Norvegijos grožį užgožia nebent lietuvių įvaizdis

Didžiąją dalį kelio įveikti teko su į Norvegiją darbo ieškoti traukiančiais lietuviais.

Kelias į šiaurę - iš šių žodžių kilo Norvegijos pavadinimas (Nord vegr). Kelias nuo piečiausio iki šiauriausio šalies taško tęsiasi daugiau nei 2 tūkst. kilometrų.

Trolių bei fiordų šalimi vadinama Norvegija - labai kalnuotas kraštas. Statūs, kalnų upių giliai išraižyti, spygliuočiais apaugę ir debesų apkloti uoliniai šlaitai užima beveik du trečdalius valstybės teritorijos, tad lydėjo beveik visos kelionės metu. Prasidėję vos kirtus Švedijos - Norvegijos sieną kalnynai važiuojant šiaurės link kaskart tankėja, o apgyventų vietų - mažėja. Kartais, įveikus 100 km, teko matyti vos vieną ar du namus. Aišku, kodėl tokioje didelėje šalyje gyvena tik 4,6 mln. gyventojų.

Kylant į kalnus ir leidžiantis nuo jų nuolat besikeičiantis slėgis užgula ausis taip, kad, atrodo, galva tuoj sprogs. Nemalonius pojūčius padeda užmiršti tik pro šalį skriejantys vienas už kitą gražesni gamtos vaizdai, kuriais galima pasigėrėti sustojus pakelės aikštelėse ar kempinguose - ko jau ko, bet jų Norvegijoje tikrai netrūksta.

Vis dėlto iki šiauriausio Norvegijos ir Europos taško Nordkapo nepavyko nusigauti - pritrūko ir laiko, ir pinigų. Apsisukti ir traukti namo teko už 1,9 tūkst. km nuo Klaipėdos esančiame Trondheime.

"Aš dar dainuosiu"

Trečiame pagal dydį Norvegijos mieste Trondheime dar kartą įsitikinau, kad lietuvį galima sutikti netikėčiausiose vietose.

Pavakare išsirengęs į trumpą ekskursiją po kalnuotą miestą, tolumoje išgirdau muziką - lyg Marijonas Mikutavičius dainavo. Nusprendžiau, kad po kelių dienų klajonių gimtinė vaidenasi, tad numojau ranka.

Tik po kelių valandų, apsukęs ratą ir atsidūręs netoli tos pačios vietos, supratau, kad neklydau - iš pakalnėje esančio namo garsiai sklido lietuviška muzika - anksčiau populiarios grupės "Hiperbolės" šlageris "Aš dar dainuosiu".

Pasirodo, šiame mieste dirbančių lietuvių būrys laisvą savaitgalį nutarė praleisti kaip ir gimtinėje - prie gausiai gėrimais nukrauto stalo.

Vienas šilutiškis pasigyrė, jog neseniai iš šio namo išsikraustė čia gyvenę lenkai, todėl dabar jie gyvenantys ramiau - esą kaimyninės šalies piliečiai labai nedraugiški, būdavo, kad nugvelbdavo vieną kitą vertingesnį daiktą.

Išvykdamas iš Trondheime gyvenančių tautiečių gavau patarimą - "tranzuodamas" geriau jau nesakyk, kad esi lietuvis.

Viešnagė pragare

Kelyje šalia Stjordalio, kuriame atsidūriau iš Trondheimo nukeliavęs apie 30 km šiauriau, vėl ištiesiau ranką su pakeltu nykščiu. Veltui. Kantrybės užteko tik pusdienį, kol įkyriai krapnojo lietus, o vairuotojai tik skėsčiojo rankomis. Dangus prakiuro, ir patraukiau atgal. Traukinių stotyje studentas iš Pakistano pasiūlė perpus pigiau įsigyti bilietą į Švedijos miestą Ostersundą, tad nusprendžiau, kad tai puiki proga patraukti namo.

Tereikėjo nusigauti į už kelių kilometrų esantį miestelį, pavadinimu Hell (angl. - pragaras). Stotyje būriavosi nemažai turistų, kurie vienas po kito fotografavosi prie pastato su miestelio pavadinimu.

Vietinės gyventojos paprašiau, kad įamžintų ir mane. Ši sutiko pagelbėti ir pasiteiravo, kokie keliai mane iš Anglijos į Norvegiją atvedė. Atsakiau esąs lietuvis - negi gėdysiuos savo kilmės. Tik tada įsitikinau, kad anksčiau duotas tautiečių patarimas ne iš piršto laužtas - moteris staigiai metėsi nuo manęs kuo toliau, tarsi aš būčiau to pragaro valdovas.

Na, pagalvojau, Lietuva jau gali nešvaistyti milijonų nacionaliniam įvaizdžiui kurti, ir nusprendžiau būti kroatas - pamaniau, tamsūs plaukai ir kelias dienas neskusta barzda įtikins norvegus.

Nusipirkau 1,5 l talpos butelį kokakolos, kuris Norvegijoje kainuoja apie 12 litų, ir, sulaukęs traukinio, išvykau namų link - į Švediją.

Kelionė į Stokholmą

Švedijoje pirmas sustojimas - Ostersundas, vėliau - autostopu iki netoli Baltijos jūros esančio Sundsvalio, čia - priverstinė nakvynė.

Pradėjau galvoti, kad Švedijoje autostopu keliauti kur kas lengviau nei Norvegijoje, bet kai kitą dieną šalia magistralės su iškeltu nykščiu prastovėjau tuščiai, persigalvojau. Paėjęs 10 kilometrų pėsčiomis į traukinių stotį, sulaukiau naktinio traukinio į Stokholmą ir pirmą kartą visos kelionės metu neblogai išsimiegojau. Bet tai nebuvo man į naudą - šeštą ryto pusiau užmerktomis akimis išlipau pačiame šalies viduryje, Orebro mieste. Tai, beje, sužinojau tik po geros valandos, išvydęs kelio ženklus. Nenuvažiavau iki galutinės stotelės, pasirodo.

Bilieto nėra, finansai - riboti, o iki Švedijos sostinės dar daugiau nei 200 kilometrų. Paskambinęs į Lietuvos ambasadą gaunu patarimą susisiekti su giminėmis ar draugais ir kreiptis į juos pagalbos. Padėkojęs diplomatinės atstovybės darbuotojai, taip ir padarau. Stokholmą tenka pamiršti, kelionė namo priverstinai tęsiasi dar vieną dieną.