Šaknim į smėlį - šakom į dangų

Pervalkoje gimęs žvejys žmoną Vitą Lubienę parsivežė iš žemyno, ir per ašuoniolika metų saloje, kaip Kuršių neriją vadina vietiniai, gimė ir užaugo vaikai, o ji išmoko žūklauti.

"Žinokit, mes pasiilgstame žuvies, nors patys ja prekiaujame, šalia namų susirentėme rūkyklėlę. Jeigu atvirai - tai vasarą čia gyvenimas verda, o rudenį, žiemą čia - Dievo užmirštas kampelis, išblūsti gali. Išeinu meškerioti. Būdavo, nuvažiuoji pirkti valų, kabliukų, grąžto, - vyras pyksta, kad išlaidauju. Bet kaip įdomu stintas iš po ledo traukti - kibirais! Ir dabar turiu užsišaldžiusi stintų, pavasarį Pervalkoj karosus gaudau - daugybė žmonių atvažiuoja. O būna, žuvys šokinėja, vartos virš vandens, net akis užtaško - o kibt nekimba. Didžiausias laimikis - 2,5 kilogramo vėgėlė. Kai nueinu meškerioti - užmirštu viską, pailsiu nuo gyvenimo rutinos, namų, vaikų", - atvirauja moteris.

Dviejų kambarių butuko šeima neišnuomoja, nes atėjus sezonui, reikia plačią giminę priimti. "Duokit dviem gaspadinėms sriubą išvirt, ir skonis koks skirtingas bus, tai rūkant žuvį, kad būtų gardi, turi pridėti žiupsnį meilės, o ne apie pelną galvoti", - juokiasi Vita. Užsisklęsti ir "rūgti" ji nenori, tad džiaugiasi, kad kasmet per Kalėdas "plotkelės laužti" su bendruomene atvyksta Žemaitijos vyskupas, kad seniūnijoje skamba dainos, trypia šokėjai.

"Kai matai, kaip kitur kaimuose vargsta žmonės, džiaugiesi sava būtimi. Ir suvažiuoja čia visa šalies šviesuomenė, garsenybės, artistai, menininkai - tai ir pats kitoks pasijunti. Esam šeima, visui viską vienas apie kitą žinome. Vyrai, padarę burnelę, pas panas nevaikšto - per maža bendruomenė nuklyst į šoną. Ir durų mes nerakiname, žinau, kad mano vaikams nieko neatsitiks, jeigu pareis naktį ar iš Nidos dviračiu parmins. Policininkas čia neturi progos "banano" išsitraukti", - sakė Vita. Kaip ryškiausią įvykį mena Anatolijaus uraganą, išpylusį ne vienos trobos langus, medžius išvarčiusį. Dar viena stichinė nelaimė - šernai, po langu taip žemę išaria, kad bulves gali sodint.

Lino karalienė

Profesionali drabužių dizainerė Gražina Lakavičienė, gimusi Lietuvos Venecija vadinamoje Mingėje, nepanoro likti sostinėje, nes jos motulę ir gimdyti plukdė valtimi.

"Vanduo teka mano gyslomis, - juokiasi moteris. - Man visą laiką norėjosi ramybės, turėjau čia savo siuvyklą, esu sukūrusi ir Nidoje pristačiusi neblogų drabužių kolekcijų. Taigi patenkinau savo ambicijas. Mane traukė lino kvapas, jo natūralumas, pasiūdinusi staltiesių, paklodžių ir užuolaidų, pasiuvau ir vyriškų marškinių, kelnių ir moterims suknių iš lino. Statėmės namą, brangioms medžiagoms pinigų trūko. Kolekciją papuošiau gintaro karoliukais, net ir nuotakos puikavosi tais nepaprastais drabužiais."

Vyrą sakė susiradusi, kai "subalsavo" miškininkų autobusą. "Vladas už pavėžinimą buvo pakviestas kelnes pasisiūdinti... Mūsų girininkai - "juodi" gamtininkai, vaikšto užsisvajoję, ramūs, taktiški žmonės, darbštūs. Bet savąjį galiu išjudinti ir į teatrą nuvažiuot. Ir jo tai buvo utopija užauginti sodą kieme. Dabar čia veši 180 rūšių augalai, vaismedžiai, rožynas, užsiauginame daržovių...

Visi neringiškiai yra tolerantiški, vaišingi žmonės, jie niekada neužtrenks durų jokiam svečiui - ir išklausys, ir paguos, pamaitins. Žiemą daugelis moterų nuogos per pūgą maudomės jūroje, gaudydamos drabužius vėjyje arba akmeniu prispaudusios. Domiuosi joga. O baisiausias nutikimas man buvo Anatolijaus uraganas, kai vyras negrįžo parą, tvarkė išvartas ir gesino ugnį su kareivukais", - sakė moteris.

Savo dukrų ji neketina "pririšti" saloje; jos renkasi savo kelią, išlėkė į didmiesčius it iš lanko paleistos strėlės, o Gražinai Preila - žemės rojaus kampelis. Jai tik pikta, kad valdinininkai Nidą iščiusto kaip Neringos veidrodį, o mažieji miesteliai lieka apleisti.

Neramumai žalioje miško celėje

Vladas Lakavičius kalbą pradeda irgi nuo žodžių, jog nerija per 40 girininkavimo metų įaugusi į kraują. "Rūpesčių ir darbų yra sočiai, nes į neringiškius visa Lietuva žiūri per didinamąjį stiklą. Dabar labai sausa, tai jau turėjom du gaisrus Preilos girininkijoje, jau gegužės 30 dieną prie parduotuvės degė kalnapušės. Jei 15 minučių būtume pavėlavę - Smiltynę vėl būtų ištikusi tragedija. Budime prie vaizdo stebėjimo kameros, priešgaisriniame bokšte. Vakar vėl ties Pervalka pamatėme lyg žiedadulkes, lyg rūkstant - nuvažiavome, degė apie 30 kvadratinių metrų žolės, ir labai pavojingoje vietoje", - opiausius vasaros rūpesčius vardijo girininkas.

Unikaliame draustinyje nacionaliniame parke esančioje Preilos girininkijai priklauso pustrečio tūkstančio ha plotas, ir Vlado valdose kaip dvylika apaštalų klampoja dvylika briedžių, 125 stirnos, apie 30 šernų, 65 lapės, 29 kiškiai. Angių Neringoje nėra, tačiau apstu žalčių ir gluodenų, liaudyje vadinamų "geležinėmis gyvatėmis".

"Gamtoje jaučiuosi savas, laimingas, gyvenu jos dvasia. Tai, kas jums miške atrodo gražu, tvarkinga, mes, miškininkai vertiname kaip netvarką. Trumpai pasakius, mes per 40 metų nieko nesugriovėme - Neringa net pasidarė gražesnė. Apsaugojom pajūrio apsauginę kopą, sutvirtinom marių krantines, siaubingai greitai ardomas marių, vis pasiglemžiančių naujus plotus. Biologinis krantinių tvirtinimo būdas yra nendrių sodinimas, o kiti nepadėjo. Marių ledus ir vandenio pintom tvorelėm nesutramdysi, aišku, kai stiprus ledonešis, ledų sangrūda viską išneša, ritasi kaip akmenys. Bet žiemos atšyla..." - vėl rūpestėlius vardija girininkas.

Gamtai kenkia šiukšlintojai ir brakonieriai. Patys baisiausi barbarai buvo po nepriklausomybės Neriją su šautuvais užplūdusi partinė nomenklatūra. "Mes juos, aišku, norėjom supakuoti, tad nuskambėjom per žiniasklaidą, sukiršo Vilniaus prokurorai, ir padarėme klaidą, kad su antrankiais į policiją nepristatėme brakonierių. Sovietmečiu tvarką palaikydavo pasieniečiai, o dabar gali nubaust tik kultūringą žmogų. Vos ne kalti liekam, kad "prikibome" prie kokio pono, pažeidžiančio visus medžioklės įstatymus." Girininkas sakė, kad visgi įtampa ir nesibaigiantys darbai suteikia prasmę jo gyvenimui. Ir savo girios neiškeistų nė į Labanorą.

"Mus reketuoja tik šarkos"

Preiliškius Lidiją ir Stasį Lisovskius radome su sūnumis ir marčiomis susėdusius prie stalo privačioje kavinėje "Lyra". Savo verslą jiedu pradėjo 1992 metais, ir nei didelių nuosmukių, nei pakilimų neišgyveno. Ponas Stasys turi dar žvejybos įmonę, ne vieną laivą, ir po šiai dienai visų darbų imasi pats: žvejoja, gamina valgį iš šviežios žuvies, aptarnauja lankytojus.

"Čia mano tėvai parvažiavo po karo, visi takai mūsų praminti, kaip nebranginsi Preilos? Vaikai paliko gimtą lizdą, o mes su žmona dar esame jauni, kupini jėgų ir fantazijos. Vasaromis atvažiuoja šio krašto senieji gyventojai, išvykę iš Neringos, kai dar aš nebuvau gimęs, jų vaikai pasidomi, kaip stipriai keičiasi kraštas. Čia tik plepalai, kad jis niokojamas, juk viskas želia. Kai lakstėme vaikai, čia buvo plyni smėlynai... Pažiūrėkit, koks "nuniokotas" mano kiemas: aš netrukdau gamtai, eidavau sodinti miško, o kieme auginu abrikosus, persikus, kurie veda vaisius. Tik išsipleikt po jais nėra laiko, per dieną dirbame po 17-a valandų, ir man gera, kad laiminga šeima, kad turiu mielą žmoną, kad mano mama dar gyva", - sakė Stasys. Kai nuvažiuoja ko ūkiui nusipirkti ar produktų į Klaipėdą, po kelių valandų jau širdį spaudžia ilgesys. "Keliuosi penktą rytą, pjaunu žolę ar einu żvejot, kad tik diena man būtų ilgesnė. Žmonės turi nematyt tų darbų, kuriuos privalai atlikti, negirdėti namiškių ginčijantis, šūkaujant", - sakė verslininkas. Gal dėl to jo kavinėje "Lyra" viešėjo garsiausi šalies krepšininkai, politikai su šeimomis, o nebuvo tik Valinsko ir V. Adamkaus. Ir skandalų nebuvo, juk kavinėje vasarą dirba artimiausių kaimynų vaikai.

Nėr lygių

"Mes, keturios jaunos šeimos, iš Neringos savivaldybės šiame name gavome butus. Sutariam. Visą sodybą sukūrėme patys. Iš tikrųjų, jei ką gražaus darai, bijai, kad tuoj prikibs: gal tvora netiks... Nespėji važinėti su valdininkais derinti", - sakė palyginti naujakurė Preiloje Vaida Mitkuvienė, atsikėlusi čia iš uostamiesčio su šešių mėnesių sūneliu Luku, kuriam dabar aštuoneri. Našlę vedė žmogus iš didelės šeimos, policininkas, jau išėjęs pensijon, ir jis dabar žmonėms tvarko vandentiekį, gelbsti remonto darbuose. Nagingas vyras savo rankomis padarė karietą poniui. Šeima nuolat gauna gražiausios sodybos titulą.

"Manęs pažįstami klausia, ką veikiu miške, visą gyvenimą triukšminguose restoranuose dirbusi padavėja. Tas "tūsas" užknisa, sulaukus brandos, tad dabar tik mano dukra - "Kelio į žvaigždes" projektų šokėja, jai stinga veiksmo. Man veiklos užtenka: priimu poilsiautojus, nuomoju dviračius. Iš tikrųjų, protingai gyvenant, turinčiai rankas šeimai Preiloje - pasaka", - juokiasi Vaida.

Kai jos poilsiautojai, susėdę prie stalo, klausia: "O ką jūs veikiat žiemą?", moteris turi paruošusi atsakymą: "O ką veikiat jūs?" Sniegą gramdo, skaito, užsienio kalbų mokosi, o adrenalino dozę gauna gastroliuodama su Preilos saviveiklininkais. "Jokiame internete nesiskelbiu, nes poilsiautojų neatsiginčiau. Klijuoju skelbimą prie pušies. Užtat patys gyvename priekaboje.

Pasmalsavau, ką Vaida veikė Nomedos laidoje "Man tas pats, ką apie mane šneka kitos moterys".

"Kai atvažiavau, buvau labai pastebima. Užkliūdavo trumpas mano sijonėlis, manieros, tai, kad aš - atėjūnė. Ir verkiau, visko būta, bet prigijome šaknimis, išgyvenome. Ir man daug kas pavydi - kaip čia mes gerai gyvename. Tik dabar pradedu įvertinti tai, ką čia turiu, ką sukūrėm. Ir sakau, kad man nėr lygių!"