Užrašai iš Sakartvelo (2)

Tradicinė vakarienė su daug maisto ir vyno vadinama supra. Pagrindinis vakarienės žmogus ir tostų sakytojas, kuris paprastai sėdi stalo gale, vadinamas tamada. Dažniausiai tamados vaidmuo atitenka vyriausiajam tos vakarienės dalyviui.

Gruzinai didžiuojasi savo vynu ir geria jo daug. Dauguma patys turi vyno rūsius arba parsiveža vyno iš giminaičių, kurie jį gamina. Populiariausias sausas vynas.

Gruziniška degtinė gaminama iš vynuogių kauliukų ir vadinasi čia čia. Įprastai čia čia į stiklinaites pila ne iš butelio, o iš mažyčio arbatinuko.

Tradiciniai patiekalai - khinkaliai ir khačiapuriai. Tai yra miltiniai valgiai. Pavyzdžiui, khačiapuriai savo forma primena picą, tik brandintas gruziniškas sūris dedamas ne ant pado, o jo viduje. Batumyje ragavome tam regionui būdingą laivelio formos khačiapurį adžarulį. Jo įdaras - ne tik iš sūrio, bet ir žalio kiaušinio bei sviesto.

Khinkaliai primena koldūnus. Viduje - ne tik maišytas jautienos ir kiaulienos faršas bet ir vienas ypatingas ingredientas - vanduo. Kuo jis ypatingas? Ogi tuo, kad khinkaliai valgomi rankomis, tad būtina saugotis, kad skystis neišbėgtų ant kelnių. Sakoma, kad geras khinkalių valgytojas palieka lėkštę sausą, o tai gana sunki užduotis.

Kur rojus - žemėje

Dabar apie antrą legendos dalį - Gruzijos gamtos grožį. Iš tiesų, kad ir kur nuvažiuotume, kaskart vis labiau gniaužia kvapą. Viename gale į krantą dūžta šiltos Juodosios jūros bangos, kitame žvarbsta snieguotos Kaukazo viršūnės, o trečiame sirpsta saldžios vynuogės.

Šiaurėje Gruzija turi Kaukazo kalnų. Šiuo metu po kalnus keliauti šalta, bet mums labai pasisekė, kad spėjome aplankyti vieną jų dalį Kazbegyje. Deja, oras vis tiek mums buvo nepalankus. Baisiai lijo, o vėliau rūkas užklojo visas gražiąsias viršūnes. Matėme nedaug, bet užteko, kad būtume sužavėti. Kaukazo kalnai - gražiausias vaizdas, kurį esu mačiusi gyvenime.

Taip pat aplankėme mineralinio vandens tėvynę Boržomio miestelį. Teko ir vandens - ką tik ištryškusio iš gelmių ir dar šilto - paragauti. Skonis vidutiniškas, bet kvapas tiesiog pasišlykštėtinas - vanduo dvokia supuvusiu kiaušiniu - siera. Vėliau porą kilometrų mišku žygiavome mineralinio baseino link. Tai prabanga, plaukiojam Boržomio mineralinyje, juokavo besimaudantieji. Tiesa, vanduo nebuvo toks karštas, kaip mums sakė - apie 25 laipsnius (žadėjo 32).

Nacionalinis parkas, vienas didžiausių Europoje, užima 80 tūkst. hektarų plotą. Apėjome tik nedidelę jo dalį. Pasijutau labai jaukiai, nes ten buvo daug miško ir tai šiek tiek priminė Lietuvą.

Kainos

Jau rašiau apie taksi kainas. Jos mažos, nes degalai čia pigūs. Benzino kaina - apie 2,5 lito.

Maistas kainuoja panašiai kaip ir Lietuvoje, kai kurie produktai pigesni, kai kurie brangesni. Pigiausia apsipirkinėti turguje. Prekybos centruose viskas brangiau nei mažose parduotuvėlėse, kurių apstu Tbilisio gatvėse. Kol kas smulkusis verslas gali gyventi ir pragyventi, nes prekybos centralizacija dar tik prasidėjusi. Cigaretės beveik tris kartus pigesnės nei Lietuvoje, alkoholis taip pat šiek tiek pigesnis.

Kainos palyginti (1 laris (GEL) lygu 1,45 Lt): batonas - 0,6- 0,7 GEL; varškė - 1,70 GEL, jei su paskaninimais, pavyzdžiui, su vaisiais - 2,20 GEL; pomidorai - 4 GEL už kilogramą; majonezas (200 g maišelis) - 1,70 GEL; alus (vidutinio skonio) - 1,50 GEL.

Tbilisyje prašančiųjų išmaldos - daugiau nei Vilniuje.

Mokesčius gruzinai moka nedidelius. Pavyzdžiui, labai mažai šildymo yra centralizuota, dauguma gyventojų patys šildosi kaip išmano, tokia pat tvarka ir dėl karšto vandens. Bendrai už vandenį, nesvarbu, kiek jo išnaudojama, kiekvienas šeimos ūkio narys turi sumokėti per mėnesį fiksuotą sumą - 2,40 GEL. Už patarnavimus keturių kambarių butą Tbilisyje turinti šeima moka vidutiniškai šimtą larių per mėnesį.

Pribaigs nebent svetingumu

SKULPTŪRA ant tilto per Kuros upę.

Prieš kelionę daug girdėjau apie didelę gruzinų simpatiją Baltijos šalių gyventojams. Iš tiesų, pasakę iš kur esam, visada susilaukiame palankios reakcijos ir tuo šiek tiek naudojamės. Vienas vaikinas, taip pat studijavęs Gruzijoje, pasakoja tokią istoriją: kai taksistas paklausė, iš kur esame, ir atsakiau, jog iš Lietuvos, šis kainą už kelionę nuleido penkiais lariais. Aš taip pat, prisistačiusi kaip lietuvė, gavau penkių larių nuolaidą batams.

Taigi gruzinams svečias yra svarbiausias. Viena mūsų dėstytoja sakė: "Gruzinui priešas yra priešas už jo namų slenksčio. Kai priešas yra gruzino namuose, jis nebe priešas, o svečias, ir gruzinas jam viską atiduos."

Tbilisyje ant vieno iš jo kalnų stovi didžiulė moters statula - Gruzinų motina. Vienoje jos rankoje yra kardas, o kitoje - taurė su vynu. Šie simboliai įkūnija du, atrodo, nesuderinamus tautinius bruožus - karingumą ir svetingumą.

Mes patys ne kartą tą svetingumą patyrėme. Kartais keliaujame po Gruziją autostopu, nes šitoks keliavimo būdas ne tik pigus, bet šioje šalyje ir nepaprastai lengvas. Laukti, kol kas nors sustos, netenka ilgiau nei penkias minutes.

Taip susipažinome su daug žmonių. Be to, gruzinai nori išlaikyti ryšį, todėl beveik visada prašo telefono numerio, siūlo susitikti dar kartą. "Geriau turėti šimtą draugų nei šimtą rublių kišenėje", - juokėsi vienas iš mūsų vairuotojų. Kita vertus, mums, neįpratusiems prie tokio dėmesio, svetingumas kartais atrodo juokingas, o kartais - net įkyrus.

Gruzinai labai bendruomeniški, gerbia tradicijas ir šeimos instituciją. Taip rodo ne tik gajos supros ir ilgų tostų tradicijos, bet, pavyzdžiui, ir tam tikras požiūris į santykius tarp merginų ir vaikinų.

Merginoms didelė negarbė prarasti nekaltybę iki santuokos. Jei vis dėlto taip nutinka, gruzinės (turtingos) nesibodi nekaltybės gražinimo operacijų. Šio tipo plastinės operacijos pagal populiarumą eina greta nosies mažinimo operacijų.

Kitas ryškus bruožas - optimizmas. Per tuos du mėnesius sutikau labai nedaug žmonių, kurie skeptiškai atsiliepė apie savo tautiečius ir valstybę. Dauguma nelinkę kritikuoti nei valdžios, nei žmonių mentaliteto, kas taip populiaru Lietuvoje. Nors gyvena keliskart skurdžiau nei lietuviai, nesiskundžia ir nekeikia likimo.

NACIONALINIS patiekalas khinkaliai.

AVININKYSTĖ - viena populiariausių žemės ūkio šakų.