Apgaulingas Tuniso spindesys

Todėl turistai iš Lietuvos sako, kad atostogos Tunise - prastesnės nei Turkijoje, bet geresnės nei Egipte, o iš Tuniso parsiveža ryškius prisiminimus apie nesvetingus, apsukrius ir tingius arabus bei fantastiškus vaizdus, regėtus Atlaso kalnuose bei didžiausioje pasaulio dykumoje - Sacharoje.

Neregėti šiukšlynai

Lėktuvui nusileidus Monastyro oro uoste, pro autobuso, vežančio turistus kurortų link, langus matyti tas pats vaizdas. Ant saulės išgairintos afrikietiškos žemės - nesibaigianti šiukšlių virtinė. Miestuose jų šiek tiek mažiau, o šalikelėse ir alyvmedžių paunksmėse šiukšlių kupstai atrodo iš tiesų kraupiai.

Tuomet keliauninkus apninka pirmosios pesimistinės mintys, ar Tunise pavyks pasisemti naujų įspūdžių ir egzotikos, apie kuriuos nuolat kartojo kelionių organizatoriai.

Pravažiavus keliasdešimt kilometrų iki Suso, vadinamo pagrindiniu Tuniso kurortu, turistų nuotaika negerėja: kurorto veidą darkantys ir svetimoms akims atviri statybiniai sklypai, nesvetingi vietinių gyventojų žvilgsniai, palydintys kiekvieną turistų autobusą. Na, o didžiausią nemalonų siurprizą poilsiautojams netrukus pateikė ir gamta: net kelias dienas iš eilės buvome priversti mėgautis ne saulės, bet lietaus voniomis. Štai tau ir Afrika!

Mokamos nemokamos paslaugos

Pirmasis nusivylimas atslūgo pasiekus viešbutį. Mūsų džiaugsmui, čia negaliojo arabiškoms šalims būdinga taisyklė ir komforto radome už visas žadėtas keturias žvaigždutes.

Pagrindinis vietinių gyventojų orientyras apsisprendžiant, ar mėsa šviežia, - tai greta pakabinto gyvulio galva. Jeigu liežuvis jau nukaręs, reiškia - gyvulys paskerstas senokai

Nepasitvirtino nei prieš kelionę internete perskaityti turistų iš kitų šalių įspūdžiai apie mūsų pasirinktą viešbutį "Tour Khalef". Pinigų iš numerio niekas nevogė (mes juos saugiai laikėme seife), tarakonai sienomis nelakstė. Būta kitokių nemalonių smulkmenų, kurios tikrai išvengiamos didesnę patirtį turizmo versle turinčiose šalyse.

Tuo metu Tunise susidarė įspūdis, kad čia turistas tikrai dar nėra toks laukiamas ir pageidaujamas, kaip, sakykime, Turkijoje. Todėl nereikėtų stebėtis suvokus, kad vietiniai gyventojai stengsis jus apgauti ne tik turguje, bet ir visur kitur.

Pavyzdžiui, viešbučio tarnautojai griežtai laikosi visame pasaulyje taikomo principo "Viskas įskaičiuota", kai poilsiautojas visą dieną gali mėgautis nemokamai vietiniais alkoholiniais gėrimais. Tačiau ar jie tikrai alkoholiniai, kyla daug abejonių. Vienas rusas sakė daręs eksperimentą ir per valandą išgėrė litrą vietinės degtinės. Nuo akivaizdžiai atskiesto gėralo - jokio, net mažiausio, efekto.

Eksperimentavome ir mes: paskanavome aštuonis 40-ies laipsnių stiprumo viskio su kola kokteilius. Viskio skonį jauti, bet stiprumo - ne. Mažiau skiedžiama tik vietinė datulių degtinė "Bukha". Tačiau lietuvišką samanę primenantis jos skonis žavi nedaugelį.

Ir tai ne vienintelis pavyzdys, iliustruojantis Tuniso gyventojų norą lengvai pasipelnyti. Tarkime, viešbučio administracija deklaruoja, esą turistai, pasirinkę programą "Viskas įskaičiuota", naudojasi gultais ir čiužiniais ir prie baseino, ir šalia esančiame paplūdimyje. Vėliau paaiškėja, kad prie jūros už komfortiškesnį deginimosi seansą iš tikrųjų reikia mokėti.

Mat šeštą ryto darbo dieną pradedantis gelbėtojas virš kai kurių gultų iškabina savo nešvarius rankšluosčius.

Tai ženklas, kad gultai jau užimtas, o už jo atlaisvinimą viešbučio gyventojo prašoma sumokėti vieną dinarą (1 dinaras=1000 milimų - oficialus Tuniso piniginis vienetas- apie 2,2 Lt).

Tunisiečiai nėra tokie aršūs ar fanatiški tikintieji kaip kitų musulmoniškų kraštų gyventojai. Dauguma jų jau seniai nebesilaiko griežto principo melstis Alachui 5 kartus per dieną po 15 minučių. Todėl vis daugiau mečečių tuštėja

Pažadėta nemokama galimybė žaisti tenisą prie viešbučio esančioje aikštelėje? Atsipalaiduokit: už patekimą į aptvertą teritoriją tikrai nereikės mokėti, tačiau už raketes paprašys du dinarus.

Norite išbandyti kitą pažadėtą nemokamą pramogą ir pasiplaukioti vandens dviračiais? Deja, viešbučio tarnautojas praneš, jog teturi vieną dviratį, ir tas pats sugedęs.

Galite nesivarginti aiškindami, jog sumokėjote už poilsį keturių žvaigždučių viešbutyje, kur, be jaukaus kambario su televizoriumi (beje, distancinio valdymo pultelis - už atskirą mokestį), ir maitinimo tikėjotės ir tam tikrų atrakcijų. Pašnekovas sykiu pamirš gebantis kalbėti angliškai ir ims berti tik jam vienam suprantamus žodžius.

Panaši situacija ir norint pasinaudoti pigiausia Tunise transporto priemone - geltonaisiais taksi. Šiuo atveju gelbsti tik gido suteikta informacija apie kainas. Kitaip keli kilometrai iki Medinos - arabiškojo senamiesčio bei čia ištisas savaites šurmuliuojančių turgaus prekeivių, - patuštintų piniginę dvigubai.

Orientyras - gyvulio liežuvis

Derybos Tunise, kaip ir kitose arabiškose šalyse, - ne tik toleruojamas, bet būtinas procesas. Turgininkai net supyks, jeigu bandysite vieną ar kitą suvenyrą įsigyti nesiderėdami ar tiesiog nueisite nepasiūlę savo kainos.

Keturių žvaigždučių viešbutyje žadėtos nemokamos paslaugos gali tapti ir mokamos

Jeigu mokėtės derybų meno Turkijoje, tai neprapulsite. Mes ne vieną tunisietį stebinome demonstruodami begalinį norą įsigyti vieną ar kitą prekę būtent jo parduotuvėje ir griežtai laikydamiesi trigubai mažesnės nei įvardyta kainos.

Tiems, kurie baiminasi permokėti, gidai rekomenduoja iš pradžių apsilankyti šalia turgaus esančioje didžiulėje valstybinėje parduotuvėje "Generale". Čia - iš esmės tas pats suvenyrų asortimentas.

Suso turguje didžiausią įspūdį palieka greta prekeivių suvenyrais veikiantis vaisių, daržovių, žuvies bei mėsos turgus. Tiesa, apie vidurdienį, kai saulė būna karščiausia, vaikštinėti tarp prekystalių dėl susimaišiusių įvairių kvapų tampa tiesiog nebeįmanoma.

Žuvies turgus savo vandens gyvių gausa nustebintų net patyrusį žveją ar jūros gėrybių mėgėją. O mėsos turgus leidžia dar kartą įsitikinti, kad dauguma arabų XXI amžiuje vis dar gyvena nepaisydami jokių higienos ar sanitarinių normų. Čia pat skerdžiami naminiai gyvuliai, ant prekystalių - kraujo krešuliai, dvokiančios žarnos, o arabai aptarnauja pirkėjus net nesiteikdami bent kartą per dieną nusiplauti rankas.

1100 Lt - karališka alga

Tunisiečiai bei jų gyvenimo būdas - bene didžiausias iš kontrastų, kurių nestokojama šioje šalyje. Susidaro įspūdis, kad vietiniai gyventojai laiką skaičiuoja lyg iškreiptų veidrodžių karalystėje. Todėl propaguojama demokratija čia atrodo tik tariama, o musulmonams įprasta pagarba pranašui Muhamedui - labiau deklaruojama nei tikra.

Siaurose senamiesčio gatvelėse šurmuliuojančiame turguje pagrindiniai tunisietiški syuvenyrai - nacionaliniai kostiumai, prieskoniai, būgnai ir pliušiniai kupranugariai

Tunisas, palyginti su kitomis turistų pamėgtomis rytų šalimis, - gan skurdi valstybė. Čia pragyvenimo lygis nėra aukštas. Nepriklausomybę 1957-aisiais išsikovoję ir Prancūzijos jungą nusimetę tunisiečiai tik pastaruosius kelis dešimtmečius ėmė skinti pirmuosius ekonominio pakilimo vaisius. O jie - vis dar kartūs.

Šiuo metu vidutinis mėnesio atlyginimas Tunise tesiekia 200 dinarų (apie 440 Lt). Tiek uždirbantys žmonės vos suduria galą su galu ir negali sau leisti ne tik jokių pramogų, bet ir, vieno taksisto žodžiais, - net rūkyti.

Tunisiečiai, per mėnesį gaunantys 500 dinarų, laikomi sėkmės kūdikiais. Tokių nėra nedaug. Todėl daugelis arabų vyrų, užuot išbandę galimybę uždirbti bent minimumą, linkę apskritai nedirbti.

Po rytinės maldos mečetėse apie penktą ryto jie jau įsitaiso lauko kavinėse ir pradeda iki sutemų užsitęsiantį pasišnekučiavimo ir gatvės stebėjimo seansą. Tokius vyrus įprastai išlaiko moterys, mat joms esą lengviau rasti darbo turistų aptarnavimo srityje.

Beje, į tokias vyrų kavines neužsuka ne tik vietinės moterys, bet ir turistės, nes silpnosios lyties buvimas šalia tinginiaujančius ar poilsiaujančius arabus tiesiog nervina.

Plaukia į Europą

Gana lėtas tunisiečių gyvenimas iš tikrųjų galėtų būti daug geresnis. Rodos, tereikia šiek tiek pastangų, bet būtent noro ką nors keisti bei veržlumo jiems ir trūksta. O svarbiausia - jokios kritikos valdžios atžvilgiu.

Anot pačių tunisiečių, jeigu ne šalies prezidentas, jie neturėtų iš ko pasigaminti net kuskuso (nacionalinis patiekalas iš kruopų su daržovėmis ir mėsos gabaliukais).

Beje, dabartinis prezidentas Ben Ali Tunisui vadovauja jau penkiolika metų. Rugsėjį jis vėl buvo vienintelis kandidatas į šį postą. O šalis save tituluoja demokratine respublika.

Su pagarba žvelgdami į visur iškabintus prezidento rinkimų plakatus, tunisiečiai Ben Ali dėkoja už gerėjantį gyvenimą. Ir tik patyliukais priduria, jog daugiausiai tunisiečių labui yra padaręs pirmasis nepriklausomo Tuniso prezidentas Habibu Burgiba. Radikaliomis reformomis garsėjęs valstybės vadovą ypač gerbia musulmonės moterys, kurių teises H. Burgiba gynė labiausiai.

Dabartinis šalies vadovas ir Tuniso politinio, ir ekonominio gyvenimo vadeles tvirtai laiko savo rankose tik savo paties labui. Tuo metu vietiniai gyventojai, negalintys pasidžiaugti giminystės ryšiais su prezidentu ir gyventi geriau, priversti irtis su plaustais Viduržemio jūra. Juk nuo geresnio, sotesnio gyvenimo Sicilijoje ir milžiniškos Europos juos skiria vos aštuoniasdešimt kilometrų.

Bus daugiau

Natalija Mogučaja