Moravijos užrašai (1)

Brno - radinys pakeliui į auksinį Europos trikampį

Istorija šiam regionui buvo dosni - daug šimtmečių tai buvo pats Habsburgų, Austrijos-Vengrijos imperijos vidurys, čia vyko lemtingi istorijos veiksmai, nulėmę daugelio Europos tautų likimus.

Apie "antrųjų miestų" likimą

Pasaulyje ir Europoje yra nemažai šalių, kurios, užsieniečių akimis, dažnai tapatinami su vieno miesto, dažniausiai sostinės, pavadinimu. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Estija - tai Talinas, Latvija - Ryga, Čekija - Praha, Lietuva - taip pat prie tų pačių kraštų. Žinoti, kad Lietuva - tai Vilnius, daugeliui atrodo visai pakankama.

Tiesą sakant, kartais būna gaila tų miestų, kuriems teko "antrųjų" likimas: savo sostinių jie dažnai yra visai užgožiami, nutylimi, turistų dažnai aplenkiami arba pasirenkami kaip tranzito, nakvynės vieta. Taip vietoj galimo malonaus atradimo daugeliui keliautojų jie tampa praradimu, nes lieka neaplankyti, neapžiūrėti, nepažinti.

Paminklas garsiajam maršalui Louis Raduit de Souches, gudrumu išgelbėjusiam miestą nuo švedų antpuolio.

Brno, mano akimis, yra būtent toks. Miestas išsidėstęs centrinėje Europos dalyje, nuo Prahos, Vienos, Bratislavos, Budapešto nutolęs ne daugiau kaip 200 kilometrų. Tad keliautojai, susiruošę patyrinėti auksiniu Europos trikampiu vadinamą regioną arba norėdami pasiekti Vokietiją ar Italiją, beveik neišvengiamai važiuoja pro Brno, tačiau čia tik pernakvoja ir traukia toliau.

Nieko nepadarysi, miestai, kaip ir žmonės, turi ne tik savo veidą ir savo būdą, bet ir likimą. Laimei, kelionė susiklostė taip, kad Brno praleidau visą puikią gegužės mėnesio dieną. Ji neprailgo.

Brno - netikėtas radinys

Čekijos pietryčiuose, Svitavos ir Svratkos upių santakoje, įsikūręs Brno - antrasis pagal dydį šalies miestas su maždaug 400 tūkst. gyventojų. XIX a. pradėjęs kilti kaip pramonės centras, Brno iki šiol vadinamas čekišku Mančesteriu.

1839 m. Brno tapo pirmuoju Čekijos miestu, kurį pasiekė geležinkelis. Dar po 30 metų, 1869 m., čia paleistas pirmasis Čekijoje arklinis tramvajus.

Brno turi oro uostą, geležinkeliai ir automagistralės jungia jį su kitais Europos šalių miestais. Brno išplėtota mašinų, plieno konstrukcijų, traktorių, šaunamųjų ginklų, elektronikos, tekstilės, trikotažo, medžio apdirbimo, odos, maisto, baldų, statybinių medžiagų, popieriaus gamyba.

Reduta teatras.

Tačiau miesto svečiui tai nė motais, į akis nekrinta nei gamyklų kaminai, akių negraužia jų dūmai. Priešingai, susidaro įspūdis, jog tai - žalumoje skendintis, parkais, skverais, fontanais išsipustęs istorijos, kultūros ir mokslo centras.

Tai irgi yra tiesa. Juk būtent čia žymusis mokslininkas G. J. Mendelis atrado šiuolaikinės genetikos dėsnius. Čia gyveno ir kūrė keturi Europoje žinomi kompozitoriai (visi jie pagerbti dailiais skoningais paminklais). Brno Mahen teatras - pirmasis Europoje teatras, apšviestas Edisono lemputėmis. Manoma, kad senasis, 1870 m. nelaimingai sudegęs Reduta teatras - pirmasis teatras Vidurio Europoje, įkurtas apie 1600 metus. Jame vaidinimus rengė vokiečių ir italų trupės. Būtent šiame teatre 1767 m. koncertavo vienuolikametis Volfgangas Amadėjus Mocartas.

Šiandien Brno yra keturi universitetai, veikia muziejai, meno galerijos, didžiuliai parodų paviljonai.

Miestas, skirtas žmonėms

Turisto ausiai greitai užkliūva gido kartojami žodžiai: seniausias, didžiausias, garsiausias, turtingiausias, lyg iš kiauro maišo pilamos legendos apie kas antrą namą, objektą ar skulptūrą.

Galima paklausti: "Na ir kas, kad seniausias? Na ir kas, kad didžiausias? Na ir kas, kad Mocartas?" Ar šiandien tai yra labai svarbu?

Man atsakymas aiškus. Svarbu, nes tai kelia pasididžiavimą savo miestu, šalimi ir istorija. Žadina pagarbą, patriotiškumą. Tokį miestą lengviau mylėti. Svarbu, nes gaivina atmint5, svarbu, jeigu tai žino kas antras užkalbintas miestietis.

Miestas nestokoja humoru dvelkiančių meninių akcentų.

Lankiausi gegužės pabaigoje, parkų alėjose liepsnojo raudonžiedžiai kaštonai, kvepėjo gėlynų žiedai, šviežiai nupjauta vejų žolė, ant suoliukų prisėdę ir trumpu atokvėpiu besidžiaugiantys žmonės.

Prisimeni ir patiki gido žodžiais, kad yra miestų, kurie labiausiai rūpi pasauliui, yra miestų, kurie gyvena patys dėl savęs, ir yra miestų, skirtų gyventi žmonėms.

Istorijos faktai ir jų iliustracijos

Kelionės yra geriausias istorijos mokytojas - šią seną tiesą pavirtino ir viešnagė Brno.

Miestas pirmą kartą paminėtas 1091 m., oficialiai miesto teises gavo 1240 metais. Nuo XIX a. pabaigos buvo garsios Pršemislų giminės kunigaikščių valdų centras, nuo XII a. pabaigos miestą kolonizavo vokiečiai, 1526-1918 m. priklausė Habsburgų imperijai. 1849-1918 m. buvo Moravijos karališkosios žemės sostinė, vėliau, iki pat 1993-iųjų buvo Čekoslovakijos srities centras. Čekijai ir Slovakijai tapus atskiromis nepriklausomomis valstybėmis, tapo Pietų Moravijos krašto sostine.

Daug pastatų alsuoja buvusia imperijos didybe.

Tokie istorijos faktai, o jų iliustracijos - prieš akis, Brno aikštėse ir gatvėse.

Brno senamiestis - nemažas, bet apeinamas pėsčiomis ir koncentruotas.

Senoji rotušė saugo legendas

Seniausias pasaulietinis pastatas Brno mieste yra Senoji rotušė. "Senoji" yra privalomas epitetas, nes rotušių mieste yra dvi. Istorinis burgundų architektūros stiliaus elementų turtingas rotušės kompleksas žinomas nuo 1240 metų.

Nuo to laiko jis visada buvo miesto administracijos būstinė. Tik 1935 m. miesto taryba persikėlė į naujas patalpas. XIV a. čia dirbęs iždininkas ir notaras Jonas sukūrė įstatyminę bazę, kuria vėliau naudojosi ir visi kiti miesto teises įgiję Moravijos miestai.

Paminklas šv. Kirilui ir Metodijui - broliams vienuoliams, slavų rašto ir bažnytinės kalbos kūrėjams, Biblijos vertėjams, misionieriavusiems Moravijoje.

Rotušę puošia įspūdingi vėlyvosios gotikos vartai su išraiškingomis smailėmis, kurių viena nulinkusi lyg aptirpusi vaško žvakė. Pasakojama, kad sutarto užmokesčio už darbą negavęs architektas tai padarė tyčia, tačiau labai tikėtina, kad tai savotiškas jo meistriškumo, galbūt ir humoro jausmo liudijimas.

Rotušės tarpuvartėje po lubomis kabo Brno simboliu tapęs didžiulis drakonas, pagal legendą Brno miestą ir miestiečius kankinęs daugelį metų ir galiausiai nudobtas mėsininko draugo, suviliojusio drakoną negesintų kalkių jauku.

Varpai skamba valandą prieš vidurdienį

Jei vaikščiosi po Brno senamiestį vėlyvą rytmetį, 11 valandą išgirsi skambant gražiosios Brno katedros varpus. Taip kasdien jau daugybę metų nuo 1645-ųjų.

Ne vidurdienį, o būtent 11-ą. Istorija intriguojanti. 1645 m. Brno buvo vienintelis Moravijos miestas, kovojęs su švedais per Trisdešimties metų karą. Po trijų mėnesių apgulties švedų generolas Torstensonas pasakė, kad jeigu nepaims miesto iki varpai paskelbs vidurdienį, jis atsitrauks.

Kažkokiu būdu miesto gynėjai apie tai sužinojo, ir varpai suskambo 11 val. Švedai atsitraukė.

Didybe ir prabanga pribloškianti Šv. Petro ir Pauliaus katedra.

Pati katedra XIII-XIV a. pastatyta buvusios Brno pilies ir romaninės šventovės vietoje kaip Šv. Petro bažnyčia.

Bėgant amžiams, ji buvo daug kartų aukštinta, platinta, kol galiausiai 1777 m., Brno tapus vyskupija, buvo dedikuota ir šv. Pauliui ir tapo katedra. Pačioje XIX a. pradžioje katedra buvo išdabinta smailėmis, kurios laikomos visos Čekijos neogotikos šedevru ir yra matomos iš bet kurios miesto vietos.

Špilberkas - nuo karalių iki kalinių

Špilberkas, ant kitos kalvos įsikūręs miestą garsinantis paminklas, pasižymi istorija, kurios veikėjai yra ir karaliai, ir kaliniai.

Špilberko pilį dar XII a. pradėjo statyti Čekijos karalius Pršemislas Otokaras II. Iš pradžių tai buvo gotikinis statinys, tačiau XVII a. pilis buvo rekonstruota į didžiulį barokinį fortą su visame regione pagarsėjusiu kalėjimu.

Tai buvo pati blogiausia vieta, į kurią galėjo patekti prasikaltę Austrijos-Vengrijos imperijos valdiniai ar kitų kraštų karo belaisviai. Špilberko požemiuose buvo įrengtos kraupios kankinimo mašinos, kalinimo salygos buvo nepakenčiamos. 1783 m. imperatorius Jozefas II oficialiai paskelbė, kad Špilberkas skirtas baisiausiems ir pavojingiausiems nusikaltėliams - jam prigijo Tautų kalėjimo titulas.

Špilberko pilies fragmentas. Čia buvo Tautų kalėjimas, dabar - miesto istorijos muziejus.

Iki gyvos galvos įkalintiems kaliniams požemiuose buvo įrengtos medines dėžes arba karstus primenančios kameros, kuriose žmonės buvo laikomi iki mirties.

Kalėjimas Špilberke buvo panaikintas tik XIX a. viduryje, tačiau Pirmojo pasaulinio karo metais čia buvo įkalinta šimtai civilių, o Antrojo pasaulinio karo metais kalėjo daugybė čekų patriotų.

Šiandien - tai lankomiausias miesto muziejus, o nuo Špilberko kalvos atsiveria atvirukų verta miesto panorama.

Beveik amžinas Kopūstų turgus

Daug giedresnis miesto istorijos puslapis - aikštė, žinoma Zelny trh - Žaliojo, arba Kopūstų, turgaus pavadinimu.

Ūkininkų turgus, kuriame daugiausia prekiaujama daržovėmis, gėlėmis ir kitais augalais, toje pačioje vietoje - pačioje senamiesčio širdyje - gyvuoja nuo neatmenamų laikų, tiksliau - jau 800 metų. Kopūstų turgaus pavadinimas žinomas jau nuo XV amžiaus. Aikštė ir turgus populiarūs ne tik tarp miestiečių, kurie čia noriai apsiperka ir pabendrauja, bet ir tarp turistų. Tai tikrai smagi ir unikali Brno vieta.

Šv. Jokūbo bažnyčia - vėlyvosios gotikos šedevras.

Negali nesistebėti, kaip neįprastai ir jaukiai atrodo prekiautojai, su savo prekystaliais įsikūrę aplink prabangų, skulptūromis išpuoštą Parnaso fontaną. Jie vieni kitiems nekliudo ir draugiškai sugyvena.

Be Parnaso, aikštėje yra dar keli nedideli fontanėliai, kuriuose "apgyvendinti" žalčiai, driežai ir gyvatės. Be to, po visa aikšte glūdi požemių labirintas, kuriame senovėje buvo laikomos greit gendančios žemės gėrybės, o dabar jos atvertos lankytojams, po požemius rengiamos ekskursijos.

Laisvės aikštėje skleidžiasi Brno dvasia

Dar viena aikštė, šiandien žinoma kaip Laisvės aikštė, buvo vadinama Žemutiniu turgumi, yra didžiausia ir seniausia Brno mieste. Nuo XIII amžiaus ji išlaikė netaisyklingo trikampio formą, bet tai nesumažina jos patrauklumo. Įdomu ,kad nuo seno Brno buvo statomas kaip netaisyklingo plano miestas, kuriame buvo keičiamos upių vagos, tiesiami žiediniai bulvarai, įgyvendinamos kitos žmogaus proto ir fantazijos užmačios.

Jaukus senamiesčio kampelis.

Aplink Laisvės aikštę nuo seno gyveno turtingi žmonės, didikai, tai liudija prabangūs, įmantrios architektūros ir puošybos namai, žavintys iki šiol. Šioje aikštėje iškilęs įspūdingas paminklas maro aukoms su keturių šventųjų skulptūromis, čia gausu ir modernių meninių objektų.

Vienas iš jų - originalus, šešių metrų aukščio kulkos formos laikrodis, pagamintas iš juodojo Afrikos granito. Tačiau labiausiai jis intriguoja mechanizmu, kuris suprantamas galbūt tik patiems jo projektuotojams. Tai dar viena šypsena miesto veide.

Žmogeliukas nuogu užpakaliu

Turistai, vaikštinėdami po miestą, būtinai aplanko Šv. Jokūbo bažnyčią - svarbiausią vėlyvosios gotikos statinį Brno. Pastatyta XIII amžiuje, iš pradžių ji tarnavo kaip vokiečių ir flandrų maldos namai.

Deja, pirminė jos išvaizda išsilaikė ne taip ir ilgai - XIV a. pabaigoje ji perstatyta gotikos stiliumi. Architektas Antonio Gabri 1592 metais užbaigė bažnyčios bokštą, iškilusį net į 94 metrų aukštį.

Turbūt jam ir priskirtinas architektūrinis pokštas. Gerai įsižiūrėjus, viename bokšto langų galima pamatyti žmogeliuką nuogu užpakaliu, atsuktu į Šv. Petro ir Pauliaus katedrą.

Matyt, taip išreiškė džiaugsmą, laimėjęs konkurencinę kovą dėl šventovės bokšto aukščio - katedros bokštas siekė 84 metrus, taigi liko 10 metrų žemesnis už Jokūbo. Gal ir nelabai subtilu, bet iš istorijos neišbrauksi.

Šv. Jokūbo bažnyčia garsi ir dėl savo Kaulų koplyčios. Bažnyčios požemiuose ir sienose ilsisi per 50 000 žmonių palaikų.

Dar vienas panašus laidojimo kompleksas yra Kapucinų vienuolyno ir bažnyčios požemiuose esanti Kapucinų kripta, kurioje broliai kapucinai buvo laidojami net 300 metų. Dėl ypatingos geologinės žemės sudėties ir ventiliacijos nemažai vienuolių palaikų mumifikavosi ir išsilaikė iki šiol.

Brno kviečia sugrįžti

Neišvengiamai per tokį trumpą laiką daug kas liko nepatirta ir neapžiūrėta.

Daug įdomių dalykų nepaminėta ir šiame pasakojime. Galbūt tai reiškia, kad Brno kviečia sugrįžti dar kartą.