Saulėtame Kipre ieškoma net jaunystės

Sakoma, kad pabūti saloje, tačiau nenukakti į Trodos kalnus reiškia iš tikrųjų nepažinti Kipro. Karštuoju metų laiku saulės išdegintame Kipre žaluma akis atgaivina būtent ten - iki beveik 2 km virš jūros lygio iškilę Trodos kalnai pasitinka vynuogienojais, apelsinų ir citrinų giraitėmis, pušynais bei kedrų miškais.

Pasigrožėti gamta ir pafotografuoti mus išlipusius iš visureigio - juo "kopiame" į kalnus - kiprietis vairuotojas ir gidė iškart perspėja nežengti nė žingsnio nuo kelio, mat čia gali slėptis nuodingos gyvatės.

Beje, įdomu tai, kaip atsirado patys kalnų keliai. Pasakojama, kad buvo paleistas asiliukas, o ten, kur jis ėjo, praskintas kelias - gyvulėlis turėjęs geriau nei žmogus jausti, kur eiti patogiau.

Visureigiai suka ir pro mažučius kalnų kaimelius, išsidėsčiusius ties siaurutėlėmis gatvelėmis. Vairuotojas ir gidė pasakoja, kad, pavyzdžiui, gyvenvietėje, pro kurią važiuojame, žiemoja vos 20 žmonių, daugiausia vyresnio amžiaus. Tačiau vasarą gyvenimas čia užverda - sugrįžta į miestus išsikėlę vietiniai.

Sezono metu kalnų užeigos knibždėte knibžda papietauti užsukusių turistų, kaimelių turgavietėse šūkčioja prekeiviai, o vyndariai vaišina vynu.

Beje, pirmieji Kipro viešbučiai atsirado būtent Trodos - kalnų kurortai buvo populiari sveikatinimo vieta.

Muziejus - visa sala

Trodos vilioja ne tik mėgstančiuosius gamtą, aktyvų laisvalaikį, bet ir paveldą. Net 10 Bizantijos periodo bažnyčių, įsikūrusių Trodos kalnuose, yra įtrauktos į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Tokių visam pasauliui svarbių paveldo vietų Kipre tikrai netrūksta, čia esama netgi ištiso miesto, įtraukto į UNESCO sąrašą. Tai - pirmoji Kipro sostinė Pafosas, tikras rojus besidomintiesiems istorija bei archeologija.

Įvairių laikotarpių - Antikos, Viduramžių ir kt. - pilių, bažnyčių, vienuolynų, kapaviečių, amfiteatrų ir kitų įdomybių gausu visoje saloje.

Kiekvienas Kipro miestas turistus vilioja vis kitais dalykais. Jaunimui ir tiems, kas nori pasiausti iki paryčių, tikriausiai nėra puikesnės vietos už Agia Napą. Lietuviški barai ir naktiniai klubai tenykščiams rengiamomis linksmybėmis neprilygsta nė iš tolo. Be to, sakoma, kad Agia Napoje ir naktį visiškai saugu. Kažkada Kipre klestėjusį nusikalstamumą tiesiog su šaknimis išrovė britai - sala 1878-1960 m. buvo Didžiosios Britanijos kolonija.

Dar ir dabar didžioji dalis turistų, atvykstančių į Kiprą - britai, taip pat graikai ir rusai. Pastarųjų ypač daug Limasolyje - reklaminiai užrašai rusų kalba kviečia užsukti į rusišką restoraną ar pažaisti rusiško biliardo. Viešbučių personalas Limasolyje neretai kalba rusiškai, daug rusų čia jau ir gyvena. Kipre yra viena didžiausių rusų diasporų visame pasaulyje.

Į Kiprą - tuoktis

Kipras savo svečiams žada netgi sugrąžinti jaunystę... Tiksliau, tikima, jog tokių galių turi vieta, kur iš baltos putos jūroje gimusi Afroditė pasiekė Kiprą ir pirmą kartą išlipo į krantą. Norint atjaunėti reikia triskart apiplaukti didžiulį jūroje skendintį Afroditės akmenį (Petra tou Romiou).

Šios turistų gausiai lankomos vietos išskirtinumą pabrėžia ir pati pakrantė: šiek tiek keista, tačiau čia kaip niekur kitur daug širdies formos akmenėlių. Suradusiam jie žada meilę - juk akmenėlius siunčia pati Afroditė.

Beje, meilės salos vardo Kipras nusipelno ne tik dėl Afroditės, bet ir dėl kur kas šiuolaikiškesnių dalykų. Reklaminiai lankstinukai čia kvieste kviečia susituokti - tai galima padaryti vos per tris dienas nuo atvykimo. Ši paslauga gana populiari - čia plūsta kurti šeimą su kito tikėjimo atstovais panūdę Izraelio piliečiai, taip pat kitataučius pamilę musulmoniškų šalių gyventojai. Beje, išsiskirti per tokį trumpą laiką Kipre nepavyks.

Pačių vietos gyventojų vestuvės įspūdingos jau vien svečių skaičiumi - kviečiami net keli tūkstančiai žmonių. Dovanų svečiai jauniesiems nedovanoja, tik pinigus, o tėvams sukti galvos, ką padovanoti, taip pat netenka - tradiciškai kiprietės tėvai jaunai šeimai turi "įteikti" namą, o jaunikio - automobilį.

Valgytojų rojus

Viešėdami Kipre įsitikinome dar ir tuo, kad apetitu vietiniai nesiskundžia, nestokoja ir vaišingumo. Dar tik įpusėjus savaitės trukmės viešnagei saloje mes, lietuviai, juokavome, kad "trečią dieną tęsiasi kankinimas maistu". Tradiciniai pietūs čia trunka 2-3 valandas. Paprastai būdavome vaišinami meze - iš kelių ar net keliolikos užkandžių sudarytu asorti. Sakoma, kad meze patiekalų skaičius gali perkopti net dvi dešimtis... Šiuo patiekalu reikia mėgautis lėtai.

Pietus pradėdavome šviežiomis graikiškomis salotomis ir kiprietišku vynu, įvairiais padažais su šilta kiprietiška duona, alyvuogėmis. Užkandus vienas po kito pradedami nešti karšti mėsos ar žuvies kepsniai, suktinukai, maltinukai ir pan. - keli ar net keliolika skirtingų patiekalų. Paskutinis akcentas - desertas, pavyzdžiui, alaus tešloje apvoliotų ir aliejuje virtų cukinijų žiedų, užpiltų medumi.

Žinoma, namie gaminti meze bent jau šiais laikais nėra įprasta - kuri šeimininkė tai pajėgtų? Tačiau restoranų iškabų, kviečiančių ragauti vienokio ar kitokio meze, netrūksta.

Vienais iš populiariausių Kipro patiekalų laikoma ir "moussaka" - maltos mėsos ir baklažanų apkepas su bešamelio padažu - bei "souvlakia" - kiaulienos, ėrienos ar vištienos kebabas.

Turistams patariama paragauti ne tik įprasto Kipro vyno, bet ir moterų gėrimu vadinamos specialios jo rūšies komandarija - kvapnios, natūraliai saldžios ir stiprios. Stipresnių gėrimų mėgėjams siūloma vynuogių degtinė zivanija.