Niujorkas. Betoninė svajonė

Tu gali jausti sentimentus šiam niekada nemiegančiam miestui, bet ar jis juos jaus tau? Nesilažinčiau nė už vieną centą, papuoštą užrašu "In God We Trust". Tai monstras, kuriam atskiras žmogus neįdomus, nebent tu būtum Donaldas Trumpas ir norėtum pakeisti Manheteno veidą pastatydamas dar krūvą keliasdešimties aukštų dangoraižių.

Iš šio 8 su puse milijono žmonių megapolio reikalauti jausmų nereikia. Tai jis reikalauja tavo jausmų. Tavo dėmesio. Tavo laiko. Tavo jėgų. Tavo pinigų.

Tai jis užgniaužia tau kvapą, kai tu, pirmą viešnagės savo svajonėje rytą išlipęs iš "Penn Station" metro stoties ir pakilęs į 7-ąją aveniu, prieš akis pamatai tai, ką iki šiol regėjai sovietinės propagandos (beje, nedaug klydusios) pilnose savaitraščio "Za rubežom" iliustracijose arba Holivudo filmuose.

Viskas taip, kaip juose - milijonai geltonų taksi, tūkstančiai žmonių, skubančių siaurais šaligatviais, paskendusiais iš kanalizacijos ir metro angų sklindančiuose garuose. Krūvos sniego ir dar didesnės krūvos šiukšlių (o dar sako, kad Klaipėdos komunalininkai dirba blogai...). Policijos automobiliai su iš paauglystės magišku trumpiniu NYPD, kas kelias minutes su sirenomis pralekiantys ugniagesių automobiliai su milžiniškomis, nors ir keletą metų neplautomis JAV vėliavomis. Mokykliniai autobusai. Miegantys benamiai rytiniuose metro traukiniuose. Iki košmaro baisios metro stotys. Išdidūs policininkai.

Stačiakampius kvartalus košiantis vėjas. Ir triukšmas. Nuolatinis triukšmas gatvėse, nepaisant to, kuri dabar valanda - ankstus rytas ar vėlyvas vakaras. Net Bruklino viduryje 4-ą valandą ryto pravažiuojančių automobilių vairuotojai signalizuoja - tarsi norėdami paraginti savo mašinas nemiegoti, ką čia kalbėsi apie niekada akių nesumerkiantį Manheteną.

"Empire State Building". Brodvėjus. "Times Square". Centrinis parkas. "Grand Central Station". Volstrytas. Buvusio Pasaulio prekybos centro statybvietė. Šv. Patriko katedra. Chinatown, Little Italy, Greenwich Village. Laisvės statula. Po velnių, o kur dar iš nuostabos išsižioti priverčiantis Bruklino tiltas... Pagaliau šias klišes žinau ne iš atvirukų ir kino filmų. Aš - savo svajonėje.

Tik... Ar norėčiau dar kartą grįžti į šį miestą? Kol kas nežinau. Žinau tik vieną dalyką - jis grįžta pas mane pats. Beveik kasdien. Gal vis dėlto jis pajuto sentimentus man?