Šri Lanka - rojus dviratininkams su nuotykiais

Patyrusi keliautoja

Geriausios atostogos D. Samčenkienei - minant dviratį arba vaikštant po kalnus.

Į keliones dviračiu ji vyksta ne vienerius metus. Pirmasis įveiktas maršrutas, su šypsena prisimena Dainora, prieš porą dešimtmečių buvo iš Klaipėdos į Nidą. Atstumas tąkart atrodė labai ilgas, sunkus, o dviratis - blogas.

Keliautoja dviračiu yra išvažinėjusi ne tik Lietuvą, Latviją, Estiją, bet ir Portugaliją, Italiją, trečdalį Baikalo pakrantės. Ilgiausia kelionė po Naująją Zelandiją truko apie du mėnesius.

"Viską pamatai iš arti, džiugina bet kuris privažiuotas objektas. Geras dalykas ir fizinis nuovargis: atjungia, išvalo. Jei eisite į kalnus, važiuosite dviračiu ar šiaip vaikščiosite, išsilakstys visi stresai ir - ilgam", - aktyvaus poilsio privalumus vardija moteris.

Prieš kelionę D. Samčenkienė atlieka namų darbus: suplanuoja maršrutą, surenka informaciją, ką reikia pamatyti, numato atsarginių variantų. Pasidomi keliais, apgyvendinimu, sąlygomis. Palieka vieną-dvi atsargines dienas, jei kažkas nutiktų - kad pavyktų pasiekti oro uostą.

Kadangi keliauja autonomiškai, į keliones pasiima visko, ko reikia: palapinę, maisto, drabužių. Ant dviračio veža 25-30 kilogramų.

Amžina vasara

Mintis keliauti į Šri Lanką kilo spontaniškai. Vis pagalvodavo apie kelionę dviračiais po Aziją, bet stabdė problema: gabenantis dviratį labai svarbu skristi tomis pačiomis avialinijomis, nes keliaujant keliomis dviratis gali pasimesti, atskristi sugadintas.

Kai Ukraina pradėjo skrydžius iš Rygos į Šri Lanką, nusprendė: skris!

Dainora, Liuda ir Aušra - tokia trijulė keliavo po Indijos vandenyno salą.

Dviratininkės kelią dalijosi ir su buivolais.

Iškeliavusios iš Lietuvos žiemą, Šri Lankoje lietuvės pateko į amžiną vasarą. Vidutinė dienos temperatūra - 30 laipsnių, vidudienį kelias dienas saulė kaitino iki 45 laipsnių karščio.

Šilta buvo ir dieną, ir naktį. Kiek vėsiau tik aukštikalnėse, nors Šri Lankos vėsuma - kaip lietuviška vasara.

Šri Lanka plotu yra tokio pat dydžio kaip Lietuva, tik gyventojų gerokai daugiau - 22 milijonai.

Prieš kelionę D. Samčenkienė buvo susidariusi visiškai kitokią nuomonę apie Šri Lanką. Kalbinti turistai, lankę populiariausius objektus, vieningai teigė: labai daug žmonių, labai intensyvus eismas, galybė mašinų, nuolatinė grūstis. Trumpai tariant: šalis, netinkama keliauti dviračiais.

D. Samčenkienė įsivaizdavo, kad teks grumdytis su mašinomis, "tuktukais", dviračiais.

"Atrodo, turėtų būti labai daug žmonių, automobilių, bet to nebuvo, nes važiavome nuošaliais keliais. Kelių tinklas tankus, keliai asfaltuoti", - sako keliautoja.

Kai pamatė ant kelio miegančius šunis, galutinai nusiramino: jei šunų nesuvažinėja, kodėl dviratininkams galėtų būti pavojinga?!

Kelionės maršrutą keliautojos suskirstė į tris regionus: Griuvėsiai, arba džiūvėsiai (Anuradhapura-Mihintale-Dambula-Sighiria-Polonaruva), Arbatos plantacijos, arba aukštikalnės (Kandi-Adams Peak-Bogawantalawa-Haputale), Pajūris, arba civilizacija (Rekawa-Mirisa-Ahangama).

Per dieną vidutiniškai nuvažiuodavo apie 60 kilometrų, mažiausiai - 40, daugiausiai - 90 kilometrų.

Nuotykių diena

D. Samčenkienė juokiasi: būna, kad per visą kelionę neįvyksta nieko ypatingo - ramiai mini pedalus ir grožiesi gamta. Šri Lankoje viena diena buvo išskirtinė, į kurią sukrito ir egzotika, ir ekstremalumas.

Nuotykiai prasidėjo nuo ryto. Keliautojas, atvykusias prie itin populiarios Sigirijos tvirtovės, užpuolė beždžionės.

"Pasielgėme neatsargiai iš nežinojimo. Išsitraukėme iš rankinės bananus, o beždžionės pripuolė ir čiupo rankinę kaip patrakusios! Rankinėje - pasas, pinigai, visas gyvenimas! Prasidėjo dvikova", - juokiasi Dainora.

Šunys nesibaimina miegoti ne tik pakelėse, bet ir ant kelio.

Teko pakovoti kaip reikiant: vienai kolegei beždžionė net įkando į ranką. Galiausiai pavyko nugalėti ir išsaugoti rankinę su visu turtu.

Tolesnis keliautojų maršrutas suko į nacionalinį parką, o kitos dienos planuose buvo numatytas safaris: saugiai pasėdėti ir pažiūrėti į laukinius gyvūnus.

Įvažiavus į nacionalinį parką artėjo vakaras, pradėjo temti. Dviratininkės atkreipė dėmesį, kad atvažiuojantys automobiliai mirksi, vairuotojai rodo kažkokius ženklus. Tik ką jie reiškia? Pasirodo, vietiniai norėjo įspėti, jog priekyje keliauja drambliai!

"Sustojau, šaukiau draugėms, atvažiuokite, fotografuosimės su drambliais! Čia - mūsų safaris! Kai drambliai ausimis pradėjo plakti, pirmyn judėti, tokiu greičiu kūriau! Draugės, atvažiuodamos iš priekio, stebisi: sakėme, fotografuosimės, o ji lekia kaip išprotėjusi!" - juokiasi Dainora. Tą akimirką juokinga nebuvo: ėmė didžiulė baimė, nes nežinojo, kaip elgtis su drambliais.

Kitą dieną į safarį nebekeliavo: pakako tikro susidūrimo su galingais gyvūnais. O nufotografuoti dramblių taip ir nepavyko: nuotraukoje vaizdas susiliejo.

Dramblių kaimenėmis diena nesibaigė. Sutemo (Šri Lankoje temsta anksti, šeštą valandą - kaip nupjauta), darėsi dar baisiau: visur šnara, trata, krebžda, girgžda, čirškia - aplink vyksta kažkas nematomo.

Galiausiai pasisekė: atvažiavus į kaimą sutiko žmogų, jis pasakė turįs kambarį, kur dviratininkės galės pernakvoti.

"Apsidžiaugėme, sakome, viskas, išsigelbėjome! Tik atsisėdome terasoje po košmariškos dienos, draugė klykia: "Gyvatė lovoje!!!"

Šeimininkas reagavo ramiai: įpratęs. Pasiėmė žibalo, kokosą, pagalį, degtukų. Pakėlė čiužinį, bumbtelėjo gyvatei per galvą, įmetė į kokosą, žibalu užpylė, sudegino. Apieškojo kitas lovas: daugiau gyvačių nebuvo.

"Toks gyvenimas nacionaliniame parke - gyvasties daug", - šypsosi Dainora.

Saugu, šilta, patogu

"Šri Lanka - nuostabi šalis keliauti dviračiais, bet dviratininkų dar neatrasta", - sako D. Samčenkienė. Pakeliui lietuvės sutiko tik vienus keliautojus dviračiais. Kiti dviratininkai - vietiniai.

Dainora vardija daugybę privalumų. Nedideli atstumai tarp lankytinų objektų. Ypatinga gamta, kalnai, žaluma, vanduo. Reljefas nenuobodus, bet nealinantis, neišvargina.

Žmonės labai draugiški, noriai bendrauja, sveikinasi, stengiasi padėti, jokios agresijos, saugu.

Šri Lanka garsėja liūtimis, bet vietiniai paaiškino: klimatas keičiasi visur, nebeliko ir liūčių sezono, jos gali užklupti bet kada.

"Būtų gerai papulti į liūtį", - atėjo mintis baigiantis kelionei. Ir dangus prakiuro: prapliupo tris valandas trukęs lietus! Dviratininkės nesustojo, nors vanduo pylė kaip iš kibiro - lietus šiltas, o ore tvyrojo 30 laipsnių temperatūra.

Šri Lanka - buvusi Anglijos kolonija, sakoma, kad visi gyventojai kalba angliškai. D. Samčenkienė įsitikino: nieko panašaus, angliškai kalbama ten, kur išvystytas turizmas. Kitur tenka pasikliauti gestų kalba.

"Hello!" - kartą užkalbino dviratininkes motociklu aplenkęs vietinis. "Hello!" - atsakė keliautojos. "Smoke?" - tęsė pokalbį šrilankietis. "No", - atsakė moterys. "Hello!" - iš naujo pradėjo vyras, o sulaukęs antro pasisveikinimo, tęsė: "Smoke?" Motociklininkas taip norėjo pabendrauti, kad stengėsi pokalbį palaikyti mokėdamas tik du angliškus žodžius!

Ten, kur yra turistinių objektų, susirasti nakvynę nekyla jokių problemų. Pasirinkimas platus, konkurencija didelė, pigu. Nutolus tenka gerokai paieškoti, o savininkas gali pasiūlyti bet kokią kainą: derėkis kiek nori, vis tiek žino, kad neturėsi kur dėtis.

Į namus vietiniai priimti nenori. Vieną vakarą, temstant, dviratininkės kone melste meldė nakvynės. Nepavyko. Vėliau sužinojo, kad žmonės labai gėdijasi savo skurdo.

1 000 rupijų (apie 15 eurų) - tiek keliautojos buvo numačiusios skirti nakvynei. Derėtis buvo labai patogu, nes turėjo priežastį: "Taigi mes dviratininkės! Jei pinigų turėtume, automobiliu važiuotume!" Šis argumentas puikiai veikdavo.

Trijų savaičių kelionė, įskaičiuojant visas išlaidas - nuo lėktuvo bilietų iki lauktuvių - kainavo 1 000 -1 200 eurų.

Vienintelis trūkumas

Arbatų plantacijos itin patrauklios akiai, bet vietinių gyventojų gyvenimas čia atrodė tarsi užstrigęs vergovėje. Moterys į plantacijas išeina apie penktą ryto, grįžta, kai sutemsta, pluša visą dieną, o teuždirba apie 2 dolerius. Arbatų plantacijose dirba kartų kartos - ant aukštesnio socialinio laiptelio nepakyla.

"Važiuojant per regionus jaučiasi: kitur kad ir skurdžiai žmonės gyvena, bet turi savo darželius, kažką užsiaugina, yra linksmesni, laimingesni. Plantacijose - suvargę, susirūpinę", - sako D. Samčenkienė.

Kaimuose kavinių kultūros nėra, o ir atvažiavus į didesnį miestelį reikia susirasti vietinių, kad nuvestų, kur pavalgyti. Kitas reikalas - kur turistiniai objektai, ten yra visko - daug ir skaniai.

Vienintelis trūkumas nutolusiose nuo turizmo vietovėse yra labai vienodas maistas - ryžiai. Vietiniai gamina labai aštrius troškinius, kurie nevalgomi net mėgstantiems aštriai pavalgyti atvykėliams.

"Pasiima paplotėlį. Ant stalo pridėta čili dribsnių. Pasikabina kokius tris šaukštus, užsitepa, kaip mes kečupą ant picos, susivynioja ir valgo. Ir visas maistas taip! Vienoje vietoje apsidžiaugėme - žalios salotos! Pasirodo, tos salotos - trijų rūšių pipirai, svogūnai ir dar čili pribarstyta!"

Bet vaisių pakelėse - kokių tik širdis geidžia. Pigu, daug, gardu. Papajos, ananasai, kokosai, duonmedžiai. Aromatas ir skonis toks, kad net sunku patikėti, jog jie gamtos išauginti.

Trijų savaičių nepakako visai salai išvažinėti. Ar norėtųsi dar kartą grįžti į Šri Lanką?

"Pasaulis per daug platus, gyvenimas per trumpas, kad kelis kartus į tą pačią vietą važiuotumei", - šypsosi D. Samčenkienė.