Kuboje pamiršti, kas yra realybė, o kas - sapnas

Vienintelį kartą internetą namie teko matyti pas pasiturinčius žmones, tačiau norint prie jo prisijungti, vis tiek reikėjo turėti specialią interneto kortelę, kurią galima nusipirkti tik ETECSA skyriuje.

Todėl iš anksto užsisakyti ekskursiją, autobusų bilietus, mašinos nuomą yra neįmanoma ir net neverta gaišti laiko. Kaip supratome po kelionės - planuoti savo atostogas Kuboje yra neįdomu! Todėl džiaugėmės, kad neturėjome jokio tikslaus plano, o tik kelis lankytinus objektus galvoje, kuriuos norime pamatyti.

ETECSA yra vienintelis ryšio operatorius Kuboje. Tad norint įsigyti kortelę ir naudotis internetu tekdavo stovėti po 45 minutes eilėse prie jų pardavimo vietos.

Net ir pakliuvus į kokią nors ekstremalią situaciją nebūtų galimybės tiesiog įsijungti lietuviško operatoriaus mobilius duomenis ir naudotis internetu, nes tokio dalyko tiesiog nėra.

Internetas yra tik per Wi-Fi ryšį ir tik parkuose bei prie didžiųjų viešbučių. Bet Wi-Fi prieiga parke dar nereiškia, kad jis ten veiks.

Parkuose susėda per kelis šimtus internautų vienu metu, tad ryšio kokybė tik išimtiniais atvejais buvo vidutiniška, o kartais jo tiesiog nebūdavo. Viena interneto kortelė su nutrinamu kodu - 1 pesas, vienu pirkimu vienas asmuo gali įsigyti tik tris tokias korteles.

Parkuose, kuriuose yra internetas, galite sutikti daug kortelių perpardavinėtojų, kurie už dvigubą kainą siūlo korteles "jūsų patogumui". Tačiau po pirmųjų trijų interneto paieškų dienų ir visų kitų nepatogumų tiesiog supratome - juk atostogos yra tam, kad pailsėtume nuo interneto.

Kadangi kelionė buvo netikėta, kelias dienas užtrukau, kol supratau, kur esu ir kad tai realybė, o ne sapnas.

Šioje kelionėje mane visada lydėjo kažkoks malonus jaudulys, tarsi pirmą kartą įsimylėjus. Matant Kubą, jos žmones, girdint visur grojančią latino muziką - salsą, regatoną, man nuolat ėjo šiurpas per kūną.

Buvo taip gera, nesinorėjo nieko, tik pasinerti į šią šalį giliau ir labiau pažinti ją ir jos žmones.

Jau po pirmos dienos Havanoje supratau, kad esu visiškai kitame pasaulyje negu gyvenau ir keliavau iki šiol.

Kubos negali sulyginti su niekuo. Kitokia kultūra, kitokia architektūra, kitokios gatvės su senoviniais automobiliais, kitokie žmonės, kitokios parduotuvės, kitoks požiūris į viską.

Mintys taip susijaukė, kad negalėjau suprasti nei kur esu, nei kodėl, nei kuriame laikmetyje.

Nusileidome Varadero oro uoste. Dar prieš kelionę žinojome, kad čia tikrai neliksime, nes tai labai turistinis miestas: su "viskas įskaičiuota" viešbučiais, pilnais kanadiečių ir išpūstomis kainomis.

Juk žymiai įdomiau pagyventi pas vietinius, pasiklausyti jų istorijų ir pamatyti jų gyvenimą. Visur gyvenome pas juos, vadinamuosiuose "casa particular".

Apie "casa particular" reikia atskiro pasakojimo. Tai unikalus dalykas, kurio neteko matyti niekur kitur pasaulyje. Prieš keliolika metų Kubos valdžia leido paprastiems piliečiams užsiimti turistų apgyvendinimo veikla. Beveik kas antras gyvenamasis pastatas Kuboje turi iškabą ant kurios parašyta "casa particular".

Žmonės, gavę leidimus vykdyti šią veiklą, dalį savo gyvenamosios vietos perdarė į kambarius, kuriuose priima turistus. Dažniausiai tai kambariai su atskiru dušu ir tualetu, tad nėra jokio nepatogumo jausmo ar privatumo trūkumo, kad reikia dalintis savo atostogomis su namų šeimininkais.

Visos "casa particular", kuriose gyvenome, buvo labai tvarkingos, patalynė ir rankšluosčiai - švarūs. Susidariau nuomonę, kad kubiečiai ir jų namai yra labai tvarkingi.

Visi švariai apsirengę, kvepinasi, namuose malonus kvapas. Didesnių miestų gatvėse, žinoma, kitaip.

Kalnai šiukšlių, statybinių atliekų. Tačiau užėjus į namus visada apsidžiaugi. Dauguma "casa particular" turi jaukius kiemelius, kuriuose galima pailsėti nuo dienos įspūdžių, o ryte pavalgyti skanius pusryčius. Kas vakarą šeimininkai paklausia, ar pageidausite ryte pusryčių.

Mes visuomet valgėme pas šeimininkus ir niekada nenusivylėme. Kiaušinienė, vaisiai, duona, sviestas, sūris, dešra, natūralios sultys, kava - dažniausiai viskas net netilpdavo. Kava Kuboje - pasakiška!

Kiek teko pusryčiauti mieste, visuomet nusivildavome, nes negaudavome tokios gausybės skanumynų, kaip "casa particular".

Šeimininkai labai draugiški ir kiekvieną kartą pakalbina ispanų kalba, tačiau jei jos nemoki - susikalbi šypsena. Kuboje nedaug žmonių kalba angliškai, net ir jaunimas nemoka paprasčiausių žodžių, tad tai kartais kelia šiokių tokių problemų.

Pavyzdžiui, derantis dėl kainos ar bandant išsiaiškinti įvairius turistinius reikalus. Tačiau niekur nedingsi - tenka bandyti juos suprasti ir po kelių dienų, pažadu, jau galėsite susikalbėti!

Bet... Nors visi yra draugiški, visgi mes, turistai, jiems esame pajamų šaltinis, tad reikia būti budriems. Kiekvienas kubietis stengiasi gauti komisinius iš visko, ką tu beplanuoji daryti.

Kiekviename tokio tipo name paklaus, į kurį miestą planuoji vykti toliau ir čia pat pasiūlys geriausią "casa" tame mieste.

Pasiūlys iškviesti tau saugiausią taksi arba rekomenduos geriausią gidą. Žinoma, tokiu atveju mes, turistai, sumokame didesnę kainą, o kainos skirtumas keliauja rekomendavusiam. Jei nenori permokėti, geriau savo planus laikyti paslaptyje.

Tuo labiau kad Kuboje paprasta susirasti gyvenamąją vietą, taksi ar gidus.

Havana

Havana - jaukiai triukšmingas miestas. Nors transporto judėjimo Havanoje nedaug, bet triukšmo nuo senų automobilių variklių netrūksta. Pirmas dienas neįmanoma atitraukti akių nuo jų. Vieni išblizginti, ryškiai nudažyti, kiti - vos birbiantys, apipuvę, bet visi savotiškai žavūs. Be šių automobilių Kuba būtų ne Kuba.

Tą sako patys gyventojai. Kubiečiai, kurie turi automobilį, turi užtikrintą pajamų šaltinį. Geriausiai išlaikyti ir išblizginti senukai vežioja turistus po Kubą. Kai kur už valandą šios pramogos prašo net 60 pesų!

Tačiau mes, pasitelkę visus savo derybininkų įgūdžius ir gudrybes, nusiderėjome iki 25 pesų (19 eurų), gal įmanoma ir daugiau...

Automobilių kiekis Kuboje nedidėja, tad jų kaina nuolat auga ("Lada" šeštukas - 17.000 USD), taigi paprasti žmonės, kurių atlyginimas vos siekia 40 pesų, apie juos net nesvajoja, o tie, kurie paveldėjo juos iš savo senelių ar prosenelių, gali džiaugtis europietišku atlyginimu.

Tačiau Kuba yra socialistinė šalis ir kartais atrodo, kad kiek pinigų beturėtum, jų nebus, kur išleisti.

Tuščios parduotuvės, kuriose vien konservai, aliejus, romas ir asmens higienos prekės brangesnėmis kainomis nei Lietuvoje. Parduotuvėse nerasite jokių tarptautinių prekių ženklų.

Na, gal kelis: "Nestle" ledus, "Palmolive" ir "Adidas".

Po dešimties dienų Kuboje degalinėje pamačiau "M&M's" saldainius, tai buvo nepakartojamas jausmas, net šūktelėjau iš džiaugsmo ir prisipirkau jų kaip vaikas.

Havana yra brangi. Turistinėse vietose kainos nenusileidžia Europos miestams. Karštas patiekalas - 10 pesų-15 pesų (8 - 12 eurų), kokteilis - 4-5 pesai, ledai - 2 pesai, alus - 1,5-2 pesai.

Havanoje dalį savo gyvenimo leido E.Hemingvėjus. Jis lankydavosi įvairiuose baruose. Ten, kur lankydavosi rašytojas, yra būtinai pakabinama lentelė su užrašu "Čia lankėsi E.Hemingvėjus", o kainos ta proga padvigubinamos, bet vistiek smagu nueiti į vieną iš tų vietų: La Floridita ar Bodegita del Medio.

Šiuose baruose nuo ryto šurmuliuoja turistai ir groja gyva muzika. Visoje Kuboje ištisai girdėsite iš kur nors atsklindančią muziką.

Ryte pabusite taip pat nuo muzikos per šeimininkų televizorių, arba nuo muzikos iš garsiakalbio, kurį nešasi jaunimas gatve. Kubiečiai atsikėlę ryte, beruošdami pusryčius savo svečiams, arba dainuoja, arba trypčioja į ritmą. Muzika yra visur ir visada.

Čia nebūtina eiti į šokių pamokas, galite paprašyti bet ko gatvėje ir jis ar ji mokės. Vakarai ir naktys Havanoje buvo nuostabūs.

Gatvėse daug vietinių, čia jie pramogauja. Kas tiesiog išsinešęs kėdę stebi praeivius, kas atsisėdę didesnėmis kompanijomis ant laiptų žaidžia šaškėmis, kas klausosi muzikos, kas valgo ar rūko cigarą.

Miestas visiškai saugus, gal kiek tamsokas, bet gatvėse jautiesi saugiai, dėl to galima klaidžioti jomis iki pat paryčių.

Havanoje praleidome tris dienas, išnaršėme visą centrinę ir senąją Havaną, pasivažinėjome su senoviniu Chevrolet.

Sudalyvavome "Free walking tour", vakarais šokdavome visuose baruose iš eilės, ragavome skaniausių kokteilių ir tiesiog pamiršome apie visą likusį pasaulį. Na, o toliau, per stebuklą gavom išsinuomoti mašiną, judėjome link Vinjales - derlingiausio Kubos regiono, kuriame auginamas žymusis Kubos tabakas cigarams.

Bus daugiau