Fuerteventūra: amžinas pavasaris dykumoje ir daug malūnų

Žiemą Lietuvoje siaučiant šiauriniams vėjams, darganai ir sniegui, antra pagal dydį Kanarų sala Fuerteventūra tampa vis dažnesniu išsigelbėjimu šiltos jūros ir saulės pasiilgusiems tautiečiams.

Subalansuota kiekvieno poreikiams

Čia jų laukia įvairių smėlio spalvų paplūdimiai, pripažinti vienais geriausių visoje Europoje, salos kraštovaizdyje nuolat išnyrantys malūnai ir vandens sporto gerbėjus viliojantys stiprūs vėjai.

"Fuerteventūros teikiamus pranašumus keliautojai iš Lietuvos įvertina vis dažniau. Šioje saloje kiekvienas poilsiautojas atranda tai, ko tikisi iš atostogų. Atlanto vandenyno skalaujama sala vieniems gali būti ramaus poilsio oazė, kitiems - vieta užsiimti vandens sportu, o tretiems - erdvė grožėtis vietos gamtos kūriniais. Galiausiai vienas didžiausių šios salos pranašumų yra retai žemiau 16 laipsnių šilumos nukrintanti oro temperatūra", - sako "Tez Tour" atstovė Diana Ardinavičienė.

Nors virš turistų pamėgtos Fuerteventūros lietus nėra dažnas svečias, tačiau net ir tokioje nedidelėje, vos 100 km ilgio, saloje galima justi skirtingus orus, priklausomai nuo to, kurioje vietoje esate. Šiltam lietui merkiant vieną salos dalį, vos už 5 ar 10 km gali pūsti vėjas virš įkaitusio smėlio.

Muziejus po atviru dangumi

Daugiau nei 3000 saulėtų valandų per metus galinčią pasigirti Fuerteventūrą dar 2009 m. UNESCO paskelbė biosferos rezervatu. Pagrindinė to priežastis - unikali vulkaninės kilmės salos gamta.

Viena iš idealiausiai Fuerteventūros žavesį atskleidžiančių vietų, kurioje Sacharą primenantis dykumos peizažas dera su burlentininkų įkinkytomis Atlanto vandenyno bangomis, yra šiaurės rytinėje salos dalyje išsidėstęs gamtos parkas Dunas de Corralejo. Iki balto smėlio paplūdimių besitęsiančios kopos, įvairios saugomos gyvūnų rūšys bei raudonos, griežtų formų vulkaninės uolienos - visa tai kuria neužmirštamą viešnagės saloje pojūtį.

Dar vienas Fuerteventūros peizažo išskirtinumas - vaizdingi malūnai, kuriais visa sala nusėta ir garsėja jau nuo XVIII a. vidurio, kai vietos ūkininkai stiprų vėją nukreipė grūdams malti. Kiti malūnai buvo pasitelkti pumpuojant vandenį iš požeminių rezervuarų arba gaminant elektrą. "Šiandien dauguma iš medžio ir akmens sulipdytų malūnų yra restauruoti ir, nors pirminių savo funkcijų nebeatlieka, toliau džiugina vietinių ir turistų akis", - sakė D. Ardinavičienė.