Chalkidikė (2). Rojus be moterų

Atono vienuolių respublikos šaknys - IV amžiuje, kai čia pasirodė pirmieji krikščionys. 963 metais Afanasijus Afonitis pietinėje iškyšulio dalyje pastatė Šv. Lauros vienuolyną.

Atlaikęs Romos katalikų, turkų bei piratų antpuolius, dabar Atonas su savo 20 vienuolynų (po vieną priklauso rusų, serbų ir bulgarų ortodoksams, kiti - graikų) yra gyva legenda.

Legenda, kurią nuo pašalinių savo uždarumu saugo tiek patys vienuoliai, tiek pasauliečiai - pradedant policija ir baigiant paprastais graikais.

"Čia fotografuoti negalima", - iškart perspėja sargas prie net ne respublikos teritorijoje, o šalia jos sienos, netoli Uranupolio, atstatomą X amžiaus Zygou vienuolyną. "Kodėl?" - "Man taip liepė", - atvirai sako sargas.

Vienuolių galia bei karinga dvasia jaučiama ne tik šiuose žodžiuose ar dvigalviu ereliu papuoštoje Šventojo kalno vėliavoje. Šių eilučių autoriui viešint Chalkidikėje kelias dienas per visus vietinius TV kanalus buvo transliuojami reportažai apie vienuolių ir Chalkidikės gyventojų konfliktą.

Jis kilo pastariesiems pasipiktinus tuo, kad antras pagal rangą Atono vienuolynas - Vatopedija - ėmė pardavinėti savo žemes Chalkidikės pusiasalyje (jiems priklauso ne tik Atono iškyšulys, bet ir daug sklypų "pasaulietinėje" teritorijoje).

Lyg iš akmens iškaltais barzdotais veidais vienuoliai aiškino darą ką nori, nors gyventojai ragino žemes pardavinėti tik su sąlyga, kad jos bus skirtos visuomeninės paskirties objektams. Vienuoliai jautėsi užtikrintai - graikų teigimu, jie turi itin gerų ryšių šalies valdžioje.

Moterys? Niekada!

Apie vienuolynų vidaus gyvenimą paprasti graikai žino nedaug - vyrai sako, kad ten vykti jiems neįdomu, o moterų vienuoliai paprasčiausiai neįsileidžia.

Atono iškyšulio apsauga griežta - į jį galima patekti tik vandens keliu, laiveliu, kasdien plaukiančiu iš Uranupolio į Dafnio prieplauką. Tačiau į šį laivelį būsite įleistas tik tuo atveju, jei esate vyras, o įgulai pateikiate Šventojo kalno maldininkų biuro Salonikuose išduotą leidimą.

Kasdien tokių apie 25 eurus kainuojančių leidimų - "diamotirionų", suteikiančių teisę Atone praleisti 4 dienas ir 3 naktis - kitatikiams išduodama 10, stačiatikiams - 100.

O štai moters kojos Atono žemės, tiesa, su viena išimtimi - Pirmojo pasaulinio karo, kai vienuoliai leido savo teritorijoje trumpam apsistoti pabėgėlėms graikėms - nėra mačiusios nuo 1045 metų, kai imperatorius Konstantinas Monomachas uždraudė ten joms būti. Oficiali priežastis - jos tikėjimui pasišventusiems vyrams kėlė daug problemų...

Kas bus, jei moteris vis dėlto sugalvos žengti į Šventojo kalno respubliką? Bus kalėjimas nuo 8 iki 12 mėnesių, skelbia Atono įstatymas.

Vienuolynai - kaip miestai

Dėl uždarumo nėra tikslaus skaičiaus, kiek šiuo metu Atone yra vienuolių. Skirtingais duomenimis, nuo 1 700 iki 3 000. Beje, graikai įsitikinę, kad tarp jų yra ir nusikaltėlių, tapusių vienuoliais ir saugiame Šventojo kalno šešėlyje iki gyvos galvos pasislėpusių nuo teisingumo.

Teigiama, jog ir anksčiau, ir šiomis dienomis Atono vienuolių gyvenimas remiasi asketiškumo principais. Kėlimasis ketvirtą ryto, bendri pusryčiai ir nuolatinės maldos, pertraukiamos tik buities darbų.

Trečiadieniais ir penktadieniais jie nevalgo mėsos. Bepigu, kai turi savo paties sugautos žuvies - Chalkidikės gyventojų teigimu, vienuoliai ją paruošia geriausiai Graikijoje.

Visa tai - iš pasakojimų. O kai pro teleobjektyvą matai mažus miestus primenančius vienuolynus, jų prieplaukose stovinčius automobilius, cemento fabrikus, aukščiausius kranus, iš vienuolynų į stačius kalnus sunkiai kopiančius vilkikus, supranti, jog jie - tokie pat vyrai, kaip ir kiti. Tik be problemas keliančių moterų. O gal taip ir geriau?