Izraelis, kurio nemato turistai ir piligrimai

O jis klostėsi 20 metų - nuo tada, kai Sonią su mama ir sūnumi Marku išlydėjome iš namų Klaipėdoje, Liepojos gatvėje. Žinoma, graudinomės. Sonios mama, ponia Dora, jau paskutinę akimirką prieš sėsdama į automobilį, paprašė sudainuoti "Paskutinį sekmadienį". Dainavome ir nerimavome - kas šios trijulės laukia toje Pažadėtoje žemėje? Taip, yra giminaičių, taip, yra pažįstamų. Bet juk gyvenimą kurti reikės nuo pamatų patiems. Ir kūrė. Ir tas gyvenimas dabar yra toks, koks yra.

Ponia Dora

Sonia ir jos mama dabar gyvena ne kartu. Ponia Dora įsikūrusi daugiaukštyje, kurį, mūsų matais matuojant, turbūt galėtume pavadinti socialiniu būstu. Jo keliolikos kvadratinių metrų butukuose gyvena žydai, suvažiavę iš pačių įvairiausių buvusios SSRS vietų. Labai retas kuris iš jų gali kalbėti valstybine - ivrito kalba. Populiariausia - rusų. Žydai iš Pabaltijo kartais tarpusavyje prabyla idiš. Rishon le Cion, kuriame dabar gyvena Sonia ir ponia Dora, per dešimt praleistų čia dienų, ivritu kalbančią su taksistais, kavinių padavėjais girdėjau tik Sonią. Šiaip jau čia visuotinai vyrauja rusų kalba. Parduotuvėse, kavinėse, kirpyklose, fotoateljė - visur gali susikalbėti rusiškai.

Ši kalba vyraujanti ir tame pagyvenusių žydų name, kuriame įsikūrusi Sonios mama. Jau pirmąjį vakarą, kai atskridau, su Sonia ėjome pas jos mamą (iš mano draugės buto tereikia pereiti tik gatvę su keliais šviesoforais, kurie baisiausiai erzino). Mus pasitikęs budintis, iš Sonios sužinojęs, kad atskridau iš Lietuvos, tuoj pat prikišo: "Pas jus Lietuvoje Ukrainos Maidanui buvo rengiami snaiperai." Supratau, ką jis turi omenyje. Kaip tik prieš išskrisdama į Izraelį lankiausi Trakuose, ir juose globojusios ponios Sigitos paprašiau parodyti tą sodybą, kurioje neva tie snaiperiai ar šauliai buvo rengiami.

SUSITIKIMO DŽIAUGSMAS. Susitikti su vaikystės, jaunystės drauge, kolege ir jos mama buvo tikras džiaugsmas.

Pamačiau tik kaimo turizmo trobą plyname lauke. Kažkur padangėmis lakiojo ir lėktuviukas, skraidinęs vestuvininkus. Štai iš tokio "siužeto" ir buvo padarytas baubas. Atvirai kalbant, gėda dėl kolegų, nekalbančių mano šalies kalba, išmonės ir montažo. Na, o ukrainietis, vedęs žydę, beje, puikiai įvaldęs ivritą ir dirbantis ne tik namo sargybiniu, bet ir fizikos mokytoju, kiek nusileido: "Teisybė kažkur per viduriuką",- pasakė jis.

Nieko keista dėl jo nuomonės - Izraelyje pilnu tempu transliuojami Rusijos kanalai. Ir, žinoma, jų programos daugeliu atvejų formuoja atitinkamą mąstyseną. Atvirai kalbant, šioje šalyje kur kas daugiau žydų tautybės žmonių, garbinančių Putiną. Tik Pabaltijo žydai yra kitos nuomonės. Nes jie pergyveno labai panašią situaciją 1939 - 1940 m., kai pasaulis labai atlaidžiai žiūrėjo į Hitlerio maršus per Europą...

Poniai Dorai kitąmet sukaks 90 metų. Praeityje - ir konclageris, ir pokarinis gyvenimas Klaipėdoje. Ji puikiai atskiria pelus nuo grūdų ir turi nuomonę daugeliu klausimų. Ir jai Kremliaus propaganda nėra paplovusi smegenų. Nors ir žiūri tuos pačius Rusijos kanalus kaip ir namo "sargybinis".

Beje, gyvenimas name labai puikiai sutvarkytas - yra santechnikas; kai p. Doros bute neradome kamščiatraukio vynui atkimšti, ji beregint pasinaudojo telefonu, ir budintis vyrukas tą įrankį pristatė.

Taip atsitiko, kad po kelių dienų buvo mano gimtadienis. Ponia Dora pasakė: "Važiuosim į restoraną prie jūros, finansuoju aš." Sonios mamytei jau sunku vaikščioti. Jai padeda vaikštynė. Taigi prie jūros išsiruošėme taksi. Bet iki restorano nueiti privalėjome pėsčios. O paskui - kelis šimtus metrų atgal. Poniai Dorai, mačiau, buvo sunkoka, bet, kai parbirbėm į jos namus, liftu pakilome į šeštąjį aukštą, kelionę įvertino taip: "Pavargau, bet esu laiminga, kad dar galiu nukakti prie jūros." O šio namo gyventojai vestibiulyje repetavo žydiškas dainas, kažkas kepė pyragus ir dalijosi su kaimynais.
Ponia Dora Klaipėdoje, Turgaus gatvės kvartale, garsėjo kaip nuostabi šeimininkė. Mano mama iš jos išmoko įdaryti žuvį, aš - virti žuvies kukulius burokų ir morkų rasale, tarkuoti ir "suvirinti" morkų saldainius. Šitos kvalifikacijos p. Dora nėra praradusi ir Izraelyje. Kai ką nors verda ar kepa, niekada nevalgo viena - pasikviečia kaimynes.

Per tas dešimt dienų man atrodė, kad Sonios mama visiškai patenkinta dabartiniu gyvenimu. Tuo labiau, kad duktė - visai greta ir pasiryžusi įvykdyti bet kurį mamos pageidavimą. Du telefonai - po ranka. Kaip sakė Sonia, ponia Dora namo gyventojų laikoma pasiturinčiu žmogumi, nes sau gali leisti valgyti, ko širdelė geidžia. Su Sonia pagal jos nuotaikas ir pageidavimus ėjome į daržovių parduotuves pirkti trešnių, pasiflorų (Izraelyje pirmą kartą ragavau šių vaisių, ir jie labai patiko, kaip ir pasiflorų ledai). Ne tik balandžio mėnesį, bet ir kitais sezonais vaisiai, daržovės Izraelyje brangūs. Ir Sonios mamos kaimynams pagal repatriantų išmokas tikrai neįkandami.

Kelis kartus pagal Sonios mamos pageidavimus pirkome rūkytos skumbrės, kuri, net keista, skanesnė nei Lietuvoje. Nors šiaip jau Viduržemio jūros žuvys prašmatniais vardais man buvo visai neskanios. Gal tiesiog nežinojome užeigų, kur virėjai moka jas tinkamai paruošti.

PREZIDENTAS. Su Kneseto narės Anastasijos Michael jaunuausiais vaikučiais panoro susipažinti Izraelio prezidentas Simonas Peresas.

Žodžiu, Sonios mama tame name yra "prabangi ponia", galinti sau leisti su taksi nuvažiuoti prie jūros. Kai namo kaimynai paprasčiausiai sėdi ant kėdžių prie namo. Dorai Mininai visą šitą gerovę garantuoja Vokietijos mokama "stipendija" už metus, pragyventus - ką ten pragyventus, - pravargtus konclageryje Lenkijoje.

Šabo vakarai

Šabas, šabas. Žinojau, kad jis prasideda penktadienio vakarą, o baigiasi šeštadienio popietę. Šabas (hebrajiškai "šabbat" - poilsis) - judėjų kassavaitinė šventė, prasidedanti penktadienį saulėlydžio metu ir pasibaigianti šeštadienio vakare. Šabo metu judėjams draudžiama dirbti, kurti ugnį maistui gaminti ar net toli keliauti iš savo namų. Talmude surašyti 39 darbai, kuriuos rabinai draudžia dirbti per šabą. Bet, kaip jis atrodo žydų šeimose, neturėjau žalio supratimo. Užtat Soniai buvau labai dėkinga, kai ji pakvietė į vieną šeimą, auginančią aštuonis vaikus. Žvelgiau į nuostabiai gražią tų namų šeimininkę ir galvojau - išprotėčiau su tokiu "bedlamu"... O ji, duodama komandas 5 - 17 metų amžiaus vaikams, puikiai juos "orientavo", tuo pat metu "čečkavodama" salotas. Vyras tuo tarpu buvo užsiėmęs mėsos pačiais įvairiausiais kepsniais, tarp jų ir ne itin architektūriškai išraityto, bet stabilaus ir patvaraus (Sonia sakė, kad jame yra ir betonuotas kambarys, jeigu prasidėtų raketinės atakos ga būt iš Vakarų ar Rytų kranto, o gal iš Sirijos ar Irano...) namo sodelio krosnyje.

Kol namuose vyko pasiruošimai šabo užstalei, mes su vienu iš sūnų - Jonatanu - ėjome į sinagogą. Kas ten vyksta šventą šabo vakarą? Rūpestingasis Jonatanas mus vedė tiesiai į sinagogos balkoną, kuris skirtas moterims, lauko laiptais. Bet sinagogos antrasis aukštas buvo užrakintas - moterys tą penktadienį nesusirinko. Berniuko rūpesčiu mums su Sonia durys atsivėrė, ir mudvi su vaikystės drauge per medines grotas galėjome stebėti, kas vyksta apačioje. Pagyvenę žydai, besirenkantys maldai, sveikinosi apsikabindami.

Keturiolikmetis Jonatanas buvo bene vienintelis jaunuolis, kuris, toks įspūdis, čia labai mylimas. Vietą maldai jis išsirinko, o gal taip priklauso, už visų vyresniųjų žydų, su kuriais labai oriai jau buvo pasisveikinęs. Kvailas jausmas, kai nesupranti kalbos. Kas ten buvo skaitoma iš žydams šventų raštų, žinoma, nieko nesupratau. Kad ir pašnabždomis klausinėti Sonios nepatogu - akustika sinagogoje puiki, ir mūsų šnabždesiai, tikriausiai, būtų trukdę besimeldžiantiems. Iki galo maldų proceso nestebėjome - išėjome pasidairyti po prestižinį individualių namų kvartalą. Nusprendėme, kad tos daugiavaikės šeimos būstas bene pats asketiškiausias. Tačiau, mūsų nuomone, labai patogus gyventi. Kai sugrįžome į tą namą, šabui stalas jau buvo padengtas. Prie jo radosi ir daugiau atvykusių svečių - žydų šeimų. Užstalė prasidėjo nuo maldos skaitymo, kuris buvo patikėtas sinagogoje pasimeldusiam Jonatanui.

Namų šeimininkas Josifas su vyriausiuoju sūnumi Davidu sėdėjo "prezidiume" - stalo gale. Kažkuriuo momentu tėvas davė komandą maldos skaitymą perimti vienam iš jaunesnių sūnų. Tačiau šis nepakluso. Mama bandė užstoti - buvo keliose treniruotėse, pavargęs, bet tėvas griežtai reikalavo vykdyti jo valią. Ir savo rūstybės neslėpė. Sūnus ir visai pasitraukė nuo stalo. Bet šeimininkas laikėsi savo svečiams paaiškindamas: nuo mažų dienų vaikus reikia laikyti tvirtomis rankomis, kad šie užaugtų žmonėmis.

TAUTŲ KATILAS. Izraelio žemėje burbuliuoja tikras tautų "katilas".

Man buvo gaila to užsisvajojusio, nuo stalo pasitraukusio vaiko. Bet patiko tai, kad vidinis šeimos gyvenimas nedangstomas vualiais svečių akivaizdoje. Ir - vakarienė: patys įvairiausi mėsos patiekalai, daržovės. Nežinau, o klausti buvo nepatogu, kiek tuose namuose laikomasi košerinio maisto gaminimo principų. Kažkuriuo momentu namų šeimininkas ponas Josifas pareiškė: "Tradicijų laikausi, bet labai abejoju aukštybėmis vien dėl to, kad jos netrukdė mūsų tautą naikinti."

Netrukus užstalė suskydo - pavakarieniavę vaikai išlėkė į sodelį žaisti, atėjo vaikų iš gretimų namų - kieme gaudesys, o suaugusieji, likę prie šabo vakaro vaišių aptarinėjome gyvenimo aktualijas. Tą vakarą didesnių vertinimo skirtumų tarsi ir neiškilo. Bet kitą šabo vakarą po savaitės tie patys erdvūs namai vos talpino gausybę svečių, susirinkusių švęsti namų šeimininko gimtadienį. Čia buvo ir Izraelyje gimusių ir brendusių, bet didžioji dauguma - į Pažadėtąją žemę suvažiavusių iš visos buvusios SSRS, pradedant Chabarovsku, baigiant Vilniumi ar Ryga. Pats namų šeimininkas - Latvijos žydas. O jo žmona gražuolė Anastasija - iš Peterburgo. Bet apie ją - kiek vėliau.

Ar Izraelyje kada nors įsivyraus taika?

Negaliu atsistebėti, kad tokia mažytė valstybė pasaulio žemėlapyje nuolat yra to paties pasaulio valstybių nuolatinių interesų "bamba". Juk Izraelyje nepumpuojama nafta, čia nėra deimantų ar dar kokių naudingų iškasenų. Ir tikrai nesuprantu, dėl ko tos Izraelio žemės, taip sunkiai iš dykumų atkovotos, visiems reikalingos. Stebiuosi ir pačių įvairiausių religinių konfesijų skverbimusi į Izraelį.

Suprantu katalikų, evangelikų liuteronų, stačiatikių, žodžiu, krikščioniškųjų konfesijų interesus čia - meldžiamasi tam pačiam Dievui, bet ko čia lenda krišnaitai, budistai, bahajai, na, ir tie patys musulmonai su savo korano nuostatomis? Juk Krišna, Buda ar Alachas čia neklajojo kaip Mozė 40 metų, vesdamas tautą į Pažadėtąją žemę... Žodžiu, visos tos religinių interesų invazijos čia nesuvokiu pati ir kitiems paaiškinti negaliu. Nebent... Buvau priblokšta, kai Jeruzalėje, eidama Kristaus kelio į Golgotą stotimis, pastebėjau, kad tie laiptai (jų, žinoma, prieš 2000 metų čia nebuvo ir būti negalėjo...) buvo nusėsti vien musulmonų, prekiaujaunčių katalikiška atributika, virtinėmis. Gal šiame įspūdyje - visi atsakymai, kodėl tas Izraelis visiems taip reikalingas?..

Antra vertus, labai stebėjausi ir pačių žydų skirtingumu. Į Izraelį suvažiavusieji ne tik iš buvusių SSRS, bet ir kitų pasaulio valstybių kažkodėl nelabai mėgsta, o tuo labiau - pripažįsta žydus ortodoksus, kurie taip egzotiškai turistams atrodo prie Raudų sienos ar pasidabinę kailio kepurėmis, šlikėmis šabo vakarais. Tarp žydų pasauliečių ir ortodoksų - kur kas storesnės ir tvirtesnės sienos nei Raudų... Bent man taip atrodo. O ir kas gali būti bendra tarp žydo, atvykusio iš Chabarovsko ir, tarkim, Gruzijos? Jie juk jau atvažiavo su susiformavusiais ten įpročiais, kultūros, estetikos vertinimais. Ir kažin, ar gali surasti bendrą kalbą kuriuo nors klausimu. Tad visiškai nesistebiu diametraliai priešingais Kremliaus valdono Vladimiro Putino vertinimais. Tarsi Romos imperijoje, vykstant gladiatorių kovoms: vieni kėlė nykščius aukštyn, kiti - žemyn.
Kažkodėl neapleidžia jausmas - Izraelyje niekada neįsivyraus taika...

TAUTYBĖ - NE KLIŪTIS. Odos spalva ar tautybė Izraelyje nieko nereiškia - meldžiamasi iš tų pačių "kantičkų".

KOŠERINIS MAISTAS. Izraelyje košerinis maistas kai kam privalomas dalykas, bet ponia Dora "išpažįsta" lietuviškus lašinius, kurių prašo atvežti, kai kas nors iš pažįstamų ar draugų iš Lietuvos susiruošia į Izraelį. Na, o tokia duonelė ir bandelės, pardavinėjamos gatvėse, yra skirtos piligrimams ir turistams.

Bus daugiau