Karas ir taika Meksikoje (1)

Iki kelionės Meksiką įsivaizdavau stereotipiškai - nusikaltimai, muilo operose matyti dramatiški šeimų santykiai, gražuolės moterys, tekilą geriantys ir sombrerus dėvintys vyrai, kaktusai pakelėse ir asilai gatvėse. Dar žinojau, kad susišaudyme neseniai žuvo keli mano būsimo universiteto studentai, o vasarą Meksikoje siautęs uraganas suniokojo miestą, kuriame turėjau gyventi. Tad tikėjausi daug purvo, neišvažiuojamų gatvių ir patvinusiomis upėmis slenkančių tiltų liekanų... Bent jau taip viskas atrodė nuotraukose internete.

Dar ne Meksikoj, o jau manana

Nuvykusi į Rygos oro uostą skrydžio dieną sužinojau, kad Meksikos avialinijos, turėjusios mane skraidinti iš Meksiko miesto į Monterėjų, bankrutavo, tad visi skrydžiai atidėti į rytojų. Kitaip tariant, dar net ne Meksikoj, o jau manana.

Aš ir panevežietė bendramokslė Eglė buvom vienintelės ir pirmosios universiteto istorijoje lietuvės.

Man labai pasisekė, kad pirmąsias savaites, kol susiradau būstą, mane gyventi viena po kitos priėmė dvi Danijoje sutiktų meksikiečių šeimos. Pirmoji meksikiečių šeima oro uoste pasitiko mojuodama Lietuvos trispalve. Turint omeny, kad oficialiai registruotų lietuvių buvo tik trys visoje Nuevo Leon valstijoje, kurioje gyvenau, išvysti Lietuvos vėliavą Monterėjaus oro uoste buvo be galo malonu.

Gyvenimas meksikiečių šeimose iš tiesų kiek priminė muilo operas. Namai prabangūs, visada pilni žmonių, aplink sukiojasi tarnaitė, kuri ir namus tvarko, ir valgyti visiems gamina.

Galbūt todėl, kad gyvenau su meksikiečiais, prisitaikyti prie jų kultūros ir gyvenimo būdo pavyko gana greitai. Meksikiečiai labai draugiški ir svetingi, noriai bendrauja su užsieniečiais. Dauguma kalba tik ispaniškai, bet iš emocionalių intonacijų ir gausių gestų juos lengva suprasti ir nemokant jų kalbos.

Majų miesto griuvėsiai ant Karibų jūros kranto.

TEC - vienas iš daugybės mano universiteto (Instituto Tecnológico y de Estudios Superiores de Monterrey) pastatų. Fone - Sierra Madre kalnynas, Arklio balno kalnas.

Tačiau, neperpratus jų kultūros, gali kilti įvairių nesusipratimų. Pavyzdžiui, nenorėdami nuvilti kito žmogaus, meksikiečiai beveik niekada nesako "ne". Tad paklydus ir iš meksikiečio gavus neteisingus kelio nurodymus, nereikia pykti - jis juos išgalvojo tik tam, kad jūsų nenuliūdintų su griežtu ir trumpu "aš pats nežinau".

Dėl to paties dviprasmiško "taip" dažnai kyla sunkumų planuojant veiklą ir laiką. Meksikiečiai ne visada padarys, ką sutiko padaryti tik nenorėdami pasakyti "ne".

Apskritai meksikiečiai daug neplanuoja, jiems laikas neatrodo limituotas kaip europiečiams. Jei ir turi planą, jį gali pakeisti bet kurią minutę. O ir meksikietiška minutė labai skiriasi nuo europietiškos. Pasakęs, kad atvyks už penkių minučių, meksikietis ramia sąžine gali pasirodyti po pusvalandžio ar net po valandos.

PIRAMIDŽIŲ atvežti pažiūrėti mokyklinukai europiečiais turistais buvo susidomėję labiau nei istorija.

Vairuoja su ginklu ant kelių

Romoje elkis kaip romėnai, byloja lotynų išmintis, tad ilgainiui ir aš išmokau nieko nebeplanuot, mažiau stresuoti ir laiką skaičiuoti meksikietiškai.

Gyvenimas Meksikoje labai skiriasi nuo gyvenimo Lietuvoje. Žmonės labiau atsipalaidavę, neskuba, skiria daug laiko šeimai ir draugams. Vienoje šeimų, kurioje gyvenau, neplanuoti svečiai užsukdavo vos ne kas valandą. Vieni likdavo iki ryto ar net visai savaitei, kiti tik šiaip pasisveikinti užeidavo. Dėl draugų namiškiai mesdavo visus darbus ir dėl to visai nesiskųsdavo.

Ten galioja savos, iš pažiūros chaotiškos, eismo taisyklės, niekas nepaiso šviesoforo spalvų. Prie raudonos šviesos laukti ir tingisi, ir pavojinga - niekada nežinai, kas privažiuos šalimais. Teko matyti įvairių įtartinų vairuotojų, kartais ir su automatiniu ginklu ant kelių prie vairo.

Kai kurie dalykai pasirodė itin keisti. Pavyzdžiui, mėnesį iki vedybų jaunųjų nuotraukos kabo ant bažnyčios durų. Jei, tarkim, jaunikis neištikimas, prasiskolinęs ar kaip kitaip "prisidirbęs", žmonės gali informuoti bažnyčią ir laiku užkirsti kelią santuokai.

Bet, ko gero, keisčiausia man pasirodė Vėlinių tradicija (isp. Dia de los Muertos). Vėlinių išvakarėse universiteto kiemas neįprastai "pasipuošė" šiurpiu mirusiųjų alėjos vaizdu: didžiuliu altoriumi, nukrautu žvakėmis, karpiniais, maistu; šalimais pastatytu tikru karstu ir daug mažų iš įvairių medžiagų studentų padarytų karstelių, skirtų mirusiems artimiesiems, draugams ar mylimoms įžymybėms atminti.

Šiurpiausi karsteliai buvo skirti žuvusiems bendramoksliams. Matant jų tiek daug, jaučiausi labai nejaukiai. Tą vakarą pirmą kartą suvokiau, kad po mašinos ratais ar nuo kulkų žūvantys studentai čia greičiau gyvenimo dalis, o ne išimtis.

Dia de Muertos - universiteto mirusiųjų alėja Vėlinių išvakarėse.

Tekila - be citrinos ir druskos

Meksikietiškas maistas skanus ir įvairus, dažniausiai valgomas rankomis. Kitaip tariant, nėra nieko, iš ko meksikietis nepasidarytų taco (į rankomis valgomą kukurūzų miltų paplotėlį, Meksikoje naudojamą vietoje duonos, įvyniotas bet koks maistas - mėsa, daržovės, jūros gėrybės, sūris ir t.t.).

Monterėjaus miestas, kuriame gyvenau, pirmauja pasaulyje pagal išgertos kokakolos kiekį, tad šis gėrimas dažnai pakeičia geriamąjį vandenį ar rytinę arbatą, kuri, beje, Meksikoje visai nepopuliari. Karštųjų gėrimų meniu kavinėse arba restoranuose arbatos retai kada rasi. Ir populiariausio gėrimo - tekilos - Meksikoje niekas negeria su druska ir citrina kaip Europoje. Kokybiška meksikietiška tekila yra aukso spalvos ir neaitri, tad gadinti jos druska ir citrina tikrai neverta.