Libija: laisvėjanti permainų šalis

Neišnaudoti turtai

"Pirmąkart apsilankiau Libijoje 2008 metu pabaigoje. Šalis tikrai nepasirodė panaši į klestinčią valstybę, nors turi tokias gamtos turtų atsargas kaip nafta, dujos, vanduo.

Šalies miestų architektūroje sunku kažką būtų išskirti, kas galėtų sužavėti bent keliose Europos sostinėse apsilankiusį žmogų", - sakė Žilvinas.

Atsižvelgiant į šalies turtus, infrastruktūrą ir architektūrą bei per buvusią revoliuciją iškilusius faktus apie Libijai priklausančias lėšas užsienyje, jis galėtų drąsiai konstatuoti, kad šalis tikrai nejudėjo tinkama vystymosi kryptimi pastaruoju laikotarpiu. Lyginant kelią, kurį nuėjo JAE, Kataras, Bahreinas per pastaruosius keturiasdešimt metų, matyti, kad Libijai dar ilgai teks juos vytis ir turbūt reikėtų viską`iš esmės perstatyti.

PRAŪŽĖ. Po revoliucijos gatvėse liko budėti kariškiai.

"Libijoje yra aukščiausios Sacharos kopos, 1770 km laukinės Viduržemio jūros pakrantės, o iš senovės civilizacijų palikimo išskirčiaus aplankytus kartaginiečių - finikiečių ir romėnų miestų griuvėsius Leptis Magna, Sobrata bei pietuose esančio dykumos miesto - oazės Ghadames senamestį. Visos šios vietos yra įtrauktos į UNESCO saugomų vietų sąrašą.Nuostabus jausmas, kai tokiose vietose nėra minių turistų, kartais net jautiesi vienas, gali savo rankomis pačiupinėti mozaikų likučius arba senovinius berberų rankdarbius, ko tikrai negalėtum padaryti kitose saugomose vietose Europoje.

Raktas į libo širdį

Nors Žilvinui daugiausia laiko tenka praleisti Tripolyje, tačiau teko lankytis ir kituose miestuose: Misuratoje, Sabhoje, Sobratoje, Al Khomse, Ghadamese. Šalis yra 16-oje vietoje pasaulyje pagal teritorijos dydį.

MEČETĖS. Tripolio mečetės, nors apšaudytos ir apgriautos, netrukdo libų pamaldumui reikštis. Pasigirdus šaukimui, visi palieka savo darbus ir skuba melstis.

"Libai - draugiški žmzonės. Neretas gatvėje paklaus, kaip tau sekasi, pasidomės, iš kur esi. Tačiau įsigyti tikrą draugą libą nėra lengva, reikia laiko, kad įgautum pasitikėjimą. Geriausia pradžia pažinčiai su libu yra kitas libas, kad tave pristatytų.

Tai tikra musulmoniška šalis. Pasigirdus garsiems kvietimams į pamaldas visos miestų ir miestelių parduotuvės, kavinukės užsidaro ir visi darbuotojai išbėga į artimiausią mečetę pasimelsti.

ARTUMAS. Pagrindinį patiekalą būrelis žmonių valgo iš vieno indo, dažniausiai kabindami jį rankomis.

Turizmas Libijoje nėra labai išvystytas, dar iki šių metų revoliucijos buvo bežengiantis pirmuosius platesnius žingsnius. Kita vertus, lyginant su kaimynais egiptiečiais ar tunisiečiais, yra kas sukelia libams pagarbą. Čia niekas tavęs netemps už rankos pirkti vietinių kvepalų, kilimų, suvenyrų, o jei jau susidomėsi preke vietiniame turguje, tai, paklausęs pardavėjo, tikrai neišgirsi kelis ar dešimtis kartų išpūstos kainos.

Kiek nustebino ir sužavėjo valgymo tradicijos svečiuojantis pas libus, su draugais gamtoje ar tradiciniame restoranėlyje kad ir Ghadames senamiestyje. Pagrindinis libiškas patiekalas patiekiamas dideliame inde visai kompanijai, susėda visi aplink jį geriausiu atveju apsiginklavę tik šaukštu, o jei jo nėra - ne bėda: atsilauži baltos duonos plutą ir su ja kabini valgį", - sakė pokalbininkas.

Viršininkų tauta

Lietuvis pastebėjo, jog alkoholis yra uždraustas visoje šalyje. Net ir geriausiame viešbutyje jo nenusipirksi.

GAMTA. Libojoje esančiose aukščiausiose Sacharos dykumos kopose pėdas palieka viso pasaulio piligrimai.

Pavadinimai, kelio ženklai ar kitokie užrašai yra tik arabų kalba, nes režimas draudė rašyti juos bet kokia kita kalba. Tad norėdamas kur ką surasti ar nuvažiuoti susiduri su nemenkais iššūkiais; net jei ir mokėtum skaityti arabiškai, ieškodamas gatvės nerasi jos pavadinimo, namo numerio.

Kad pats kažkiek pradėtum orientuotis Tripolyje, pasiėmus žemėlapį, kuriame anglų kalba parašyti pagrindinių gatvių pavadinimai, tenka ne vieną valandą važineti po daugiau nei 2 milijonus gyventojų turintį miestą.

Žilvinas pasakojo, kad retas libas dirba juodą darbą. Iki revoliucijos tokį darbą dirbo imigrantai, kurių niekas net skaičiaus pasakyti negalėjo. Dauguma jų - iš arabų valstybių - Egipto, Tuniso, Alžyro bei nemaža dalis subsacharinės Afrikos valstybių. Pastarieji matė Libiją kaip tiesiausią kelią į Europą. Ir dabar atvykėlių daugėja. Ne vienas pažįstamas libas pusiau juokais sakė, kad libai - viršininkų tauta, kad ir neturi darbo, bet jei ne viršininko pareigos - tai jau geriau be darbo. Paprastas pavyzdys: parduotuvėje kasininkas, atsakingas už pinigų paėmimą, yra libas, prekes lentynose dėlioja alžyrietis ar egiptietis, grindis plauna subsacharinės Afrikos atstovas.

Svetingi, bet atsargūs

"Nepasakyčiau, kad moterys čia visai beteisės. Nemažai jų dirba valstybinėse įstaigose bei privačiose įmonėse. Joms nedraudziama vairuoti automobilio. Kaip ir Lietuvoje, tarp studentų daugiau merginų nei vaikinų. Aišku, daugiau nei 95 proc. jų viešose vietose bent jau slepia plaukus po skara. Vyrai libai tvirtina, kad jos pačios turi teisę rinktis, ar nešioti skarą, bet, matyt, šeimos nuomonė turi didžiulę įtaką, taip pat ir visuomenės požiūris: nenešiojančioms skarų daug sudėtingiau ištekėti. Įtikima, kad po šios revoliucijos moterys išsikovos daugiau teisių - jau ir dabar steigiasi įvairios moterų teises atstovaujančios organizacijos.

DRAUGYSTĖ. Su libais susidraugauti kitataučiui geriausiai padeda kito libo rekomendacijos.

Jeigu šeimoje yra 3-4 vaikai, tai ši - nedidelė, 5-7 vaikai jau yra normali šeima. Šiuo metu šalis turi per 6 milijonus gyventojų libų, o vos prieš 50 metų jų buvo tik milijonas.

Įspūdinga yra vairavimo kultūra. Neįtikėtina, kaip įmanoma vairuoti tokiame chaose, ir signalų triukšmo. Greičio niekas nematuoja, "parkavimui" išvis taisyklių nėra. Jei kelyje 3 sužymėtos juostos, tai prie raudono šviesoforo signalo susidarys bent 5-6 eilės automobilių, ir kamščių metu posūkio signalas gana retai naudojamas, bent jau persirikiuojant į kitą juostą, beveik visada jis pakeičiamas rankos kyštelėjimu pro automobilio langą. Tačiau neįvyksta daugiau avarijų nei Lietuvoje. Po revoliucijos kelių policininkai net neturi įgaliojimų tavęs bausti už eismo pažeidimus", - sakė Žilvinas.

Akivaizdus kultūrinis skirtumas yra laiko supratimas - Libijoje niekas neskuba, vėluoti įprasta. Europiečiui čia reikia nemažai kantrybės.

CIVILIZACIJA. Senųjų civilizacijų palikimą gali palytėti savomis rankomis.

"Problemos sprendimas retai persikelia į teismą. Paprastai vienas libas, pažįstantis abi ginčininkų puses, kurį gerbia ir kuriuo pasitiki, atlieka arbitro vaidmeni. Taip pat garbės žodis čia reiškia daug. Kartą jį sulaužius daug durų gali užsidaryti visam laikui.

Lankantis pas libus namuose per daug nepamatysi, dažniausiai apsilankymas prasideda ir baigiasi svečių kambaryje ar svetainėje, kurie daugiau mažiau atriboti nuo kitų gyvenamųjų patalpų. Iš šeimos narių dažniausiai tau pristatys vyriškos giminės atstovus, retai - savo žmoną, seserį ar mamą. Bet jei jau pakviečia pas save, tai visada būsi pamaitintas ir pagirdytas", - sakė Žilvinas.

Po revoliucijos atgimė muzika

Švietimas ir gydymas libams yra nemokami, tačiau nelaikomi patikimais. Režimas ne vienerius metus draudė net mokyklose mokyti anglų kalbos. Rimčiau susirgę ar norėdami atlikti rimtesnius tyrimus, daryti operaciją ar gydytis libai važiuoja į Europą ar Tunisą.

ROMANTIKA. Tripolio gatvės yra klaidžios, tačiau jomis vaikščiodamas atrandi neregėtų arkų ir žaviesi baltais namais žydro dangaus fone.

"Nusikalstamumas čia minimalus. Neteko matyti vagystės, apiplėšimo ar šiaip būti užkabintam gatveje. Net ir dabar, po revoliucijos, kai aplinkui daug kas turi ginklus, tvarką palaiko ginkluotos kovotojų brigados, nepavaldžios niekam, išskyrus savo vadą, gi policija funkcionuoja minimaliai, reguliarios kariuomenės išvis dar nėra, bet neteko girdėti, kad įvyktų koks nors apiplėšimas ar kas nors būtų nušautas, sužeistas darant nusikaltimą. Vienas libas neseniai pusiau juokais pasakė: "Dabar, kai visi turi ginklus, jie vienas kitą dar labiau gerbia nei anksčiau."

Tripolis praktiškai yra nenukentėjęs, išskyrus sugriautus srateginius pavienius pastatus ar Muamaro Gadafio rezidenciją-tvirtovę Bab al-Azizia. Misuratos miestas, kuriame teko lankytis, yra stipriau nukentėjęs - kai kurios gatvės labai stipriai sugriautos. Tačiau patys libai sako, kad labiausiai sugriauti miestai yra Sirtas ir Bani Walidas, kurie paskutiniai krito palaikydami režimą. Kol kas dar nėra prasidėję aktyvūs atstatymo darbai. Dar šaliai reikia šiek tiek laiko stabilizuotis, pirmiausia - sukurti kariuomenę, nusiginkluoti. Tada užvirs ir statybų bei atstatymo projektai.

Jau ir anksčiau Tripolis man kėlė asociacijas su statybų aikštele, nes buvo vykdomi milžiniški gyvenamųjų namu, infrastruktūros projektai. Mano nuomone, kai šiek tiek stabilizuosis politinė situacija šalyje, pradės aiškėti naujos valdžios struktūros, atsakingos už atstatymą ir infrastruktūros projektus, statybos darbai netruks įsibėgėti.

Žmonės pradejo garsiai reikšti savo požiūrį į situaciją šalyje, politiką, ateities perspektyvas - esant režimui to nebūdavo. Tik labai retais atvejais pavykdavo prakalbinti libą Libijos politikos temomis ar išgirsti jo nuomonę apie vadą, režimą, ir jei jau išgirsdavai tokias mintis, tai tikrai ne viešoje vietoje.

Po revoliucijos atgimė libiška muzika, ji skamba gatvėse, kavinėse, anksčiau atrodė, kad jie nemėgsta klausytis muzikos. Režimo metu tekstai buvo stipriai cenzūruojami, netgi tematika buvo galima tik tam tikra.

Na, ir dabar drąsiai su bet kuriuo libu gali diskutuoti politinėmis temomis. Beveik visi be išimties tiki, kad bus tikrai geriau, nei buvo prieš revoliuciją, tačiau supranta, kad dar daug problemų reikia išspręsti ir užims laiko, kol viskas pradės judėti nauja kryptimi. Niekas čia nenori matyti antro Irako ar Afganistano. Kaip vienas draugas libas su šypsena pasakė: "Blogiau, kaip buvo prie Gadafio, tikrai nebus. Įdomu pažinti naują kultūrą, suprasti, kaip ir kuo gyvena musulmoniškas pasaulis, turėti kitos kultūros gerų draugų, tačiau europietiška kultūra yra ta, kurioje augai, kuri yra tau sava, kurios šeimos modelis yra tau jaukiausias ir suprantamas. Todėl Libijoje būnu tik tiek, kiek to reikalauja dabartiniai interesai. Tikrus namus ir lietuvišką šeimą tuoj kursiu ne Libijoje...",- sakė Žilvinas.