Ištekėti už italo - tai ištekėti už visos jo šeimos

Tačiau mes tęsiame autobuse pradėtą meilės temą ir traukiame į Džiuljetos kiemelį. Juk Veroną pasaulyje labiausiai išgarsino Romeo ir Džiuljetos meilės drama.

Einame marmuro plytelėmis grįstomis gatvėmis. Viskas čia dvelkia romantika ir senovine dvasia. Mieste išlikęs net amfiteatras, kuriame iki šiol rodomos operos.

Džiuljetos kiemelį gali rasti ir visai jo nežinodamas. Tiesiog slinkdamas drauge su minia žmonių. Vidinis akmenimis grįstas kiemas. Eilinis namas.

Antrajame aukšte Džiuljetos balkonėlis. Po juo įsimylėjėlės skulptūra. Ant sienų prilipdyta meilės raštelių. Žmonės šiame kiemelyje prisiekia amžiną meilę. Kai kurie meta laiškus į specialią dėžutę.

Laiškuose pasakoja savo meilės istorijas. Prašo patarimų. Į laiškus atsakinėja Romeo ir Džiuljetos draugija. Vienuolyno rūsyje yra ir Džiuljetos kapelis. Kuklus, pilko marmuro. Ant jo padėta sausų gėlių puokštė.

Romeo namas - kitoje gatvėje. Jame įkurtas restoranas.

Miesto aikštėje smulkiųjų verslininkų turgelis. Daugybė įvairiausio dydžio Romeo ir Džiuljetos skulptūrėlių, kainuojančių nuo kelių iki keliolikos eurų, vėduoklių, kaukių. Kitoje vietoje pardavinėja liaudies menininkų dirbinius - siuvinėtus paveikslus, kaklo papuošalus.

Mažuose maišeliuose parduoda džiovintas levandas, daržoves arba vaisius. Italijoje labai paplitęs tokio pobūdžio smulkusis verslas. Ypač išnaudojamos turistų lankomos vietos.

Keliavau po Šiaurės Italiją, kuri maitina du trečdalius pietiečių savo brolių. Sakoma, jog Šiaurės italai valgo sviestą, o pietiečiai - alyvuogių aliejų. Tai reiškia, jog gyvenimas Pietų Italijoje - vargingesnis. Šiaurės italai dėl to, kad turi remti pietiečius, nėra laimingi.

Vidutinis italo atlyginimas - 1500- 2000 eurų. Daugiausia uždirba stomatologai ir žurnalistai. Į pensiją moterys eina 60, vyrai - 65 metų.

Norint gauti gerą pensiją, iš kurios senatvėje galėtum normaliai išgyventi, reikia 40 metų darbo stažo. Anksčiau užteko 35 metų. Tačiau ir 40 metų išdirbusius žmones darbdaviai nenoriai išleidžia į pensiją.

Agituoja dar bent keletą metų dirbti, trečdaliu padidina atlyginimą. Taip sprendžiamos dėl mažėjančio gimstamumo atsiradusios problemos.

Prancūzai sugundys, italai pamaitins

Šį posakį nugirdau Nicoje, vaikščiodama Anglų bulvaru, vietinių gyventojų vadinamu tiesiog promenada.

Tiesa, šiame labai demokratiškame mieste, kur nemokami paplūdimiai ir kainos prekybos centruose ne ką didesnės nei Lietuvoje, nelabai suvokiau posakio prasmės. Tik po keleto dienų atsidūrusi Italijoje, supratau, jog sparnuotas posakis ne apie kainas, o apie gyvenimo būdą.

Italai, mėgstantys malonumus ne mažiau už prancūzus, vienu iš jų laiko gerą maistą. Jie nepripažįsta makdonaldų, užtenka ir savų picerijų. Pietums jie valgo sriubą arba pastą, mėsos patiekalą ir desertą. Nors daržovės Italijoje labai brangios, jų valgo labai daug. Maistą visuomet derina. Tik retkarčiais bulves valgo su mėsa. Net šeimos draugauja dažniausia tos, kurios turi panašius pomėgius arba mėgsta panašų maistą.

Italai didžiuojasi savo vynais. Jie laikomi geriausios kokybės. Beje, turistai vynais apsirūpino Prancūzijoje, nes Italijoje jie gerokai brangesni. Stalo vynus italai geria kasdien. Tačiau girtų vyrų ten nepamatysi.

Šiaurės Italijoje dažniau geria raudonuosius vynus. Pietinėje dalyje žmonės daugiau valgo žuvies patiekalų. Prie žuvies jie dažniau vartoja baltą vyną.

Geriausi vynai padaryti iš kalnų šlaituose užaugusių vynuogių. Vynuogynus čia drėkina nakties rūkai. Toks vynas kainuoja apie 20 eurų.

Kasdieniam vartojimui skirtas vynas kainuoja nuo keturių iki keliolikos eurų.

Italijoje yra mokyklos, kur rengiami kelneriai - vynų degustatoriai. Rengiami net degustatorių konkursai.

Vynuogių rinkimo metas Italijoje labai sureikšminamas. Tą dieną, kai prasideda vynuogių rinkimas, šalyje skamba varpai.