Savaitgalis su šeima. Ką dar pamatyti Lietuvoje? (3)

Ant kuršių pilies kalno

Senojoje Įpiltyje, Kretingos rajono kultūros centro skyriuje (Latvijos pasienyje, šalia kelio Kretinga-Skuodas), vakar buvo atidaryta tapybos darbų paroda "Kretingos piliakalniai". Joje galima pamatyti senovės kuršių pilis - kaip jas įsivaizdavo šių darbų autoriai.

Po parodos pristatymo apie Kretingos rajono piliakalnius (jų archeologai rajone iš viso yra suskaičiavę 26) pasakojo istorikas, archeologas Julius Kanarskas, žiniomis apie Senosios Įpilties istoriją pasidalijo lektorė Aurelija Gelminauskienė.

Įpilties ir Nagarbos pilis pavaizdavęs architektas Edmundas Giedrimas "Vakarų ekspresui" sakė esąs "kretingiškis nuo XVIII amžiaus". Tapytojo gyvenimas nuo pat vaikystės prabėgo ten, kur jo giminės šaknys - senajame Kretingos dvare. E. Giedrimo senelis ir tėvas bičiuliavosi su paskutiniuoju grafu Aleksandru Tiškevičiumi.

Edvardas Tedevušas Stalmokas - vietinis, impiltiškis. "Jau 40 metų esu tautodailininkas... Kai buvo kolūkis, dirbau agronomu, vėliau mokiausi verslo vadybos, 18 metų išdirbau Darbėnų seniūnu, o dabar - pensininkas", - sakė autorius, kurio tapyti paveikslai leidžia pasigrožėti senąja kuršių Įpilties pilimi. Pokalbininkas pridūrė, jog pilių vaizdai nėra istorinis jų atspindys, o tik tapytojų išmonė.

SENOSIOS ĮPILTIES gyventojo tautodailininko Edvardo Tedevušo Stalmoko paveikslai leidžia pasigrožėti senąja kuršių pilimi. Pokalbininkas pridūrė, jog pilių vaizdai nėra istorinis jų atspindys, o tik tapytojų išmonė.

Paroda Senojoje Įpiltyje, kultūros skyriuje (pastatas netoli piliakalnio), veiks savaitę. Norintieji ją pamatyti gali iš anksto paskambinti skyriaus vedėjai Danutei Bružienei 8 606 85836. Vėliau paveikslai bus eksponuojami Kretingos kultūros centre.

 ĮPILTIS. Ant piliakalnio kadais stovėjo pilis - taip ją pavaizdavo įpiltiškis tapytojas E. T. Stalmokas.

Mėguva. Nagarba

Palanga, Kretinga, Šventoji, Būtingė, Darbėnai, Lenkimai, Vydmantai - šie miesteliai yra istorinėje kuršių žemėje, kuri kadaise buvo vadinama Mėguva. Pasak archeologo dr. Vlado Žulkaus, Mėguva tęsėsi palei jūrą apie 30 km - kuršiai buvo įsikūrę tarp jūros ir Akmenos-Dangės upės. Akmena ir Dangė - tai ta pati upė, kuri keičia vardą dviejų kuršių žemių - Mėguvos ir Pilsoto paribyje. Mėguvą nuo piečiau buvusios Pilsoto žemės (joje Klaipėda) senovėje skyrė pelkės, smėlynai, šilai...

Daugiausiai gyvenviečių Mėguvoje būta nuo XI iki XII a. Jas jungė pastovūs sausumos ir vandens keliai. Sprendžiant iš dabar žinomų piliakalnių ir kapinynų, gyvenvietės buvo išsidėsčiusios gana tankiai, kas 1-5 km. Daug kaimų vorele rikiavosi palei Akmeną. Kai kurios gyvenvietės po kelias spietėsi į didesnius centrus. Šiuos junginius galėjo administruoti pilių apygardos (castellatura, borchsokungen, Burggebiete) - jos minimos XIII a. vid. ordino dokumentuose.

UŽKEIKTAS KALNAS Nagarba. Anot vietinių gyventojų, čia dažnai šmėklojasi. Kas tris šimtus metų pasirodanti užburta kalno mergina, maldaujanti išvaduoti. Dar sakoma, kad reikia ateiti vidurnaktį, geležiniu strypu stuktelti tris kartus į šlaitą, ištarti burtažodį - tada išeis mergina su raktais ir atrakins požemio vartus...

Sprendžiant iš šių dokumentų, visi XIII a. svarbiausi kuršių gyvenimo centrai buvo piliakalniai.

Pasak istoriko, archeologo Juliaus Kanarsko, Mėguvos žemės politinis ir gynybinis centras buvo Kretingos pilis ant Andulių piliakalnio. Be Kretingos pilies, Kuršo dalybų dokumentuose minimos Imbarės, Kartenos, Senosios Įpilties, Nagarbos ir kt. pilys.

Pasak istoriko Tomo Baranausko, kuršių žemių dalybų aktas leidžia pažinti to meto Kuršo teritorinę struktūrą.

Kuršių žemėse tuo metu buvo 219 pilių apygardų.

KURŠIAI. Iliustracija iš publikacijos "Kartena ir kuršių pilys prie Minijos - vakarinis Ceklio žemės pasienis", autorius Tomas Baranauskas ("Versmės" leidykla. Lietuvos lokaliniai tyrimai ISSN 2029-0799, www.llt.lt).

Kuršių pilys

Prieš 765 metus, 1252-ųjų rugpjūtį, kryžiuočiai įžengė į Pietų Kuršą ir pasistatė čia medinę Klaipėdos pilį. Ją netrukus sugriovė sembai su žemaičiais. 1253 m. ordinas ėmėsi Klaipėdoje statytis mūrinę pilį. Ordino atstovai su Kuršo vyskupu pasidalijo Šiaurės ir Pietų Kuršą. Dalybų aktuose buvo surašytos visos Kuršo pilių apygardos, kurių kuršių žemėse tuo metu buvo 219.

Iš jų Pietų Kurše buvo 83 pilių apygardos: Ceklio žemėje - 44, Duvzarėje - 12, Mėguvoje - 10, Pilsote - 5, Žemėje tarp Skrundos ir Žiemgalos - 11 ir atskira Poys pilies apygarda. Apie 60 šių Pietų Kuršo vietovių priklauso dabartinei Lietuvai, likusios - Latvijai. Šiaurės Kurše buvo 136 pilių apygardos, visos - dabartinėje Latvijoje.

Minėtuose ordino dokumentuose išvardytų pilių pavadinimai šiandien leidžia jas susieti su tokių pačių pavadinimų piliakalniais, kapinynais, vietovėmis.

Nagarba

Nagarbai (1253 m. Kuršo vyskupo Henriko rašte rašoma Nebarge) teko svarbaus Mėguvos kuršių gynybinio centro funkcija: ji buvo gerai įtvirtinta. Pilies aikštelę juosė aukštas ir galingas pylimas, dalis jo (140 m) - 7 metrų aukščio. Ant pylimo stovėjo medinės gynybinės sienos ir bokštai. Papėdėje buvo gyvenvietė: archeologų rasti dirbiniai datuojami IX-XIII amžiumi. Į šiaurę nuo piliakalnio aptiktas X-XII a. kapinynas, kuriame, manoma, buvo palaidoti pilies gyventojai ir gynėjai.

Vardas Nagarba kildinamas iš baltų prokalbės. Prūsų kalba "na" - tai ant, nuo, o "garbis" - tai kalnas. "Garb" užfiksuotas daugelyje prūsų vietovardžių (apvokietintų). Pavyzdžiui, aukščiausia Sembos vieta, esanti Alkų kalvose, buvo vokiškai vadinama Gailgarben, prūsų - Gailagarb, lietuviškai - Baltakalnis. Bartoje esantis Šventakalnis, vokiškai vadintas Swentegarben, - prūsų Sventagarb. Laumės kalnas (Notangoje) - prūsiškai Laumygarbis; Laigio kalnas (Semboje) - Laygegarbes; Manto kalnas - Mantegarbs ir t. t. (Vytautas Mažiulis, Prūsų kalbos etimologijos žodynas.)

Po kuršių sukilimo

1260 m. liepos 13 d. kuršių žemėje buvo sutriuškintas Livonijos ordinas. Įkvėptas pergalės, sukilo visas Kuršas. Pagrindinėmis sukilėlių pilimis tapo Kretinga ir Įpiltis.

Po ilgų kovų sukilėliai buvo numalšinti, pilys sudegintos ir jau niekada nebeatstatytos. Pietiniai kuršiai ilgainiui asimiliavosi su žemaičiais ir tapo lietuvių tautos dalimi, šiauriniai, įsilieję į žiemgalius ir lyvius, sulatvėjo.

Kaip atskiras etninis vienetas kuršiai minimi iki XVII a. pradžios.

**

Šaltiniai: Tomas Baranauskas, Gintautas Zabiela, "Ceklis 1253 metais: istorinė-archeologinė analizė"; "Palangos istorija" (sudarytojas Vladas Žulkus); Julius Kanarskas, "Kretingos krašto piliakalniai - tolimos istorijos liudininkai"; Laimutė Kalniuvienė, "Nagarba istorijoje, padavimuose ir žmonių prisiminimuose" ir kt.

VERTA ŽINOTI
* Lietuvos teritorijoje priskaičiuojama arti 1000 piliakalnių. Tai išskirtinis mūsų šalies bruožas Europos kontekste.
* Daugiausia piliakalnių yra Žemaičiuose ir Rytų Aukštaičiuose.
* Turime piliakalnių, kuriems daugiau nei 3000 metų.
* Ankstyviausi piliakalniai buvo įtvirtintos gimininių bendruomenių gyvenvietės, skirtos apsisaugoti nuo netikėto priešų užpuolimo. Vikinginiu laikotarpiu piliakalniai tapo teritorinės bendruomenės valdovo pilimi, kurioje jis gyveno su šeimyna ir kariauna. Kiti bendruomenės nariai kurdavosi aplinkui pilį ar atokiau nuo jos esančiose atvirose gyvenvietėse.
* Piliakalnių tvirtovėse nuo XIII a. būdavo apgyvendinami pilėnai - karinės paskirties gyventojai, kurių užduotis buvo pilies gynyba.
* Didžiausias Lietuvoje gynybinis piliakalnių kompleksas bei buvusio viduramžių (XIII-XIV a.) miesto vieta yra Kernavėje.