Kalėdiniai Kanarai, arba Pensininkų rojus

Dar iš sovietmečio laikų atsimenu kolegos pasakojimus apie Kanarus. Jis kažkokiu būdu buvo įsigudrinęs su žvejų laivais ten nukakti. Ir, pasitaikius progai, su liūdesiu prisimindavo klegančias pensininkų voreles, atkankančias į Kanarus švęsti Kalėdų ar Velykų. Dabar, kai turime galimybių keliauti, lygiai su tokiu pat liūdesiu kaip ir kolega tuos linksmai klegančius senjorus stebėjau ir aš. Stebėjau ir galvojau apie Lietuvos pensininkus. Na, kodėl švedai, norvegai, vokiečiai, italai ir daugelio kitų pasaulio valstybių piliečiai, sulaukę, kaip dar sovietmečiu buvo formuluojama, užtarnauto poilsio, turi galimybių mėgautis Atlanto bangomis, šiluma ir netgi šokinėti parašiutais ant vandens, o lietuviai senjorai, gyvendami pusbadžiu, yra nuolat prie bedugnės krašto - pakaks centų duonai iki kitos pensijos ar ne?

Pompėjui Italijos saulės negana

Daug bendraudama su žilagalviais vyrais ir amžių bandančiomis nuslėpti moterimis dažytais plaukais įsitikinau: įvairių valstybių pensininkai, sulaukę užtarnauto poilsio, iš tiesų čia įsikuria ne keliolikai dienų, o mėnesiams. Štai dar visiškai žvalus ir džiaugsmingas vyriškis iš Šiaurės Italijos, vardu Pompėjas, sakė, kad kiekvienais metais nuo lapkričio iki kovo vasaroja Kanaruose, nes namuose tuo laiku jam per niūru ir per šalta. Pompėjas prisipažino, kad labiausiai jam patinka būti Tenerifės Los Kristijano kurorte. Bet dėl įvairovės jis kartais keičia "dislokacijos" vietas. Yra žiemojęs, tiksliau - vasarojęs, ir Gran Kanarijoje, ir La Palmoje, ir El Hiero bei La Gomeros salose. Tačiau Tenerifėje jam patinka labiausiai, nes čia gyvenimas esąs įvairesnis ir pramogų daugiau.

Gyvenimo kūrimo modeliai

Rezidentų (toks Kanarų salų gyventojų statusas suteikiamas bet kuriam čia atvykusiam svetimtaučiui, jei jis turi verslą ar įsigyja būstą), mano akimis, prabangiame name su sodais, baseinu ir idealia tvarka bei švara stebėjau pensinio amžiaus britų porą iš šiaurinės Britanijos. Jie savo nusipirktuose, o ne nuomojamuose apartamentuose per du aukštus su vaizdais į vandenyną iš vienos pusės ir į kalnus iš kitos, pasirodė čia vos kelioms dienoms. Britų poros gyvenimas sutvarkytas taip, kad dviem savaitėms jie atvyksta į Tenerifę pasimėgauti saule, po to vėl išskrenda į Britaniją tvarkyti verslo reikalų, susijusių su automobilių pramone. Todėl, kad artėjo Kalėdos, pora Los Kristijano apartamentuose pasisukinėjo vos kelias dienas. Ir išdardėjo į gimtinę, kur vaikai ir anūkai. Ir tikra, o ne plastmasės eglė.Susipažinau ir vokiete Marija. Prie jos, sėdinčios ant suolelio krantinėje prie vandenyno, klestelėjau surūkyti cigaretės po maudynių okeane. Atsiklausiau angliškai, ar jai nekenks mano pučiami dūmai? Labai gražia anglų kalba ji sakė, kad nė kiek. Ir žodis po žodžio išsiaiškinom "statusus". Ji didžiąją dalį gyvenimo praleido Didžiojoje Britanijoje, nes ištekėjo už anglo. Nors galėjo nedirbti, tačiau priešokiais (mat augino vaikus) darbavosi parduotuvėje. Dabar jos pensija nedidelė - "vos" 500 eurų, gaunamų iš Anglijos, dar renta už dabar jau velionį vyrą. Tiesa, nepatikslino, kokio dydžio. Ir dar kažkiek gaunanti Vokietijoje. "Tad su pajamomis iš trijų šaltinių, rūpestingai su jomis elgdamasi, aš galiu sau leisti penkis mėnesius gyventi Kanaruose. Ir tai gali sau leisti kiekvienas pensininkas", - įsitikinusi ji.

Be abejo, vos ne kas antras Vokietijos, Italijos, Britanijos senjoras iš 2000-3000 eurų pensijos gali gyventi atsipūtęs, nuomodamas apartamentus Kanaruose (200 - 500 eurų mėnesiui, gana padorūs, kiek toliau nuo vandenyno) ir išlaikyti būstą tėvynėje. Jeigu perki maistą prekybos centruose ir pats gamini, tai, palyginti su Lietuvos kainomis, puikiai gali pragyventi, o drabužių, pradedant žieminiais ir baigiant vasariniais, prisipirkti Kanaruose už kelis ar keliolika eurų. Mat Kanarai - laisvoji ekonominė zona, ir čia viskas pigiau nei Ispanijoje, o tuo labiau - nei Lietuvoje. Tik bėda ta, kad mūsų senjorų pensijos, švelniai tariant, net už benamių pašalpas civilizuotuose kraštuose tris keturis kartus mažesnės. Užtat lietuvių senjorų Tenerifėje ir nesutikau.

Kanaruose viliasi prakusti svetimtaučiai

Manikiūrininkė italė Irenė iš mano bendravimo rato Tenerifėje (žinoma, išskyrus ir floristo Sigito Kaminsko šeimą, kurios namuose glaudžiausi) buvo turbūt vienintelė dar tolokai nuo pensinio amžiaus. Ji čia dirbti atvyko prieš 10 metų. Nustebino jos mokamų kalbų diapazonas: puikiai kalba angliškai, moka ispanų, vokiečių, prancūzų. "Iš bėdos dar galiu susikalbėti ir su portugalais, na, o su skandinavais irgi jokių kliūčių, nes beveik su visais galiu bendrauti angliškai", - be jokio pasididžiavimo gaidelių aiškino ji. Regis, jai Tenerifėje jau pavyko įsitvirtinti ir padėti gausiai šeimai, gyvenančiai Italijoje.

O štai masažuotoja Vera nuo Uljanovsko Tenerifėje gyvena jau 12 metų. Ir vis dar neįperka buto. Nors yra pagarsėjusi kaip itin gera masažistė ir sveiko gyvenimo būdo propaguotoja, turinti nuolatinį vis pas ją reguliariai sugrįžtančių klientų būrį, savo patalpoms vis nesusitaupo. Būstus nuomojasi Los Kristijano miesto centre, kuriame, kaip ir kalnuose, patalpų nuoma bent kiek pigesnė, nes vėlgi niekas nenori apsistoti ten, kur bet kuriuo paros metu gali šūkalioti prekeiviai, būgnus mušti gatvės atlikėjai.

Pirkdama kelialapius į La Gomeros salą ir Teidės ugnikalnį bei Maskos piratų buveinę, susipažinau ir su vokietaite Gretchen, puikiai kalbančia angliškai. Kas ją patraukė į Kanarus? Žinote, nuo 10 val. ryto iki 10 val. vakaro vis klykauti apie galimas keliones dažniausiai abejingiems praeiviams - menkas malonumas. Tačiau vokietaitė, matyt, turi argumentų gyventi ir dirbti čia, o ne, mano supratimu, turtingoje Vokietijoje.

Kanaruose sutikau ir besikabinančių į verslus lietuvių, turinčių ketinimų užsidirbti nerūpestingai senatvei archipelage. Ar pildosi ir ar iš tiesų išsipildys jų viltys - atskiras klausimas. Čia jau, kaip sakoma, uoslės ir sėkmės reikalas. Bet apie tai ir dar kita - vėlesniuose reportažuose.

Bus daugiau