Moldova pilna skurdo ir gyvybės

Tamsoje apžiūrėjome puikią miesto pilį, kelias bažnyčias, pakeiksnojome neapsakomai duobėtas Lutsko gatves ir patraukėme ieškoti pirmosios nakvynės.

Pavažiavę keletą kilometrų nuo miesto, įsukome į nežinia kokį aklinoje tamsoje skendintį kaimą. Vienas iš mūsų vaikinų staiga sumąsto įsiprašyti į pirmos pasitaikiusios bakūžės gyventojų kiemą ir ten saugiai išsimiegoti (vidurnaktį!). Žinoma, beldimo į duris niekas neišgirsta arba nenori girdėti, o galiausiai mums tenka sprukti nuo loti pasileidusių šunų.

Netrukus pastatome mašiną nuošalioje pievelėje netoli sodybos. Drėgna, naktis šalta, todėl paskubomis pasistatome palapinę ir apsivelkame kone visus turimus drabužius. Prieš užmiegant supypsi mobilusis telefonas - žinutė iš Lietuvos, kad "LT United" "Eurovizijos" finale laimėjo šeštą vietą, o nugalėjo suomių baisuokliai "Lordi".

Kitą dieną pro mašinos langą stebėjome Ukrainos kaimų kaimelių gyvenimą. Vos nesusidūrėme su karvių banda, kuri staiga pastojo mums kelią; ją su rykštele gynėsi sena sulinkusi močiutė. Visur, kur pažiūrėsi, - lygumos ir platūs juodžemio laukai. Kaimuose ir miesteliuose gyvenimas verda, daug žmonių ir visi bendrauja, eina susikibę rankomis, susibūrę ratu kažką aptarinėja, lyg būtų viena didelė šeima. Keliuose dominuoja žiguliai ir moskvičiai, jau parūdiję ir tarškantys, o apskritai mašinų labai mažai. Senukai važinėja dviračiais, visi kaip vienas apsirengę kostiumais, labai senais, vietomis palopytais, - turbūt dar nuo vestuvių likusiais. Suklypę nameliai, senos medinės tvoros, apleisti pastatai išdaužytais langais, mažos parduotuvėlės remonto nemačiusiomis sienomis. Visur baisus skurdas. Europos Sąjunga Ukrainai dar lyg tolimas miražas.

Reketas muitinėje

Mogiliov-Podolski nėra tipiškas ukrainietiškas miestas, nes čia yra siena su Moldova. Gatvėse chaosas, papuolame į turgų, kur prekeiviai susėdę ant taburečių, o visas savo gėrybes susikrovę kaip papuola. Moteriškė pripuola siūlyti beliašų, aplink ją uodegą vizgina perdžiūvęs šuva. Jau buvome skaitę, kad Moldovoje yra begalės valkataujančių šunų. Tvanku.

Tokios muitinės dar nebuvome matę. Kol laukėme mašinoje, stebėjome, kaip palei tvorelę pirmyn atgal migruoja vietiniai ir visi ką nors nešasi: tai kokį susuktą kilimą, tai klozetą karutyje, tai gerą gabalą mėsos permatomam maišelyje, iš kurio kapsi kraujas. Atrodytų, kad pereiti sieną jiems yra tas pat, kas pereiti į kitą gatvės pusę.

Muitininkai čia nepėsti. Vienas staiga sumąsto pareikalauti neaiškaus mokesčio už važiavimą tiltu. Jis mūsų neįtikina, mokėti atsisakome. Tada prieina kitas, matyt, išsiaiškinęs, kad kolega nieko nepešė, ir vėl pradeda sukti kalbą apie kažkokią vietinę rinkliavą. Galiausiai kupinas nevilties taria: "Gal turit bent šiek tiek grivinų (Ukrainos pinigai. - Aut. past.) alui, ką?" Tai dar ne viskas. Vienas muitininkas, pamatęs naujo pavyzdžio lietuvišką pasą, paklausė, gal žinome, kur tokį galima įsigyti. Dar kažkuris siūlė pirkti laikrodžių. Laukdami pasų dar spėjome pasiklausyti gitarą brazdinančio čigono, kuris traukė už širdies griebiančią dainą, ir įvažiavome į Moldovą.

Vienuolių vaišės

Netoli sienos, už maždaug 200 km į šiaurę nuo sostinės Kišiniovo, nuostabiame gamtos draustinyje stūkso vienas seniausių Moldovos vienuolynų. Senąsias vienuolių gyvenimo tradicijas iki šių dienų išlaikęs Rudžio vienuolynas ir Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia įkurti 1777 m. Dabar tai moterų vienuolynas, kuriame šiuo metu gyvena dvidešimt vienuolių.

Pakeliui į vienuolyną klausėmės paukščių simfonijos ir grožėjomės žmogaus beveik nepaliesta gamta. Sutikome dvi moldaves, kurios ėjo prisirinkusios grybų. "Jūsų šitaip neįleis, moterys turi vilkėti sijonus", - pamačiusios, kad mes su drauge vilkime kelnes, draugiškai įspėjo moldavės.

Tačiau mus pasitikusi vienuolė Liuba giliomis rudomis akimis supratingai nusišypsojusi atrakino mažą namuką šalia vienuolyno vartų ir netrukus padavė mums po sijoną ir skarelę. Bet vienuolei nepatiko pusnuogės šortais apsirengusio vieno iš mūsų vyrukų kojos. "Einu paklausiu motinėlės, ar galiu jus įleisti", - palingavusi galva tarė ir kuriam laikui dingo.

Tuo metu prie mūsų priėjo kita senyvo amžiaus vienuolė. Pradėjo klausinėti, iš kur atvykome, ar esame išalkę ir kur žadame nakvoti. "Galite pernakvoti pas mus, jei norite, paruošime jums ir pavalgyti..." Tada grįžo sesuo Liuba. Apžiūrėti vienuolyną mums leista.

"Tai gražiausias vienuolynas Moldovoje, - tvirtino vienuolė. - Mūsų seserys yra įvairaus amžiaus. Vienai seseriai, kai čia apsigyveno, buvo dvylika metų. Aš prieš tai gyvenau mieste. Dabar jau tik retsykiais nuvažiuoju, bet negaliu ilgai būti, dūstu tarp to betono ir dulkių... Mieste įtampa, žmogus įtraukiamas į nesibaigiančių darbų sūkurį. O čia, gamtoje, kiekvieną rytą pradedu su daina..."

"O, jūs juk išalkę", - kiek pasivaikščiojus pasakė vienuolė ir nusivedė mus į vieną iš vienuolyno pastatų. Pirmiausia aprodė patalpą, kur valgo vienuolės; ten tebuvo ilgas jau padengtas stalas, mediniai suolai ir šv. Marijos su kūdikiu ikona pačiame centre. Mūsų buvo paprašyta ateiti į kambarį priešais. "Štai jums maistas, ką Dievas davė, tas ir yra", - pasakė Liuba ir mus paliko.

Ant stalo radome indą su bulvių, kopūstų ir svogūnų troškiniu, silkės su žirneliais, varškės sūrio, baltos duonos, avietėmis kvepiančio gėrimo ir tuščius molinius dubenis su puodeliais. Lūpos tarsi pačios sukalbėjo maldą ir įniko į valgį.

Dvidešimt centų už ledus

Nakvoti nepasilikome, nes tądien dar norėjome aplankyti Sorokos pilį ant Nistru upės kranto (medinė pilis buvo pastatyta 1499 m., o 1543-1546 m. perstatyta iš akmens ir iki šių dienų yra puikiai išlikusi) bei akmenskaldžių gyvenvietę Cosauti su vienuolynu.

Labiau nei pilis mūsų dėmesį Sorokoje patraukė begalės čigonų. Motinos ilgais margais sijonais ir žėrinčiais papuošalais tiesiog gatvėje žindė kūdikius, vyrai, vaikai ir seneliai sutūpę ant laiptų žaidė kortomis, šnekučiavosi.

Sorokoje matėme daug apleistų negyvenamų daugiabučių ir kitų pastatų, elgetaujančius murzinus vaikus. Matyti vaizdai tik patvirtino mūsų girdėtus šiurpius skaičius: net 80 proc. moldavų gyvena žemiau skurdo ribos.

Parduotuvėse nustebino itin žemos kainos. Paskanaujame ledų, kurie kainuoja vos 1 lėją (apie 22 centus).

Cosauti žavėjomės moldavišku kaimo gyvenimu. Lietuvoje pripratę matyti ištuštėjusius kaimus ir suvargusius žmones, čia išvydome visai kitokį vaizdą. Moldovos kaimai pilni gyvybės, o žmonės, nors ir kovoja su skurdu, atrodo laimingi. Visur čiauška vaikai, motinos sūpuoja mažylius, o senyvos moterys vaikšto apsirengusios nacionaliniais drabužiais.

Tačiau nesuklysime pasakę, kad blogesnių kelių nei Moldovoje turbūt nėra daugiau niekur. Sutemus ieškodami nakvynės tris valandas klaidžiojome neapsakomo gylio duobėmis išvagotais keliais beveik be jokių ženklų. Tausodami mašiną slinkome vėžlio greičiu, retsykiais net stabtelėdami pasižiūrėti, kaip kokią duobę apvažiuoti. Galiausiai sustoję kažkur palaukėje mes, merginos, užsnūdome mašinoje, o vaikinai - miegmaišiuose ant žolės.

Kitą rytą aplankome Saharnos Šv. Trejybės vienuolyną (apie 110 km į šiaurę nuo Kišiniovo), svarbų šalies religinį centrą. Čia, anot legendos, vienuolis ant uolos (pirmieji vienuoliai Saharnoje buvo įsikūrę uolų urvuose) kartą pastebėjo švytinčią šv. Marijos figūrą. Priėjęs pastebėjo jos pėdos įspaudą. Po kiek laiko šioje šventoje vietoje buvo pastatytas vienuolynas.

Tokios mašinos Lietuvoje jau laikomos antikvarinėmis... Nieko keista, kad ukrainiečiai mūsų automobiliuką nužiūrėdavo išpūtę akis

Mogiliov-Podolski muitinėje maždaug už dvidešimties metrų stovi daugiabutis

Palei tvorą Ukrainos-Moldovos muitinėje pirmyn atgal zujo žmonės ir kone kiekvienas ką nors nešėsi...

Rudžio vienuolynas įkurtas nepaprasto šaltinio vietoje: tikima, kad jo vanduo turi stebuklingų galių

Šis milžiniškas akmuo, kuris, anot vienuolių, auga, stūkso šalia Rudžio vienuolyno bažnyčios. "Manoma, kad šis akmuo naudotas bažnyčios statybai. Jis vadinamas ne tik augančiu, bet ir verkiančiu akmeniu, nes palijus vandens lašai nuo jo kapsi kaip ašaros", - pasakojo vienuolė Liuba

Rudis. Šiame pastate vienuolyno teritorijoje kadaise veikė mokykla

Apleistas daugiabutis Sorokoje

Moldovoje temstant

Saharnos vienuolyno kiemelyje ant suolo snūduriavo sena vienuolė su rožiniu rankoje. Vėliau, pabudusi, ji sakė: "Man čia patinka, niekas nerūko, negeria, nesiginčija... Bet turistų daug"

Saharnoje užkopus ant uolos - iš čia atsiveria nuostabi vienuolyno panorama - mus užkalbino moldavas Nikolajus. Palaikęs mus latviais (kaip, beje, beveik visi moldavai, nes sovietmečiu jie buvo siunčiami tarnauti į Latviją) jis panoro kartu nusifotografuoti ir paprašė atsiųsti nuotrauką

Šv. Marijos pėdos įspaudas saugomas rakinamame mažame bokštelyje. Matėme, kaip prie jo priėjusi moldavė atsiklaupė ir pabučiavo žemę

Kitame Nistru upės krante - nepripažinta Padniestrės Respublika. Moldavai skundėsi, kad jiems, norintiems ten patekti, reikia mokėti, o Padniestrės gyventojams rinkliavos netaikomos

Moldovos sostinė Kišiniovas mūsų nesužavėjo, tačiau čia karštą dieną atsigaivinome puikia gira. Autorės nuotr.