrovų, jis pareiškė, kad planuoja suvalgyti visą krepšį ir likti gyvu. "Kvailas Pulkininkas’’, šaukė jo asmeninis gydytojas, - ‘’netrukus iš jo burnos ištrykš putos ir jis susirgs apendicitu’’. Jo manymu, pomidore tūnojo oksalo rūgštis. Tuomet buvo manoma, kad suvalgius šį vaisių, pulkininko smegenys bus apnuodytos rūgštimi arba rūgštis sukels skrandžio vėžį. Akcijos metu, pulkininkas dėvėjo juodus rūbus, nes tikėjosi tuoj pat atsigulti graban. Visų nustebimui jis liko gyvas.

1897 metais Joseph Campbell sugalvojo idėją kaip pagaminti pomidorų sriubą, kuri būtų tiršta ir joje nebūtų tiek vandens kaip įprastoje. Ji ir iki šiol yra populiari Amerikos žemyne ir pardavinėjama skardiniuose konteineriuose. Garsus popart (modernistinės meno rūšies) šalininkas Andy Warhol, šios skardinės dėžutės atvaizdą panaudojo šimtuose savo popart tematika sukurtuose darbuose. Priminsiu, kad Andy Warhol yra žinomas dailininkas ir filmų kūrėjas Amerikoje, tirpdęs ribas tarp elitinės kultūros ir masinės. Mitas teigia, kad meilė tapymo pomidorų sriubos atvazidui kilo iš to, jį motina pomidorų sriuba maitinusi daugiau nei dvidešimt metų. Ją virdavusi pietų metu.

Pomidorų rūšys

Lycopersicon pimpinellifolium yra vadinama laukinė pomidoro rūšis, kuris buvo surastas augantis pakrantės slėniuose Peru. Tai - vyšnios dydžio raudonas vaisius, kuris lengvai kryžminosi su kitomis augalinėmis kultūromis.

Lycopersicon hirsutum yra vadinami laukiniai žaliaspalviai pomidorai, surasti aukštuose ir drėgnuose upės slėniuose. Lycopersicon peruvianum? yra kita laukinė žaliaspalvių pomidorų rūšis, rasta tolimuose pietuose kaip Čilėje.

Lycopersicon chilense yra laukinė rūšis, aptinkama daugiausia Čilėje ir pietų Peru.

Lycopersicon cheesmanii yra neįprasta laukinė rūšis su puošniais, apdailintais lapais, surastais Galapagų salose.