Automobiliu per Kuršių neriją: rusų pasieniečių ir muitininkų malonėje (2)

Įdėmiai susipažinęs su dokumentais, pareigūnas ėmė domėtis, ko važiuoju, kur važiuoju, kada grįšiu. Išgirdęs atsakymą, kad žadu apžiūrėti Kuršių neriją ir svečiuotis ne ilgiau kaip dvi dienas, pareikalavo išlipti iš mašinos ir prisistatyti - t. y. ateiti jam "nusilenkti" - taip pat visus su manimi vykusius keleivius: žmoną ir dvi 13 bei 16 metų dukras. Po kiekvieno šitokio "nusilenkimo", jam susidarydavo proga patogiai apžiūrėti pravažiuojančiųjų veidus ir sutikrinti juos su įklijuotomis nuotraukomis pasuose, kurie gulėjo atversti ant jo stalo, pastatyto tiesiai priešais tą mažytį langelį.
(Kaip tai skirtinga buvo nuo Lietuvos pasienio tarnautojų elgesio, kurie patys ėjo prie automobilio, žvaliai labinosi, domėjosi dokumentais ir keleiviais, bet nereikalavo jų išlipti iš automobio ir ateiti prie jų "nusilenkti".)

Įsitikinęs, kad jau visi mano bendrakeleiviai "nusilenkė" ir parodė savo veidus, kurie atitiko įklijas jam pateiktuose dokumentuose, rusas išmušė antspaudus į pasus ir iškišo juos pro langelį.

Liepė pailsėti

Tada savo asmens pasą, vairuotojo pažymėjimą ir automobilio techninį pasą pro atviras duris padaviau tame pačiame (sic!) kambarėlyje stoviniavusiam kitam pareigūnui. Tas dokumentus žvaliai priėmė, plačiu žingsniu žengė per kontoros slenkstį, išėjęs laukiant patikrino mašinos bagažinę ir valdingai mostelėjo ranka į šalikelę parodydamas man kur turiu pastatyti automobilį. "Nu, tieper atdachni" (Na, dabar pailsėk - rus.), - pasakė ir įsmuko atgal į savo raštinę.

Automobilį pastačiau pagal jo nurodymus, greta kitų 6 ar 7 mašinų, kurių vairuotojai ir keleiviai be vietos ir be tikslo slampinėjo aplinkui, nežinia ko laukdami. Matėsi mašinų lietuviškais, rusiškais, latviškais, vokiškais registracijos numeriais. Nesijaučiau nuvargęs, tad "ilsėtis", braižantis aplink valdininko raštinę, buvo menka paguoda.
Priėjęs prie tų atvirų durų, užmečiau akį vidun. Rusas sėdėjo prie kompiuterio ir vienu pirštu rūpestingai baksnojo klavitūrą - suvedinėjo duomenis iš automobilio techninio paso. Pasidomėjus ar yra kokių problemų ir kiek laiko teks laukti, pasakė, kad bus pranešta "jedinolično" (kiekvienam atskirai - rus.) ir liepė eiti susimokėti ekologinį mokestį už važiavimą Kuršių nerija.

Ekologinis mokestis - ir lengvatinėmis sąlygomis

Kitame pastate priešingoje kelio pusėje, taip pat prie žemai įrengto langelio, sėdėjo apkūni moteris civiliniais rūbais ir rinko vadinamąjį "ekologinį mokestį". Norėdamas su ja susikalbėti irgi turėjai žemai lenktis, kad girdėtum, ką ji kalba ir pats galėtum būti išgirstas.
Jokių nuorodų kiek privalau mokėti ir už ką nebuvo. Pasiteiravau. Paklausiau ar galėsiu mokėti litais, nes rusiškų rublių nebuvau išsikeitęs. Moteris ėmė klausinėti: kur važiuoju, kiek laiko būsiu, kada grįšiu ir t.t. Išsiaiškinusi visa kas ją domino tarė, kad turėsiu mokėti rubliais ir nurodė sumą. Išvertus ją į litus susidarė apie 25 litus.
Klausiu, kur čia galėčiau išsikeisti rublių? Sakė nežinanti kur, bet tuojau ėmė aiškinti, esą "kaip man" galėtų padaryti išlygų: jei mokėsiu būti apdairus, t. y. kito Kuršių nerijos galo kontroliniame punkte pasakysiu, kad jos tariamai išduotą kvitą pamečiau, ji man leisianti pravažiuoti "papigintu tarifu".

Išsireikalavo 10 litų

Atsakiau, kad tiek jau to, verčiau jau sumokėsiu visą mokestį, kaip pridera, nei paskui kur nors netyčia "nukrypsiu" nuo jos nurodymų.

Bet rusės pareigūnės, pasirodė, būta atkaklios - ji kaip mat stojo su manimi ginčytis ir įrodinėti, kad dėl dviejų dienų neverta mokėti 25 Lt. Pagaliau tarė tiesiai: "Davaj desiat litov i pajiehai s veterkom" (Duok dešimt litų ir važiuok su vėjeliu - rus.).
Neturėdamas nei rublių, nei matydamas, kur jų galima būtų išsikeisti, nebesiginčijau - padaviau 10 litų banknotą. Šmakšt, įsikišo į stalčių, paėmė tą lapuką, kurį man buvo išdavęs kareivis, mostelėjo antspaudėliu, palikdama žalios spalvos medelio siluetą, ir grąžino atgal. Jokio parašo, jokio kvito, jokio liudijimo kiek ir už ką mokėta.
Tas žalias medžio siluetas ant popieriaus skiautės buvo ne mokesčių apskaitą bei finansinę šalies tvarką liudijantis dokumentas, bet savotiškas "slaptažodis" tolimesniems tikrintojams, patvirtinantis, kad su "ekologiniu mokesčiu" jau susitvarkyta ir to popierėlio turėtojui privalu duoti žalią šviesą...
Prisiminus, kad Lietuvoje kasos kvitai išduodami jau net ir spaudos kioske nusipirkus laikraštį ar puskilometrį pavažiavus maršrutiniu taksi, norom nenorom žmogus lygini ir turi atiduoti pagarbą lietuviškai tvarkai, tegu ir neprilygstančiai vokiškam "ordnugui".

Uždraudė parduoti automobilį

Maždaug 40 minučių užtruko laukti, kol rusų muitininkas parengė ir išdavė pažymą, kurioje buvo parašyta, kad toks ir toks automobilis, pagamintas tokiais ir tokiais metais, kėbulo numeris toks ir toks, variklio numeris toks ir toks, registruota Lietuvoje, priklauso man (visa tai liudijo mano automobilio techninis pasas).
Bet pažymoje buvo ir naujos informacijos - šio automobilio neturiu teisės parduoti, dovanoti ar perleisti važinėti kitam asmeniui pagal įgaliojimą Kaliningrado srityje. Įteikęs pažymą įspėjo: "Grįždamas atgal, dokumentą turėsi grąžinti". Grįždamas tą ir padariau, bet koks visos tos gaišaties ir beprasmės biurokratijos tikslas - man taip ir liko neaišku.

Ribas pasižymėjo spygliuota viela

Tačiau tai buvo dar ne paskutinis patikrinimo žiedas. Maždaug už puskilometrio, privažiavau dar vieną šlagbaumą, saugomą ginkluotų kareivių. Man padarė įspūdį abipus šlagbaumo ištempta tanki spygliuotos vielos tvora, dingstanti horizonte.
Tuojau prisiminiau Berlyno sieną, kaip 1989 m. pirmą kartą įvažiavau į vakarų Vokietiją. Tada irgi mačiau ginkluotus kareivius, spygliuotų vielų tvorą, vilkšunius ir aukštus mūrus, skyrusius du pasaulius - pavergtą ir laisvą. Kuršių nerijoje vilkšunių, nė mūro sienų nebuvo, bet spygliuotų vielų užtvaros ir kovinėmis uniformomis aprengti kariai darė gana slogų, šaltojo karo laikų įspūdį.

Kai tam tikri politikai sako, kad nereikia Europos dalyti naujomis skiriamosiomis linijomis, jie kartais nepastebi tų skiriamųjų linijų, kurios patyliukais iškilo jau po to, kai Europoje prasidėjo integracijos ir sienų atvėrimo procesai. Tada man dingtelėjo mintis, kad rusai anksčiau už Prahos viršūnių susitikimą jau pirmieji padarė sprendimą dėl NATO plėtros ir nusižymėjo savo ribas...

Kareivis pasiėmė tą popierėlį, kurį buvo išdavęs jo ginklo brolis prie pirmojo šlagbaumo, tik įvažiavus iš Lietuvos Respublikos teritorijos, sutikrino įvažiuojančiųjų asmenų skaičių, automobilio registracijos numerius, "ekologinio mokesčio" atžymą, paprašė parodyti muitinės išduotą pažymą ir, įsitikinęs, kad kliūčių įvažiuoti į Rusiją nėra, pakėlė užkardą.