Norvegija: vikingų žemė, auginanti keliautojus atradėjus

"Visą laiką sakiau, kad noriu važiuot į Pietus, nes atrodė, kad ten rasiu ką nepaprasto, o pas mus yra pakankamai šalta; tai Šiaurė manęs ir netraukė. Bet pasirinktos kelionių agentūros kainos "nesikandžiojo", ir man patinka važiuoti į ekskursiją autobusu, kai gidas iš įvairiausių šaltinių pateikia informacijos koncentratą, ką gali pamatyti per dešimt dienų", - sakė Nijolė.

Atplaukėme į Švediją, vieną dieną Stokholme aplankėme karaliaus rūmus ir karaliaus Gustavo Vazos XVI a. laivą, stebuklingai nuskendusį per pirmąjį pasirodymą valdovui. Laivas paauksuotas, papuoštas cinoberiu, išpuoštas, su geriausiomis burėmis; bet turbūt patrankų jame buvo per daug. 333 metus jis prabuvo dugne, o kai pagaliau jį surado, visa laimė, sūrioje Baltijos jūroje, kurioje nėra laivą graužiančių kirmių, buvo gerai išsilaikęs.

Karalienės įkapės

"Prisivaikščiodavome tiek daug, kad kojos vos įkeldavo į autobusą. Sostinėje Osle aplankėme tris fantastiškus muziejus, ten pirmą kartą pamačiau vikingų laivą. Radau sąsajų mūsų tarp vikingų istorijos ir mūsų protėvių praeities. Žodis "gerai" norvegų kalba yra "greit". Jotlandijoje gyveno milžinai jotai, kurie man asocijuojasi su jotvingiais. Norvegų kultūra aukšta, jų raštijos paminklai yra ant akmenų išraižytos runos.

Žinojau, kad vikingų laivai yra gražūs, bet kad tokio grožio! Iki mūsų laikų išliko karalienės Osos laivas - karalienės įkapės. Jie visus karalius laidodavo meistrų pastatytuose laivuose - su filigraniškais raižiniais, baldais, drakonais, persipynusiais uodegomis. Ten yra raižyta lova ir rogės karalienei, ir visą tą grožį, kuriuo gyvenime naudotis neišdrįstum, norvegai ne tik išstumdavo į jūrą - padegdavo jį, nes ugnis yra tiesiausia kelias pas dievus. Osos laivą užgesino kilusi audra, todėl laivas išliko.

Norvegai yra nepaprasti žmonės - apsigimę keliautojai, statę laivus - knorus, skirtus kelionėms, ir dabarus - atradimams. Matėme laivų, apkeliavusių Pietų ir Šiaurės ašigalius, ir įžymiojo keliautojo bei mokslininko antropatologo Turo Hejerdalo plaustą Kon Tikis, kuriuo jis perplaukė Ramųjį vandenyną. Tik norvegui galėjo šauti į galvą ieškoti srovių, kurios be vargo parplukdo laivą atgal, nes jie jaučia gamtą. Keliautojas atrado, kad į Polinezijos salas galima nuplaukti iš Pietų Amerikos, nes srovės apsisuka ir grąžina į vietą.

Genialūs "troliai"

Osle dar buvome nuostabiame Vigelando parke: obeliske - tartum Laimės žiburyje, įspūdingi persipynę kūnai, vienas per kitą lipa kaip ir gyvenime. Ten yra milžiniškas fontanas, vaizduojantis įvairius žmogaus gyvenimo etapus. Įdomu ir keista, kad skulptorius, draugavęs su dailininku Munku, dažniausiai savo skulptūrose perteikia vyro ir vaiko santykius.

Kompozitorius Edvardas Hagerupas Grygas ir rašytojas Ibsenas abu buvo šimto penkiasdešimties centimetrų ūgio. Grygas buvo labai ligotas, teturėjo vieną plautį, nuostabu, kad sukūrė tokią muziką, o kartu su Ibsenu parašė garsiąją filosofinę dramą "Peras Giuntas".

Šiaip norvegai stambūs ir aukštaūgiai. Švedai yra šviesiaplaukiai, o norvegai - gan tamsaus gymio, tamsių plaukų, akys gali būti ir mėlynos. Šių gražių žmonių prisižiūrėjau Bergene, žvejų turguje. Nesu mačiusi tokių didelių žuvų, ir gali paragauti jų žalių, džiovintų, rūkytų. Kalmarai, krabai viliojo, bet netraukė paragauti nei ryklio, nei banginio mėsos, nes man banginis man yra kaip žmogus. Pusryčiams gaudavome silkių asorti: su bruknėm, svogūnais.

Įkopiau į prie Bergeno stūksantį Floreno kalną, gėrėjausi Vindefoso kriokliu, kai surengėme nedidelę iškylėlę ir prie jo nusigavome per kalnus. Norvegijoje nuolat lyja, bet greit pripranti prie ramaus, sutankėjančio ir paskui dulksna virstančio lietaus ir rūko, kuris pareina - išeina. Vienur kitur upelis prateka. Pajunti visą gamtos didybę. Vis prisimindavau lietuviškos dainos žodžius apie kalnus, ir galvojau: o kur čia pas mus tie kalnai?

Dievų kalnas

Norvegijoje yra tik pusantro procento dirbamos žemės, o visa kita - kalnynai ir akmenynai. Jie taupo miežinę duoną, džiovina "duoniukus" su įvairiomis sėklomis. Norvegai spaudžia gardžius sūrius. Vyrai užsiima drožyba, moterys audžia.

Tarp fiordų ant uolų yra mažas mažas žemės lopinėlis, ir kito priėjimo iki sodybos nėra kaip laivu atplaukti ir užkopti kopėčiomis. Karves, ožkos ir avys labai savarankiški, rodos, patys susiranda ėsti ir nueina kur reikia. Nuklysti nėra kur.

Norvegai prie Užpoliarinio rato turėjo problemų dėl svaigalų. Ten ilgas tamsos periodas, jie serga depresija. Vikingai gerdavo alų, o paskui - tokį patį kiekį degtinės. Nacionalinis gėrimas aqva vita yra degtinė, kurios užsilikusią statinę atradę įsitikino, koks įdomus skonis, prisisunkęs statinės kvapo. Ant etikečių parašyta, kurioje vietoje ir kada laivas kirto ekvatorių, nes tą degtinę specialiai plukdo.

Norvegai mėgsta vienumą, gali valandas sėdėti ir žiūrėti į vieną tašką. Gamta nėra sukultūrinta, yra neįžengiamų miškų. Jotunheimo kalnais žiemą neįmanoma praeiti, nes ten yra 10 metrų sniego, ir palei kelią subadyti aukšti pagaliai, kurių viršūnės žymi, kur pavasarį gali praeiti. Su slidėmis gal ir galima tuos kalnus įveikti. Mes nepasiekėme šiauriausio Norvegijos taško, matėme elnių kinkinius, žmonės vežėsi ir šunis.

Hardangerio plynaukštėje neauga net beržai, tik samanos ir gaivūs sniegynai. Jotunheimo kalnai dar vadinami Žalčio žiedu. Ibsenas su Henriku Wergelandu slidėmis įveikė šiuos kalnus. Jauti, kad stichija galinga, kai matai paminklą šešiems raiteliams, nešusiems kažkokią žinią ir žuvusiems.

Lapiai ir samiai, elnių augintojai, kovoja už savo teises, turi savo vėliavą ir saugo savo kalbą. Jie turi milžiniškas elnių bangas; vienas žmogus - net 50 000, ir tik iš malūnsparnio gali apžvelgti ganyklas.

Aplankėme Dievų kalną, kuriame gyvena Toras ir Frėja. Aukštyn veda serpantinai, važiuoti buvo pavojinga. Dievai sėdėjo po dangaus skliautu visai kaip jų kolegos graikų dievai Olimpo kalne. Važiavome Erelių ir Trolių keliais, ir statėme iš akmenukų mažus troliukus. Šiaip troliai - geros miškų būtybės, iš žemės gelmių išgaunančios brangakmenius, ir šiaipjau žmonėms padeda, jeigu apie juos gražiai kalbi ir galvoji. Bet jeigu Trolių dieną nepadėsi jiems košės už durų, jie gali supykti ir padaryti baisių dalykų. Troliai vaikšto tik naktimis, bet jeigu kuris užsižiopso ir diena užklumpa ne miške, jie pavirsta akmenų krūva. Reikia iš jos kruopščiai sudėti troliuką, kad naktį jis atsigautų, grįžtų namo ir darytų gera žmonėms.

MISTIKA. Leisdamasis nuo Dievų kalno atrandi Trolių kelią. Iš pabirų akmenų reikia sudėti "trolį", idant jis atgytų ir grįžtų į mišką. FIORDAI. Norvegijos kraštovaizdis išraižytas fiordų, kurie tinka įrengti uostą, jūros laivų statyklas. Didžiausias šalyje - Sognefiordas (205 km). SLĖNIS. Dirbamos žemės Norvegijoje yra vos pusantro procento, o ir namukai vos ne prilipę vienas prie kito. SRAUNUSIS. Tvindefoso krioklys, dar vadinamas "Amžinosios jaunystės kriokliu", ošia savitą simfoniją... BERGENE gimusio garsaus romantiko kompozitoriaus ir pianisto Edvardo Grygo namas traukia turistus. KAPAS. Čia ilsisi E. Grygo ir jo žmonos palaikų pelenai. Atsisveikinti su kompozitoriumi į gatves buvo išėję tūkstančiai jo gimto miesto žmonių. SNIEGAS. Nijolė mėgavosi tyro kalnų sniego gaiva. KALNYNAI. Išvydusi Norvegijos kalnus, Nijolė "neberanda" kalnų Lietuvoje ŽYDĖJIMAS. Norvegai moka išnaudoti kiekvieną žemės lopinėlį ir paversti jį rojumi.