Lisabona: nuostabusis uostas, kur upė susitinka vandenyną

Keliaujantiems po Europą: gražiausių miestų istorijos štrichai (7)

Be to, Lisabona ne visada turėjo šį vardą: maždaug prieš tris tūkstančius metų prie Težo upės žiočių įsikūrę finikiečiai gyvenvietę vadino Alis Ubo - Nuostabiuoju Uostu.

Uostas išties nuostabus, mat Težo upė prie Lisabonos įsilieja į vandenyną. Upės ir okeano vandenų susiliejimo vieta (estuarija) apima 45 km.

Težas visą šalį dalina į dvi sritis - šiaurinę ir pietinę.

Šiaurėje ir rytuose Portugalija turi venintelę kaimynę - Ispaniją, o likusią jos pusę skalauja Atlanto vandenynas.

Tarp šiaurės ir pietų, pusiaukelėje, - Lisabona.

Sudrebinti bokštai

Finikiečius pakeitę romėnai (205 m. pr. m. e.) miestą Alis Ubo pervadino Ulisu. Šiandien iš romėnų palikimo lisaboniečiams teliko Sau Žorži pilis, ir ta nebe romėniška: ją nekart perstatinėjo ir maurai (Iberijoje - dabartinė Portugalija, Ispanija, Gruzija, Turkijos šiaurės rytai - šeimininkavę 8-16 a.), ir portugalų karaliai.

Sau Žorži (portugališkai Sao Jorge - Šventojo Jurgio) pilis stūkso, žinoma, strateginėje vietoje - ant kalvos, nuo kurios matyti visas miestas.

Apskritai senųjų statinių Lisabonoje likę nedaug: žemės drebėjimas, įvykęs 1755 m. lapkričio 1-ąją, Visų šventųjų dieną, pavertė miestą griuvėsiais. Žuvo per 60 tūkst. žmonių.

GIMARAINŠAS - buvęs Vimarainšas, kurį 9 a. įkūrė Portugalės grafas Vimaras Perešas. Tai pirmoji Portugalijos sostinė, tautos lopšys. Čia prasidėjo nepriklausomos valstybės kelias: gimė būsimasis pirmasis karalius Afonsas I, 12 a. pradžioje iškovojęs pergalę prieš Portugalijos grafystę valdžiusią savo motiną Teresę - kaimyninės ispanų Leono karalystės valdovę. Gimarainše jis ir pasiskelbė karaliumi.

Sudrebinta katedra, po maurų išvarymo pastatyta mečetės vietoje, prarado savo bokštus, iš karmeličių vienuolyno teliko skeletas. Tik Beleno bokštas - buvusi tvirtovė, kalėjimas ir muitinė - ir šiandien tebestovi ant kranto. Bokštas mena, kaip iš čia savo laivu, pavadintu "Šventoji Marija iš Betliejaus" (portug. "Santa Maria de Belem"), išplaukė didysis keliautojas, jūrų kelio iš Europos į Indiją atradėjas Vaskas da Gama (Vasco da Gama). Priešais uostą - Šv. Jeronimo vienuolynas, karaliaus Emanuelio I pastatytas šiam atradimui pagerbti.

Šis vienuolynas ir Beleno bokštas - vieninteliai po katastrofos išlikę viduramžių statiniai.

ŠV. JERONIMO vienuolynas. Karalius Emanuelis I Avisas jį pastatė jūrų kelio į Indiją atradimui pagerbti.

Daug vandens nutekėjo nuo to laiko - taip pat ir tiesiogine prasme. Beleno (arba, išvertus iš portugalų kalbos, - Betliejaus) bokštas buvo pastatytas vidury upės, o dabar stovi prie pat kranto.

Žemės drebėjimą šiaip taip išlaikė musulmoniškasis Lisabonos rajonas Alfama. Šiandien jis, žinoma, "europietiškas", o maurų kultūrą teprimena statinius puošiantys paveikslai iš glazūruotų keraminių plytelių. Jos vadinamos "azulechais". Tokia puošyba būdinga Ispanijos, Portugalijos ir buvusių šių šalių kolonijų architektūrai.

Tarp ypatingų Lisabonos puošmenų - ir meniški grindiniai, turintys romėniškas ištakas. Sudėlioti rankomis iš šlifuotų akmenukų, šiandien jie itin saugomi ir kasdien plaunami šampūnais.

Vieniša ir išdidi šalis

9 amžiuje vasališka Portugalės kunigaikštystė, ne itin turtinga ir stipri, buvo viena iš daugelio krikščioniškų žemių Pirėnų pusiasalyje. Politiniu-administraciniu požiūriu, ilgą laiką pusiasalyje vyravo chaosas: karalystės tai iškildavo, tai vėl išnykdavo. Tik 16 a. jos susijungė į vieną stiprią valstybę - Ispaniją. O štai "kampinė" Portugalija atkakliai laikėsi nuošalyje nuo šio proceso: stovėjo viena akis į akį su savo istorija ir vandenynu.

PORTAS - prie vandenyno esantis miestas, romėnų vadintas "Portus", davė pavadinimą visai šaliai. Tai dar viena neformali šalies sostinė: 9 a. atkovojus Portą iš maurų, čia gimė Portugalės grafystė. Čia 14 a. pirmasis šalies karalius tuokėsi su angle Filipa, čia gimė jų sūnus Henrikas Jūrininkas, rengęs ekspedicijas į Afriką...

Portugalijos karalystės formalaus atsiradimo data laikomi 1139 m. Po to, kai krikščioniškos Pirėnų pusiasalio tautos, puspenkto amžiaus bandžiusios atsikovoti savo žemes iš musulmonų, pagaliau tai padarė, ir grafas Afonsas Enrikešas, džiaugdamasis dar viena vietine pergale prieš maurus, Portugalės grafystę paskelbė karalyste, o save - karaliumi Afonsu I. Tai nieko nenustebino. Keista buvo tai, kad ir jis, ir jo palikuonys atkakliai gynė šalies nepriklausomybę: tuomet, kai priešas prie vartų, likti vieniems neatrodė išmintinga.

Nepaisydami sunkumų, portugalai stiprino savo sienas ir gynėsi nuo visų, kurie kėsinosi į jų valstybę. Tokių netrūko: iš pietų vis puldinėjo arabai, iš šiaurės ir rytų grasino Galisijos, Leono ir Kastilijos valdovai, iš jūros bet kada galėjo užpulti normanai. Šansai išlaikyti nepriklausomą statusą ir savo žemes nebuvo dideli. Tačiau praėjus šimtmečiui po karalystės paskelbimo karas su musulmonais portugališkose žemėse sėkmingai baigėsi. Dar po šimto metų buvo sumušti šalį bandę aneksuoti kastiliečiai. Praėjus dar šimtmečiui, Portugalija tapo pirmąja istorijoje kolonijine valstybe, kurios ekonominė, politinė ir kultūrinė įtaka apėmė pusę pasaulio.

15-16 a. Purtugalija buvo viena galingiausių valstybių Europoje. Laivynas - stipriausias. Portugalai, kaip žinome, pirmieji išdrįso mesti iššūkį okeanui.

Gal taip nutiko todėl, kad savo tėvynę gynė karingųjų lusitanų palikuonys? Lusitanų gentys, gyvenusios pusiasalio vakaruose nuo neatmenamų laikų, dar romėnams buvo žinomos kaip nepavergiamos. Jos vijo Romos legionus iš visos Portugalijos.

14 a. šios šalies siekius palaikė galingoji Anglija. Vindzoro sutartis (1386 m.) ir pirmojo karaliaus Afonso santuoka su angle sukūrė abiejų šalių aljansą keletui būsimų šimtmečių.

VIDURAMŽIŲ gatvelės grįstos akmenimis, siauros, daug kur pereina į laiptus.

Taigi Portugalija, vieniša ir išdidi, ėjo savo keliu iki pat 20 a. pabaigos, kol 1986 m. prisijungė prie Europos Bendrijos. Pasakojama, jog tuomet kažkas iš filosofų ar istorikų tarstelėjęs: "Portugalijai seniai laikas į Europą - tai vienintelė vieta, kurioje ji dar nebuvo." 1999 m. šalis įstojo į Europos Sąjungą.

Kaimynės

Didžiausias įžeidimas portugalui yra jo tėvynę pavadinti Ispanijos provincija. Nors šių šalių istorija panaši: romėnai, arabai, Rekonkista, didieji geografiniai atradimai, o 20 a., beveik tuo pat metu, - monarchiją pakeitusios diktatūros... net Težas, kaip ir visos didžiosios Portugalijos upės, savo kelią pradeda Ispanijoje. Tačiau tai tik išoriniai panašumai.

Reikia atminti, jog Portugalija niekada nesikėsino į Ispanijos nepriklausomybę. Visada buvo atvirkščiai.

ALFAMA - Lisabonos ištakos maurų valdymo laikotarpiu. Musulmonų kultūrą šiandien primena statinius puošiantys azulechai - glazūruotos keraminės plytelės.

Pirmasis bandymas prisijungti Portugaliją prie ispaniškos karūnos įvyko 14 a. pabaigoje, kai, mirus sūnaus neturėjusiam Portugalijos karaliui Fernandui I, jo vienturtę dukrą Beatričę į žmonas paėmė Kastilijos ir Leono valdovas Jonas I (isp. Juan - Chuanas). Tuomet iškilo reali grėsmė Portugalijai tapti Ispanijos provincija. Šalis stojosi piestu ir išsirinko "alternatyvų" karalių - Fernando brolį, Avizo ordino didįjį magistrą (kovai su musulmonais maurais įsteigtas katalikų karinis ordinas) - Joną I (portug. Joao - Žuaną). Jis ir buvo pradininkas Avisų dinastijos, kurios valdymo dėka vėliau Portugalija ne tik apsigynė nuo Kastilijos pretenzijų, bet ir tapo viena stipriausių savarankiškų valstybių Europoje.

Nuo 1580 iki 1640 m. portugalų karūną buvo užsidėjęs dar vienas ispanų monarchas - Pilypas II Habsburgas. Galima sakyti, jog šešiasdešimčiai metų jis suvienijo visą Pirėnų pusiasalį, tačiau portugalai šį periodą laiko liūdniausiu savo istorijoje.

BELENO bokštas Lisabonoje. Iš čia prieš 500 metų išplaukė didysis portugalų keliautojas Vaskas da Gama, atėmęs iš arabų prekybos su Indija monopolį.

Žinoma, liūdnų periodų būta ir vėliau. 1908 m. Lisabonoje, Turgaus aikštėje, karalių Karolį I (portug. Carlos - Karlušą) ir jo vyresnįjį sūnų sušaudė anarchistai. Karališkoji šeima per aikštę važiavo atviru ekipažu. Liko gyvi karalienė Amelija ir 19-metis jaunėlis - jis buvo sužeistas. Jaunėlis paveldėjo sostą, tapo Emanueliu II (Manuel), bet, artėjant revoliucijai, 2010 m. emigravo į Angliją. Tai buvo paskutinis šalies karalius. Mirė nepalikęs palikuonių.

Karolis I buvo pirmas Portugalijos karalius, per paskutinius tris šimtmečius (nuo 16 a.) miręs prievartiniu būdu.

Po revoliucijos Portugalija tapo respublika. 1926 m. valdžią uzurpavo diktatorius Antonijas Salazaras. 1974 m. balandžio 25 d. generolas Antonijas di Spinola paskelbė šalyje demokratiją. Suteikus nepriklausomybę kolonijoms, baigėsi 560 metų trukusios Portugalijos imperijos gyvavimas.

ĮDOMU

PORTUGALIJA - labiausiai nuo Lietuvos nutolusi Europos valstybė, tačiau artima mums savo istorija: ji irgi per amžius buvo priversta kovoti su didesniais kaimynais.

KOLUMBAS. Šiuolaikinis portugalų istorikas Manuelis Rosa mano, kad Kristupas Kolumbas buvo Jogailos anūkas - jo sūnaus Vladislovo III (Henrique Alemao) sūnus. Knygoje "Kolumbas: nepapasakota istorija" M. Rosa rašo, jog Vladislovas III per mūšį su osmanais ties Varna (Bulgarija) iš tiesų liko gyvas, apsigyveno Madeiros salyne ir čia su portugalų didike susilaukė sūnaus - Kristupo Kolumbo.
------------------------------------------------------------

SINTRA

Miestelį, esantį už 30 km į šiaurę nuo Lisabonos, irgi galima vadinti Portugalijos sostine. Penos rūmai ant kalno viršūnės buvo karalių vasaros rezidencija. Kadaise Jonas I čia atsivežė savo žmoną anglę Filipą iš Lankasterio. Iš jų santuokos (1387 m.), sutvirtinusios Portugalijos ryšius su Anglija, gimė aštuoni vaikai, tarp jų - Henrikas Jūrininkas, didžiųjų geografinių atradimų pradininkas, Izabelė Portugalė, kuri, ištekėjusi už Ispanijos monarcho, irgi palaikė atradėjų ekspedicijas, įskaitant garsiąją Kristupo Kolumbo kelionę į Ameriką. Penos rūmuose kabo ir portugalų princesės Kotrynos Braganzos portretas: 17 a. viduryje nutekėjusi į Angliją, vaikų nesusilaukė, užtat įpratino anglus gerti arbatą.
--------------------------------------------------------

TOMARAS

Miestelis netoli Lisabonos, garsėja tamplierių vienuolynu. 14 a. pradžioje, kai Prancūzijoje eretikų laužuose buvo deginami tamplieriai, o jų ordinas uždraustas, Portugalijos karalius Dinišas I įkūrė Kristaus ordiną. Likę gyvi tamplieriai susirinko Tomare. Kristaus ordinas ir vienuolynas plėtėsi, ir galiausiai virto miestu. Beje, 1420 m. ordinui vadovavo jau minėtas Henrikas Jūrininkas. 1810 metais Napoleono kariuomenė vienuolyną pavertė kareivinėmis ir kiek nuniokojo, tačiau, tikima, čia neva paslėpto Šventojo Gralio nesurado...
-------------------------------------------------------

UOLOS kyšulys. Pavažiavę 40 km nuo Lisabonos, prie Atlanto vandenyno, atsidursite vakariausioje Europos vietoje: tai Uolos kyšulys (kitaip vadinamas Rokos kyšuliu; portugališkai Cabo da Roca - "uolėtas kyšulys").

Parengė Aras MASIULIS