Pavyzdžiui, antaninė obelis yra tiesioginė mūsų miškinės obels palikuonė. Tačiau nėra nė vieno kaulavaisio, išskyrus slyvą, kuris galėtų augti natūraliomis sąlygomis miške. Kriaušė, ir ta yra labiau paupių, paežerių, molingų šlaitų, krūmynų, o ne miško medis. Todėl būtent tokiose vietose jas galima bandyti auginti.
Miške tinka sodinti ar auginti juoduosius, raudonuosius serbentus - jie yra absoliučiai miško augalai. O štai agrastai labiau auga šlaituose.
Atrinkus prigimtinius poreikius, galima miškelį modeliuoti. Jei norime gauti tikros gamtinės kokybės vaisių, miške vaismedžių turi būti mažuma, nes jei mišką prisodinsime vien obelų, tai jau bus sodas.
Jei mes į mišką sodiname kultūrinę obelį, turime stengtis, kad jos šaknys būtų miško paklotėje, bet laja matytų saulę (sodinti reiktų miško aikštelėje ar pamiškyje).
Reikia atminti, kad miškas - ne daržas, ten egzistuoja daug galingesnis valdymo mechanizmas. "Mišką valdo ne medžiai, o grybai, - sako S. Jasionis. - Visą laiką valdžia yra nematoma, kaip tarp žmonių, taip ir tarp augalų." Grybai, kaip pilkieji kardinolai, valdo situaciją - vien todėl, kad patys iš skaidomos organikos nesugeba pasiimti gliukozės, o be gliukozės šiame pasaulyje negyvena jokia ląstelė. Todėl, norėdami gauti gliukozės, grybai skaido humusą, medieną ir medžiui duoda įvairiausių medžiagų, kurių jis šiaip negali pasiimti.
Medžiai yra tarsi jėgainė, kuri gamina energiją grybams maitinti, ir jei medis pakankamai energijos nepagamina - grybai jį pribaigia. Jei medis yra perspektyvus, grybai sugeba dalį medžiagų paimti iš aplinkinių medžių ir primaitinti tą, kuris turi perspektyvą.
Todėl sodinant į mišką bet kokį augalą, reikia žinoti, kad jis turi būti:
1. labai stiprus energetiškai (tai yra, neužguitas, stipriai išaugintas nuo pirmų dienų labai geromis sąlygomis, ne vazonėlyje, biologiškai aktyvioje aplinkoje),
2. turi turėti perspektyvą augti. Tik tada grybai jo nenudaigos, bet prižiūrės, kad gautų iš jo cukraus.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą