Japonija - vidinė ramybė, tvarka ir nuostabūs sodai

Dvi savaitės šioje šalyje paliko jai didžiulį įspūdį. Ji prisipažino, kad gyventi Japonijoje nenorėtų, tačiau sugrįžti į ją - labai.

Patikimi, tačiau atsargūs verslo partneriai

Astai japonai, kaip verslo partneriai, paliko labai atsargių žmonių įspūdį. "Jie labiau bendrauja su Azijos šalimis, turi ten eksporto partnerius. Europa jiems yra ne Lietuva, Latvija, ar Lenkija.

Europa - viena didelė šalis, turinti fantastišką nepasiekiamą rinką, ir jiems sunkiai suprantama. Jie nori turėti partnerį Europoje, tačiau ar leistis į tokią partnerystę, ilgai svarsto ir atsakingai vertina.

 Į Japoniją keliavusi A. Šukienė patyrė, kad turistauti šioje šalyje - brangoka, tačiau išskirtinė patirtis.

Dažnai galima išgirsti tipinį atsakymą - mus tenkina esama situacija, mes neturime gamybinių pajėgumų", - pasakoja savo patirtį Asta.

Ji lygina su amerikiečiais, kurių veiklos variklis yra rinka, ją reikia aprūpinti: statysim fabriką, plėsimės.

Japonai - perfekcionistai. Jei jau reikia pasirašyti dokumentą, privalu paštu siųsti originalą, skenuoti netinka.

Labai vengia klaidų, todėl ilgai galvoja. Tačiau jei jau tapo tavo partneriais, tai bus labai patikimi ir visam gyvenimui.

Daug po pasaulį keliaujančios lietuvės nebestebina tai, kad Lietuvos tolimesnėse šalyse nežino. Tačiau vieno vienuolio Japonijoje ištartas mūsų šalies apibūdinimas jai nuskambėjo naujai: "Žinau Lietuvą, tai šalis, kuri turi išvystytas IT technologijas ir daug startuolių."

Turistauti įdomu, bet brangu

Astai krito į akis, kad Japonijoje viskas labai miniatiūriška: žemi žmonės, maži butukai, mašinos, kiemai, augalai.

"Iškarpytų miniatiūrinių bonsų yra kiekvienam kieme. Tokie nykštukų pasakų miestai. Automobilių yra ir mums įprastų prekinių ženklų, tačiau jie čia kitokie - be priekių ir galų, tokios mažos sustumtos kvadratinės mašinytės.

Daug kur negalima vaikščioti su avalyne. Net kontoroje užėjus į tokią zoną turi perlipti į šlepetes.

Jie negali čia pirkti didesnių mašinų, nes neturės kur statyti - kiemai mažučiai. Japonai labai taupo vietą. Daugiaaukščio namo kieme stovi daugiaaukščiai garažai, kurie primena sandėlio stelažą", - pasakoja moteris.

Osakoje, Kiote ji lankėsi kovo pabaigoje - balandžio pradžioje. Turėjo žydėti sakuros, tačiau šis grožis šįmet vėlavo. Nepaisant to, buvo daug turistų. Ypač tokių, kurie keliauja vieni, o ne grupėmis.

Dažniausiai tokioms kelionėms ryžtasi merginos iš Azijos šalių. Jos atvyksta į Japonijos miestus kelioms dienoms.

Asta mini, kad Japonijoje paplitę turistams siūlyti įvairias veiklas. Vakarais vienuoliai kviečia medituoti, bėgikai - bėgioti ir panašiai. Viskas sukelta į turistų tinklalapius, kad jie galėtų įsijungti.

Pakeliui į šventyklą išsirikiavę "žalieji žmogeliukai" - 1 200 Budos mokinių skulptūrėlių.

Astai patiko tvarkingas ir gražus Osakos miestas. Jame - daugybė augalų, laiptukų, nuostabiai gražūs parkai, sodai. Netoliese esantis Kiotas - įdomus senovinis miestas, kuriame gyveno karaliai. 6 kilometrų kelią į kalną abipus supa unikalios šventyklos.

"Buvome šventykloje, kur 1 200 pusės metro aukščio maldininkų figūrėlių išskaptuotos iš akmens ir viena prie kitos sudėtos įkalnėse.

Dauguma aptrauktos samanomis - žalios. Tai - Budos mokiniai. Kiekvienas turi savo veido išraišką, skirtingai sudėtas rankas. Labai įdomu", - prisiminė turistė.

Ji pastebi, kad turistauti Japonijoje yra pakankamai brangu. Vienos šventyklos aplankymas gali kainuoti apie 15 eurų, o kai pakeliui jų koks dešimt... Šventyklose galima sutikti vienuolių, kurie maloniai bendrauja su žmonėmis.

Šventyklų vidus nėra labai ypatingas, tačiau aplinkui - akiai malonūs nuostabių sodų, teritorijų vaizdai.

Jai labai patiko pasivaikščiojimas aukštų bambukų giraitėje.

Norint kasdien apžiūrėti objektus, nemažai tenka atseikėti už transporto paslaugas. Nuvažiuojant pirmyn ir atgal po kelias stoteles tenka sumokėti apie 12 eurų.

Toks jausmas, kad ten viskas labai kokybiška. Panašu, kad pas juos nėra poreikio kažką optimizuoti, rasti pigesnės žaliavos ir taip atpiginti produktą.

Keturi metų laikai

Japonai turi visus keturis metų laikus. Asta pasakoja, kad vasaros jie nemėgsta, nes karšta. Po jos ateina audrų, uraganų metas. Dažnai daugiau ar mažiau dreba žemė. Jie turi slėptuves, yra drebėjimams pasiruošę. Kai lankėsi Japonijoje, buvo labai vėjuota, atšiauru, šalta ir lietinga, nors išvykdama į šią šalį lietuvė tikėjosi, kad ten bus pats pavasaris - šilta, žydės sodai.

Moterį nustebino ant medžių kabantys prinokę apelsinai, ką tik nuimtas kopūstų derlius.

"Pasirodo, kad jie turi įdomių veislių. Speciali apelsinų rūšis, kuri noksta ir auga su sniegu. Yra ir kitokių - saldžiųjų, vasarinių. Kopūstų irgi yra tam tikra ankstyva rūšis. Jie prisitaikė prie savo gamtos sąlygų", - komentavo Asta.

Kadangi daug drėgmės, viskas apaugę samanomis, kurios dažnai atstoja žolę. Gausiai apsamanojusios lauko skulptūros.

Patalpose nėra centralizuoto šildymo, šildosi kondicionieriais. Virtuvės, vonios, tualeto nešildo, užtat tualete būtinas atributas - šildomas dangtis.

Japonai Astai pasirodė labai taupūs. Bendraudama su jais sužinojo, kad norėdami oriai gyventi - suteikti vaikui išsilavinimą, kur nors nuvažiuoti - visi dirba po du darbus. Po pagrindinio darbo vakarais kažką moko, valo, prižiūri, budi. Dirba daug ir sunkiai.

Paiso taisyklių ir saugo savo erdvę

Vietiniai žmonės yra socialiai atsakingi - labai laikosi taisyklių ir to reikalauja iš atvykėlių.

"Jei eini per gatvę neleistinoje vietoje, būtinai tave sustabdys už rankos ir pasakys, kad čia eiti negalima.

Kolega pasakojo, kad oro uoste fotografavo paveikslą, nepastebėjęs ženklo, kad fotografuoti negalima. Sustabdė praeivis ir neleido.

Viešajame transporte būtina išjungti mobilųjį telefoną. Jei tau kažkas paskambins, susilauksi daug priekaištų.

Senasis Kioto miestas

Jaunimas susirašinėja žinutėmis. Jokiu būdu japonas gatvėje nesineš kavos puodelio", - savo pastebėjimais dalijosi Asta.

Nors kitų atžvilgiu japonai yra draugiški, tačiau vis dėlto uždari, nelabai mėgstantys bendrauti, labai savo erdvę saugantys žmonės.

Astą stebino patirtis keliaujant traukiniu. Traukinys visada sustoja ten, kur nupieštos išlipimo durys. Keleiviai jo laukia sustoję eilutėje.

"Yra dvi eilės, ant grindinio nupieštos pėdutės ir jie pagal jas sustoja. Atsidaro durys, per vidurį išlipa žmonės. Pėdučių priekyje yra nupieštos rodyklės, kaip reikia truputį pasikreipti ir patekti į traukinį.

Traukinyje stovi taip, kad vienas prie kito nesiliestų. Piko valandomis, jei žmonių daugiau, jie nelipa į traukinį, laukia kito. Tai kelia problemų, nes daug žmonių nespėja. Tačiau jie nesigrūs ir nesilies prie kito", - pasakoja šiaulietė.

Tvarka ir ramybė net pirtyje

Savo erdvę japonai saugo ir kavinėse, kur kiekvienas staliukas yra nuo kito atskirtas pertvaromis.

"Jei galvoji, kad sėdėsi prie lango ir stebėsi praeivius, tai ne. Jie pietauja gardeliuose. Laukiau draugės, turėjau stovėti, kad ji mane surastų. Tai į mane žiūrėjo, kaip į išsišokėlę", - savo patirtį prisimena Asta.

Nors vietiniai dažnai suglaudę plaštakas pagarbiai lankstosi tiek vieni kitiems, tiek atvykėliams, iš tiesų nėra labai paslaugūs. Asta pasakoja, kaip jai teko persikraustyti į kitą viešbutį.

Kolegė truputį pavėlavo ir jai reikėjo paimti keturis lagaminus. Atsivežė juos prie kito viešbučio, tačiau gatvės laiptais užsinešti buvo sunku. Nešė po vieną lagaminą, kitas nuvirto.

"Kad nors kas nors būtų padėjęs. Bent nuvirtusį lagaminą pakėlęs. Aš tikrai daug keliauju, bet nė vienoje šalyje taip nėra buvę", - stebėjosi moteris.

Jai pasirodė, kad japonams didžiulės vertybės - santūrumas ir tvarka. Asta pabuvojo vietinėje pirtyje. Jos ten atskiros vyrams ir moterims. Daug visokių ritualų, užtikrinančių higieną.

Išėjus iš pirties, reikia pasinerti į nedidelius skirtingų temperatūrų baseinėlius. Astą stulbino, kaip į šaltą ledinį vandenį moterys ėjo ramiai, be jokių emocijų.

"Buvo labai šalta, norėjosi cypti, bet negali, nes tvyro ramybė. Pirtyje yra televizorius - kaitinasi ir žiūri", - pasakojo keliones pamėgusi moteris.

Eidama miesto gatve pastebėjo stadione žaidžiančius vaikus. Prie stadiono vaikų batukai sudėti trimis taisyklingomis eilėmis. Už jų - surikiuotos kuprinės. Ideali tvarka, kokia pas mus sunkiai įsivaizduojama.

Asta pasakoja, kad jos bendrakeleivė Japonijoje lankėsi su sūnumi, kuris domisi komiksais. Osakoje rado komiksų centrą. Didžiulis pastatas. Pirmame aukšte vaikiški komiksai, aukščiau - paaugliams, dar aukščiau - suaugusiems. Japonai labai domisi komiksais, čia išlieja emocijas.

Dar vienas mus stebinantis momentas - vietiniai visose patalpose nešioja šlepetes. Netgi ofisuose.

"Mes ėjome į svečius į ofisą. Yra zona, iki kurios tu gali eiti be šlepečių, tačiau toliau privalai batus nusiauti. Yra laiptelis, kur sudėta apie 50 šlepečių. Ištrauki koją iš bato ir įkiši į šlepetę.

Batukus pasiimi į rankas ir atiduodi tarnautojui. Šventykloje šlepečių neduoda, turi arba vaikščioti basomis, arba pasirūpinti savo šlepetėmis. Nupiešta basa koja, kur jau su batais eiti negali", - prisimena Asta.

Teko išmokti naudoti lazdeles

Pasakodama apie japonų aprangos ir gyvenimo stilių, Asta pabrėžia jame tvyrantį minimalizmą ir patogumą.

Moterys mažutės, tarsi coliukės. A. Šukienei visos kelionės metu neteko matyti storo vietinio žmogaus.

Nors mėgsta tarptautinių mados ženklų drabužius, jie - santūrūs, neryškių spalvų. Šio sezono privalomas ir masiškai dėvimas atributas - "Burberry" smėlio spalvos lietpalčiai.

Apsirengimu vengia atkreipti į save daug dėmesio. Drabužiai pilkos, juodos spalvos, mažai detalių, mėgsta "unisize" varpelio formos, tačiau kokybiškus drabužius.

Nors Asta aplankė daug šalių, valgyti lazdelėmis nesimokė iš principo. Japonijoje teko to išmokti, nes kitaip rizikavo likti alkana.

"Restorane šakutę pasiūlė, tačiau keliaujant ir maitinantis užkandinėse, net sriubas reikia valgyti su lazdelėmis. Makaronus ilgus prilaiko pagaliukais ir šliurpia. Užgeria sultiniu iš lėkštės", - pasakoja moteris.

Greitasis maistas - kepti aštunkojai, krevetės. Sušius valgo retkarčiais kaip užkandį. Suvynioti sušiai - patys paprasčiausi. Populiariausi - ryžių kamuolėliai padengti, pavyzdžiui, tunu. Mėgsta keptą mėsą su daug ryžių ir daržovių.

Šiaulietė pastebėjo, kad parduotuvėse didžiulis žuvų pasirinkimas, o kainos panašios kaip ir Lietuvoje. Atskiri skyriai prekiauja jūros gėrybėmis.

Astos atradimas - mačia milteliai. Tai žaliosios arbatos lapelių milteliai. Mėnesį laiko arbatos lapai laikomi pavėsyje, įgauna truputėlį kartumo, prisisotina taninų ir antioksidantų.

Galima daryti ir šaltus, ir karštus gėrimus - labai skanūs, galima pagardinti šiltu pienu. Turi daug kofeino, kuris išlaisvinamas palaipsniui ir jo poveikis ilgai jaučiamas. Jais galima pabarstyti kepinius.

Nepigina produktų kokybės sąskaita

Ne vieną Azijos šalį aplankiusi moteris pabrėžė, kad Japonija išsiskiria savo civilizuotumu, tvarkingumu, kultūringumu, ramybe ir tyla.

Nors gyventi šioje šalyje nenorėtų, tačiau mielai į ją dar sugrįžtų.

"Toks jausmas, kad ten viskas labai kokybiška. Panašu, kad pas juos nėra poreikio kažką optimizuoti, rasti pigesnę žaliavą, taip atpiginti produktą. Kainos dėl to didesnės, kad geros sudėtys, ingredientai", - vertino Asta.

Ji pastebėjo, kad japonai mėgsta naudoti vietinių ženklų, kurių nėra labai daug, gaminius, tokius kaip kosmetiką, medicinines prekes.