Sprendimas atleisti - visuomet sudėtingo vidinio darbo rezultatas. Kartais mes norime tai padaryti, tačiau nepavyksta. Atleidimo procesas iš dalies nesąmoningas; ar jis taps sėkmingas, priklauso ne nuo kito žmogaus padaryto poelgio, o nuo mūsų išgyvenimų intensyvumo. Dviejų paliktų vaikų likimas bus skirtingas. Galbūt vienas į gyvenimą žiūrės kaip į kovą, kitas - kaip į iš anksto pralaimėtą mūšį. Tai priklauso ir nuo to, ar jie sugebės atleisti savo tėvams.
Atleidimo istorijos unikalios, jų tiek pat daug, kiek ir tų, kurie suteikė skausmo. Prancūzų psichoanalitikės Gabriel Ruben (Gabrielle Rubin) ir Nikol Fabr (Nicole Fabre) šia tema neseniai išleido knygą - 7 dalių gidą, kuriame veda skaitytojus per esminius atleidimo etapus.
1. Nuspręskite liautis kentėję. Kartais dėl to būtina nutraukti santykius, atsiskirti nuo skaudinančio žmogaus, nes šalia jo jaučiamės tarsi paralyžiuoti.
2. Pripažinkite, kad su jumis pasielgė blogai.Praeitis neišnyksta. Stengtis nuoskaudą pamiršti - beprasmiška: dėl mūsų psichikos ypatybių kančia, neapykanta, sielvartas išstumiami į pasąmonę ir iš ten mus griauna. G. Ruben sako, jog skriaudos fakto pripažinimas suteikia mums galimybę "grąžinti kaltę skriaudėjui ir susitaikyti su savimi."
3. Išliekite pyktį. Pajuskite neapykantą savo "budeliui" - išleiskite garą į išorę. Agresyvumas iš pradžių netgi naudingas, jis rodo psichinę sveikatą - kad neneigiate to, kas įvyko, ir neprisiimate sau svetimos kaltės. "Neapykanta - labai galingas jausmas, kurio neįmanoma priversti išnykti, - rašo G. Ruben. - Jeigu mes nenukreipsime jos į skriaudėją, neišvengiamai nukreipsime į save." Kai nėra kam išsakyti priekaištų (galbūt žmogus jau miręs), galite tai padaryti popieriuje: užrašykite viską, ką jaučiate.
4. Liaukitės kaltinę save. Paradoksas, tačiau daugelis nukentėjusiųjų laiko save kaltais dėl to, ką jiems teko patirti. Pabandykite išsiaiškinti, kuri jūsų esybės dalis nukentėjo labiausiai, ką jums "sužeidė" - išdidumą, reputaciją, garbę, kūną? Atsakymas į šį klausimą gali padėti atsikratyti kaltės: jis leidžia suvokti, kad nesate už tai atsakingas, ir atleisti sau. Tai padeda atsisakyti savo idealaus "Aš" įsivaizdavimo, minties "esu kaltas, nes nepasielgiau kitaip."
5. Supraskite tą, kuris jus sužeidė. Neapykanta ir pyktis padeda išgyventi agresiją, bet jeigu šie jausmai tęsis ilgai, tai prives iki savigriovos. Kad to išvengtumėte, naudinga įlįsti į skriaudėjo kailį. Suprasti jo motyvus dar nereiškia atleisti, mūsų uždavinys - įžvelgti jo silpnybes, suprasti jo poelgio prasmę. Juk žmogus nėra vien jo poelgių suma, kad ir kokie jie būtų.
6. Neskubėkite. Atleisti nereiškia pamiršti. Greitas atleidimas nesuteiks palengvėjimo. Duokite sau laiko.
7. Tapkite savo gyvenimo šeimininku. Kaip sužinoti, ar tikrai atleidote? Jeigu nebejaučiate pykčio jus įskaudinusiam žmogui, jeigu kaltės jausmas dėl to, kas nutiko, dingo, vadinasi, atleidote. Kitas požymis, Nikol Fabr žodžiais, yra "perėjimas prie veiksmų, prie aktyvaus santykio su savo gyvenimu."
Atleidimas yra išsilaisvinimo aktas, leidžiantis nustoti kentėti ir tapti stipresniam. "Atleisti - tai tapti brandesniam, skirti savo gyvenime vietos kitam žmogui, priimti jį. Ženkite žingsnį, padedantį atleisti, ir eikite toliau", - rašo Nikol Fabr.
Rašyti komentarą