Indija - visam gyvenimui....

Erotinėmis šventyklomis garsųjį Kadžuraho Madja Pradešo srityje pasirinkome ne vien tik dėl troškimo išvysti pasaulinio garso architektūros stebuklus, bet ir todėl, kad kovo mėnesį šiame miestelyje vyksta didžiulis klasikinio Indijos šokio festivalis, į kurį atvyksta geriausi šokėjai iš visos šalies. Didžiam mūsų nusivylimui, kai atvykome, šokio festivalis jau buvo pasibaigęs. Su indiškom šventėm taip jau yra. Numatomas tik mėnuo, kada jos turi vykti. O iš tikrųjų vyksta jos pagal mėnulio kalendorių, ir niekas nežino, pagal kokius kriterijus festivaliams pasirenkama viena ar kita mėnulio fazė. Šiemet garsusis festivalis vyko vasario 25 - kovo 3 d. Ech...

Karštas vanduo ir "laba diena" lietuviškai

Tačiau ir be festivalio mes atradome ką veikti Kadžuraho keturias dienas. Kai vėliau vakariečiams turistams Indijoje pasigirdavome, kad praleidome Kadžuraho tiek laiko, visi nusistebėdavo - ką jūs ten taip ilgai veikėte? Tuo tarpu indai reikšmingai šyptelėdavo: "Kadžuraho - labai seksualus miestas, jame yra ką veikti".
Žinoma, apžiūrėti 25 išlikusias iš 88 pastatytų 950-1050 metais erotines šventyklas pakanka pusdienio. Nusisamdai rikšą arba automobilį, gidą, apvažiuoji 25 km spinduliu aplink miestelį, prifotografuoji architektūros šedevrų įvairiais rakursais, ir gali keliauti toliau.

Mes į Kadžuraho atvykome siaubingai pavargusios po daugiau kaip 6 valandas trukusios kelionės valstybiniu indišku autobusu, pajuodusios nuo dulkių, užkimusios nuo skersvėjų ir tokios piktos, kad galėjome pasiųsti velniop kiekvieną prisiartinusį indą. Tokios būsenos mums pavyko ypač pigiai apsigyventi viešbutyje (už 4 Lt parai - dvivietis kambarys) su karštu vandeniu iš šildytuvo (daugumoje Indijos viešbučių ant stogų įtaisytos didžiulės talpyklos vandeniui, kad saulė jį pašildytų, tad maudytis tenka po drungnu vandeniu)!
Atsikvėpusios po kelionės, pastebėjome, kad miestelyje labai mažai rikšų. Kokia palaima, kai gali ramiai eiti gatve ir niekas nesikabinėja! Prie viešbučio atradome svetainę su puikiai veikiančiu internetu, o jos tarnautojas, sužinojęs, kad mes iš Lietuvos, po penkių minučių su mumis sveikinosi "Laba diena". Malonu. Kai nuėjome į priešais viešbutį iškilusį vakarinį garsiųjų šventyklų kompleksą - širdis atsigavo. Tada ir nusprendėme - apsistosime Kadžuraho ilgiau.

Erotikos nedaug

Įžengusios į šventyklų teritoriją antrą kartą pasijutome tarsi indiškame filme (pirmą kartą taip jautėmės gėlėmis ir žaluma tviskančioje Varanasio (Benares Hindu University) universiteto teritorijoje). UNESCO investicijos į pasaulio paveldo vertybių sąrašą įtrauktam architektūros paminklui čia - akivaizdžios. Nepaprastai gražiai sutvarkyta ir prižiūrima šventyklų aplinka. Labai daug įvairių rūšių gėlių, žydinčių medžių, krūmų, iš kurių sklinda spalvingiausių paukščių trelės. Priešais akis - didingos smiltainio šventyklos. Kiekviena skirta vis kitokiam dievui, nors visos šventyklos dedikuotos dievui Čandelai. Tiesa, erotikos šiose šventyklose - ne per daugiausia. Skulptūriniai ansambliai, puošiantys šventyklų išorę, atskleidžia kasdienį Indijos žmonių gyvenimą X-XI amžiuje. Mažesnės ir didesnės skulptūros vaizduoja mitines būtybes, dievus, maharadžas ir jų žmonas, gausu karo scenų. Šventyklų viduje - tradiciniai, labai paprasti altoriai, kurių centre - dievai arba lingamas. Šios šventyklos neveikia. Turistai iš pačios Indijos ir svetur jas lanko kaip muziejų, todėl įėjimas į puošniausią vakarinį kompleksą kainuoja 4 Lt indams, 16 Lt - užsieniečiams.

Šou už indišką kainą

Kiekvieną vakarą, sutemus, šiame komplekse vyksta įspūdingas šviesos ir muzikos šou. Norintieji jį pasižiūrėti susodinami ant kėdžių komplekso viduryje. Šou primena radijo teatrą. Per garsiakalbius skamba teatralizuotas įrašas, kaip ir kodėl erotinės šventyklos iškilo pelkėtoje, kalnų apsuptoje vietovėje, kaip vėliau jos buvo griaunamos musulmonų, kaip dabar jos traukia turistus iš viso pasaulio. Tarp pasakojimų skamba garsiausio Indijos sitaristo, kompozitoriaus Ravi Šankaro muzika, o šventyklos, pagal pasakojimo tempą apšviečiamos įvairiaspalviais prožektoriais, atrodo dar didingiau. Aukšto meninio lygio šou mums atėmė žadą. Esu mačiusi dainuojančius fontanus Prahoje, Barselonoje, tačiau šis indiškas šou nepalyginamai įspūdingesnis.
Beje, ir kainuoja jis turistams užsieniečiams įspūdingai - daugiau kaip 50 Lt. Tik mes tiek nemokėjome... Pirmą sykį realiai susidūrėme su indiška korupcija. Mūsų draugai, gerai pažįstantys bilietų į šventyklas pardavėją, susitarė, kad mes patektume į šou už indišką kainą (7 Lt vienam žmogui). Policijos akivaizdoje teturėjome paaiškinti jam, kad mes viename Delio koledže studijuojame šokį, atsiprašyti, kad pamiršome pažymėjimus viešbutyje, tačiau jei grįšime jų pasiimti, pavėluosime į šou...

Kai žvėrys miega

Tų pačių draugų dėka Kadžuraho ne tik nuodugniai apžiūrėjome visas erotines šventyklas, bet ir apsilankėme 30 km nuo miestelio nutolusiame Patna nacionaliniame parke.
Kadangi į parką nuvažiavome vidurdienį, išvydome jame tik beždžiones ir baikščiai į šalį sprunkančių kažkokių elnių užpakalius. Visi kiti egzotiški žvėrys buvo kažkur išsislapstę, anot draugų, miegojo. Ypač apmaudu buvo, kad nepamatėme krokodilų kalnų upės Kein (Kane) lankste. Kadangi baisieji plėšrūnai gyvena izoliuoti storais aptvarais, pavažiavę puskilometrį link upės aukštupio, karštą dieną drąsiai sušokome atsigaivinti į šaltą ir švarų vandens telkinį. Netoliese maudynių vietos šniokštė trys galingi kriokliai - nuostabus vaizdelis fotografijoms.

Kai upės pakrantėje prisirinkome saujas gražių akmenukų, mūsų palydovai pareiškė, kad privalome apsilankyti medyje įrengtoje kavinėje. Rekomenduotoje maitinimo ir poilsio vietoje mus pasitiko parko darbuotojai. Tai jie mūsiškį Stelmužės ąžuolą primenančiame medyje (Indijoje tokių galiūnų apsčiai) įrengė tupyklą. Užlipi į ją kopėčiomis, įsitaisai ant suolelio, gali skaityti knygą arba tiesiog grožėtis nuostabiu vaizdu į upę, stebėti joje žvejojančius paukščius valandų valandas. Jei pageidauji - padavėjai specialiai padarytu, virvėmis pakeliamu "liftu" užkelia arbatos. Viskas padaryta primityviai, o jautiesi lyg rojuje. Mums pasirodė, kad tai ypatinga vieta įsimylėjėliams, todėl garsiai nusistebėjome, kad čia nėra žmonių, net turistų. Parko tarnautojai, sureagavę į mūsų pastabą, papasakojo kriminalinę istoriją apie plėšikus, netoliese nužudžiusius vieną moterį. Šyptelėjome, girdėjome tą istoriją ne pirmą kartą...

Trupančios freskos ir saugomi briliantai

Draugams rekomendavus užsukome į mažytį, tylų kaimelį netoli Kadžuraho - Orčą. Kažkada buvęs Radžpato karalystės centras, dabar vietovė nepritraukia labai gausaus turistų srauto, todėl čia tik trys viešbučiai ir kainos juose daug aukštesnės. O svetimšalių dėmesio Orčoje labai vertas maharadžos rūmų bei šventyklų kompleksas. Kaip ir visi indiški muziejai, rūmai dabar klaikiai apleisti. Apie kažkada klestėjusią prabangą liudija nuostabaus grožio freskos, vietomis jau baigiančios nutrupėti. Labai liūdna, kad dailės šedevrai visiškai neapšviesti, tad ir nufotografuoti juos mėgėjišku fotoaparatu nebuvo įmanoma. Fotografuoti bei filmuoti draudžiama ir kaimelio centre esančioje Ram Radža šventykloje. Negana to, šventyklą saugo ir kiekvieną į ją įeinantįjį tikrina policija. Mat šventovėje gyvenančius dievus nuo žmonių atitveria galingi iš sidabro nulieti vartai, o centrinės figūros - dievo Ramos - karūnoje spindi briliantai.

Bus daugiau.