Pažintis su Maroku prasidėjo berberų vakaru Massos miestelio tvirtovėje. Berberų Maroke kur kas daugiau nei Tunise ir jų tradicijos turtingesnės. Maroke įsitikinau, kad berberai tikrai gali būti šviesiaodžiai, šviesiaplaukiai arba rudaplaukiai ir mėlynomis akimis. (Jie maloniai bendravo, tačiau fotografuotis atsisakė; apskritai to vengė visi marokiečiai.) Apie berberų kilmę sklinda įvairios legendos: Atlantidos palikuonys, ateiviai iš Europos... Net didysis keliautojas Turas Hejerdalas, daug metų tyrinėjęs berberų gentis, negalėjo paaiškinti, iš kur tarp jų šviesiaplaukiai mėlynomis akimis ir kodėl jie nulinės kraujo grupės.
Išklausėme berberų dainų, prisižiūrėję šokių, buvome pakviesti į tvirtovės celes, kuriose karinių konfliktų metu slėpdavosi berberų šeimos. Dabar čia - restoranas. Su jo valgių gamyba buvome supažindinti.
Berberai turi sukaupę daug paslapčių. Maroke labai populiarios jų vaistinės, kuriose gali nusipirkti berberiškos viagros, vaistų, pristabdančių žvynelinės ligą, legendomis apipinto šafrano, kitų prieskonių ir stebuklingojo argano aliejaus. Argano medis panašus į alyvmedį, tik iš jo vaisių litrą aliejaus gali išspausti nuskabęs penkis medžius. O litrui aliejaus iš alyvmedžio vaisių nuraškyti pakanka vieno medžio vaisiaus. Argano aliejaus stebuklais įsitikinome pačiame Maroke. Nusvilus saulėje, tereikėjo juo pasitepti, kad skausmas atlėgtų. Aš aliejumi išsigydžiau ir nuospaudas. Beje, argano medis auga tik Agadyro apylinkėse, kitur neprigyja.
Mėlyni žmonės baltame mieste
Dauguma marokiečių namų nudažyti rusvai oranžine spalva, o štai Esavera - visa balta ir mėlyna. Čia gyvena daug tuaregų, pasidabinusių mėlyna apranga.
Nors Atlanto vandenynu Agadyre jau buvome grožėjęsi kelias dienas, vandens begalybė čia pakerėjo. Šį kurortą labai mėgsta banglentininkai ir "kaitininkai", mat čia vandenynas kiek labiau išsijudina nei ties Agadyru, kuriame visą savaitę neteko matyti pašiauštų bangų.
Išgirdau, kad Esaveroje birželio pabaigoje vyksta džiazo festivalis, dar nuo Jimi'o Hendrix'o laikų, kai buvo paplitusios hipių kolonijos. Hendrix'as netgi derėjosi su vietos valdžia dėl keliasdešimties hektarų žemės pirkimo. Tačiau sandėris neįvyko. Galbūt valdžia išsigando: esą kur hipiai, ten ir narkotikai. Hašišas čia atkeliauja iš Rifo kalnų. Beje, kai susiruošiau į Maroką, draugai juokėsi, kad hašišo ten galėsiu nusipirkti prie kiekvieno kampo, bet tokių pasiūlymų nesulaukiau nėsyk.
Marakešo aikštė
Marakešo aikštėje pulsuoja gyvenimas: dunda berberų, negrų artistų būgnai, kanopomis klapsi arkliukai, karietose vežiojantys ir marokiečius, ir turistus. Nuolat girdi vandens pardavėjų šūksnius. Vandens beveik niekas neperka, tačiau pardavėjai uždirba fotografuodamiesi. Čia - ir gyvačių kerėtojai, ir pasakininkai. Beje, trečdalis marokiečių - vis dar beraščiai, nepaisant buvusių kolonistų prancūzų įtakos.
Marakeše apsilankėme Žako Mažorelio (Jacque Majorelle) soduose. Šis prancūzų dailininkas 1919 m. į Maroką atvyko gydytis džiovos. Jo užveisti įstabūs sodai publikai tapo prieinami nuo 1947 m. Pas Mažorelį atvykdavo dizaineris Yves Saint Laurent'as, kurį įkvėpdavo Maroko spalvos). Kai Mažorelis 1962 m. pasimirė, nunyko ir jo sodai. Dizaineris nusipirko draugo žemę ir dabar dažnai atvyksta pagyventi čia pasistatytoje viloje. Turistams ji, žinoma, neprieinama, tačiau galima pasigrožėti augmenija 1 akro plote (iš jam priklausančių šešių).
Marakeše mums nutiko netikėtas dalykas. Vienas marokietis susižavėjo šviesiaplauke Juste iš Vilniaus. Taip smarkiai susižavėjo, kad 15-metės tėčiui teko rimtai su juo pasikalbėti. Marokietis taip godžiai rijo akimis lietuvaitę, kad jei ne jos šeima ir visa mūsų grupė, tikriausiai būtų ją pagrobęs...
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą